Jehova — mūsų saugi užuovėja

1, 2. Kaip Dievo tarnai jaučiasi šioje santvarkoje ir kokius jie turi namus?

AR ŠIAME pasaulyje jautiesi jaukiai, kaip namie? Jeigu ne, esi puikioje draugėje. Nuo seniausių amžių visi, kurie mylėjo Jehovą, šioje santvarkoje jautėsi tarsi pašaliečiai, arba ateiviai. Štai kadaise ištikimi Dievo garbintojai Kanaano žemėje gyveno kilnodamiesi iš vienos stovyklos į kitą ir išpažino „esą toje žemėje ateiviai ir laikini gyventojai“ (Hbr 11:13).

² Dvasia patepti Kristaus sekėjai, turintys „dangaus pilietybę“, save šioje santvarkoje irgi laiko „ateiviais ir laikinais gyventojais“ (Fil 3:20; 1 Pt 2:11). Kristaus „kitos avys“ taip pat „nepriklauso pasauliui“, kaip ir Jėzus jam nepriklausė (Jn 10:16; 17:16). Vis dėlto Dievo tarnai nėra benamiai. Jų namai — patys saugiausi ir šilčiausi, aiškiai regimi tikėjimo akimis. Mozė rašė: „Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas“ (Ps 90:1).a Kaip Jehova senovės laikais parodė esąs savo ištikimų tarnų prieglobstis? Kodėl ir šiomis dienomis Jehovą galima vadinti jo garbintojų užuovėja? Kaip ateityje Dievas saviesiems bus vieninteliai saugūs namai?

 3. Prašom nurodyti 90-os psalmės 1-os eilutės temą, vaizdą ir lyginimo pagrindą.

³ Kaip daugelį kitų raiškių Biblijos palyginimų, 90-os psalmės 1-ą eilutę sudaro dalykas, kurį lyginame (tema), dalykas, su kuriuo lyginame (vaizdas), ir lyginimo pagrindas. Minėtos eilutės tema yra Jehova, vaizdas — užuovėja, arba namai, o numanomas lyginimo pagrindas — saugumas. Jehovą daugeliu atžvilgių galima prilyginti saugiam prieglobsčiui. Jis, kaip sakoma Biblijoje, yra meilė (1 Jn 4:8). Taip pat jis yra ramybės Dievas, leidžiantis savo tarnams „saugiai gyventi“ (Ps 4:8, Brb). Aptarkime, kaip Jehova rūpinosi patriarchais, pirmiausia Abraomu.

4, 5. Kaip Dievas parodė esąs saugus Abraomo prieglobstis?

⁴ Galime tik spėlioti, kaip Abromas, vėliau pavadintas Abraomu, jautėsi tą akimirką, kai Jehova jam liepė: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.“ Jei iš pradžių vyrą ir apėmė nerimas, visus būgštavimus kaipmat išsklaidė tolesni Jehovos žodžiai: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą [...]. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius“ (Pr 12:1-3).

⁵ Sulig tais žodžiais Jehova pasiėmė Abraomą į savo globą — tapo saugia patriarcho ir jo palikuonių užuovėja (Pr 26:1-6). Savo pažadą Dievas ištesėjo. Antai neleido Egipto faraonui ir Abimelechui, Geraro karaliui, paliesti Saros ir susidoroti su Abraomu, paskui šitaip apsaugojo ir Izaoką su Rebeka (Pr 12:14-20; 20:1-14; 26:6-11). Biblijoje rašoma: „Jų engti [Jehova] niekam neleido, ir dėl jų barė karalius: ‘Nelieskite mano pateptųjų, neskriauskite mano pranašų!’“ (Ps 105:14, 15)

 6. Ką Izaokas prisakė Jokūbui ir kaip šis galbūt jautėsi?

⁶ Tarp tų pranašų buvo ir Abraomo vaikaitis Jokūbas. Kai jam atėjo metas susirasti žmoną, jo tėvas Izaokas prisakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! Keliauk tuojau pat į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir ten paimk sau žmoną iš motinos brolio Labano dukterų“ (Pr 28:1, 2). Jokūbas neatidėliodamas pakluso tėvui — paliko saugų šeimos būstą Kanaane ir iškeliavo, matyt, vienui vienas į Haraną, esantį už šimtų mylių (Pr 28:10). Galbūt tuo laiku galvoje jam sukosi įvairios mintys: kiek ilgai teks būti svetur? ar dėdė mielai priims? ar duos dievobaimingą savo dukrą į žmonas? Tačiau visa Jokūbo nerimastis, be abejo, išgaravo, kai jis, nuo Beer Šebos nukeliavęs apie 100 kilometrų, pasiekė Lūzą. Kas gi tenai atsitiko?

 7. Kaip Dievas paguodė Jokūbą?

⁷ Lūze Jokūbas susapnavo sapną. Jam pasirodė Jehova ir tarė: „Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“ (Pr 28:15). Kaip šie žodžiai turėjo paguosti ir nuraminti Jokūbą! Nesunku įsivaizduoti jį kitą rytą skubiai išsiruošiantį į kelią, nekantraujantį išvysti, kaip Dievas įvykdys savo žodį. Jei ir tu palikai namus, kad galėtum tarnauti svečioje šalyje, tikriausiai supranti, kokie jausmai Jokūbą pirma buvo užvaldę. Tačiau tuo pat metu galėjai patirti, kaip Jehova tavimi rūpinasi.

8, 9. Kaip Jokūbas įsitikino, kad Jehova yra jo užuovėja, ir ko mus tai pamoko?

⁸ Harane Jokūbą labai šiltai priėmė jo dėdė Labanas. Vėliau ištekino už jo savo dukras Lėją ir Rachelę. Deja, ilgainiui uošvis ėmė engti žentą, dešimt kartų keitė jam atlyginimą (Pr 31:41, 42). Vis dėlto Jokūbas kantriai nukentė tokią neteisybę žinodamas, kad Jehova jo neapleis. Ir tikrai, kai Dievas liepė patriarchui grįžti į Kanaaną, šis jau buvo įsigijęs „ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų“ (Pr 30:43). Dėkinga širdimi Jokūbas meldėsi: „Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas“ (Pr 32:11 [32:10, Brb]).

⁹ Kokie teisingi, gilių apmąstymų padiktuoti yra Mozės maldos žodžiai: „Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas“ (Ps 90:1). Šitaip galime tvirtinti ir šiandien — juk Jehova nėmaž „nesimaino ir nesikeičia, kaip kad slenkantys šešėliai“, bet yra saugi, šilta savo ištikimų tarnų užuovėja (Jok 1:17). Pažiūrėkime, kaip tai pasitvirtina.

10. Kodėl galime neabejoti, kad Jehova tebėra saugus savo tarnų prieglobstis?

¹⁰ Įsivaizduok: teisme liudiji prieš nusikaltėlių sindikatą, savo gniaužtuose laikantį visą pasaulį. Jo bosas yra melagis ir žudikas — labai įtakingas, apsukrus, neturintis nė kruopelės gailesčio. Ar vakare išėjęs iš teismo salės jaustumeisi saugus? Vargu. Tikriausiai prašytum apsaugos, ir tai būtų visai suprantama. Panašioje padėtyje yra krikščionys, drąsiai liudijantys už Jehovą ir be baimės demaskuojantys aršiausią jo priešininką — Šėtoną. (Perskaityk Apreiškimo 12:17.) Bet ar šiam pavyks nutildyti Dievo garbintojus? Nieku gyvu! Tiesą sakant, mes ir toliau dvasiškai klestime. Tokia realybė liudija viena: šiomis paskutinėmis dienomis Jehova kaip niekad mus saugoja, globoja, yra mūsų prieglobstis. (Perskaityk Izaijo 54:14, 17.) Tačiau Dievas nebus mums saugi užuovėja, jeigu leisimės iš jos Šėtono išviliojami.

11. Ko galime pasimokyti iš patriarchų?

¹¹ Dar sykį pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš senovės patriarchų. Nors gyveno Kanaane, nuo krašto žmonių jie laikėsi skyrium, nekentė nedorų jų darbų (Pr 27:46). Tiems vyrams nereikėjo ilgo leidimų ir draudimų sąrašo, jie vadovavosi principais. Patriarchams pakako žinoti, koks Dievas yra Jehova. Kadangi savo garbintojams jis buvo saugus prieglobstis, jie nemėgino eiti pasaulio pusėn vis arčiau ribos. Ne, nuo tos ribos jie stengėsi atsitraukti kuo toliau. Koks puikus pavyzdys mums! Ar seki ištikimais patriarchais rinkdamasis draugus arba pramogas? Gaila, tačiau net ir krikščionių bendruomenėje kai kam Šėtono pasaulis retsykiais pakvimpa namais. Jei ir tu bent šiek tiek jauti kažką panašaus, melskis Jehovai. Nepamirškime: pasaulis yra Šėtono rankose, jame tvyro šaltis ir savanaudiškumas (2 Kor 4:4; Ef 2:1, 2).

12. a) Kaip Jehova rūpinasi savo tikėjimo namiškiais? b) Ką pats manai apie Dievo teikiamą dvasinę pagalbą?

¹² Kad atsilaikytume prieš Šėtono kėslus, turime naudotis Jehovos teikiama dvasine pagalba, skirta tikėjimo namiškiams — kiekvienam, kas laiko jį savo patikima užuovėja. Tai ir krikščionių sueigos, ir šeimos dvasinio ugdymo vakaras, taip pat žmonės, duoti dovanų, — Dievo paskirti ganytojai, guodžiantys ir stiprinantys mus kovoje su gyvenimo sunkumais (Ef 4:8-12). Brolis Džordžas Gangas, ilgametis Vadovaujančiosios tarybos narys, rašė: „Tarp [Dievo tarnų] jaučiuosi tarsi namie, kaip savo šeimoje — tai tikras dvasinis rojus.“ O tu ar panašiai jautiesi?

13. Ko svarbaus mus pamoko žodžiai iš Hebrajams 11:13?

¹³ Ko dar verta pasimokyti iš patriarchų? Jie aiškiai parodė, jog laikosi kitokios nuostatos nei aplinkinės tautos. Pirmoje pastraipoje minėjome, kad jie gyveno „išpažindami esą toje žemėje ateiviai ir laikini gyventojai“ (Hbr 11:13). Ar iš tavo gyvensenos akivaizdu, kad esi kitoks nei pasaulio žmonės? Žinia, išsiskirti iš kitų ne visada lengva. Bet Dievo padedamas ir bendratikių palaikomas tikrai pajėgsi. Prisimink: tu nesi vienas. Visi, kurie nori tarnauti Jehovai, grumte grumiasi su Šėtonu ir jo pasauliu (Ef 6:12). Ir šią kovą mes laimėsime, jei pasitikėsime Jehova, jeigu laikysime jį savo saugia priebėga.

14. Kokio „miesto“ laukė Jehovos tarnai?

¹⁴ Iš Abraomo pasimokome ir dar kai ko svarbaus: sutelkti žvilgsnį į būsimą apdovanojimą (2 Kor 4:18). Apaštalas Paulius rašė, kad patriarchas „laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio sumanytojas ir statytojas yra Dievas“ (Hbr 11:10). „Miestas“ — tai Mesijo valdoma Karalystė. Abraomui „miesto“, aišku, reikėjo laukti. Na, o mums, galima sakyti, nebereikia, nes ši valdžia jau viešpatauja danguje. Negana to, besipildančios Biblijos pranašystės aiškiai rodo, kad netrukus ji valdys visą žemę. Ar iš tavo gyvenimo būdo, požiūrio, prioritetų matyti, kad Karalystė tau reali? (Perskaityk 2 Petro 3:11, 12.)

15. Kokia ateitis laukia tų, kurie sudeda viltis į šį pasaulį?

¹⁵ Artėjant Šėtono valdomo pasaulio galui, skausmai, draskantys šią santvarką, tik aštrės (Mt 24:7, 8). O stojus didžiajam suspaudimui padėtis, be abejonės, dar pablogės. Įvairios infrastruktūros subyrės, žmonės bus sunerimę dėl savo gyvybės (Hab 3:16, 17). Iš siaubo jie, taip sakant, slėpsis „urvuose ir tarp kalnų uolų“ (Apr 6:15-17). Bet jų neapsaugos nei patys giliausi urvai, nei į kalnus panašios politinės ir komercinės struktūros.

16. Koks turėtų būti mūsų požiūris į krikščionių bendruomenę ir kodėl būtent toks?

¹⁶ O Jehovos tarnai liks saugūs patikimoje užuovėjoje — Jehovos globoje. Kaip ir pranašas Habakukas, jie džiaugsis Viešpatyje, džiūgaus savo išgelbėjimo Dieve (Hab 3:18). Kaip tuo audringu tarpsniu Jehova parodys esąs mūsų užuovėja? Palaukime ir pamatysime. Viena tikra: kaip izraelitai, išeidami iš Egipto, taip ir „milžiniška minia“ tuo laiku liks darni, organizuota, pasirengusi paklusti Dievo vadovavimui (Apr 7:9; perskaityk Išėjimo 13:18). Vadovaujama bus teokratiniu pagrindu, tikriausiai per bendruomenes. Tikėtina, kad tūkstančiai visoje žemėje veikiančių bendruomenių ir bus tie saugūs „kambariai“, apie kuriuos rašoma Izaijo 26:20 (perskaityk). Ar bendruomenės sueigas brangini? Ar iškart paklūsti Jehovos nurodymams, kuriuos jis duoda per bendruomenę? (Hbr 13:17)

17. Kaip suprasti, kad Jehova yra užuovėja net ir tiems savo tarnams, kurie jau mirę?

¹⁷ Net ir tie Dievo tarnai, kuriuos iki didžiojo suspaudimo pasiglemš mirtis, liks saugūs pas Jehovą, bus jo užuovėjoje. Kaip suprasti? Kadaise, po ištikimų patriarchų mirties praėjus jau daugeliui metų, Jehova pasakė Mozei: „Aš esu [...] Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“ (Iš 3:6). Vėliau pats Jėzus pacitavo tuos žodžius ir pridūrė: „Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes jam visi jie gyvena“ (Lk 20:38). Jehovai jo ištikimi garbintojai, nors ir užmigę mirties miegu, yra tartum gyvi ir tikrai bus prikelti (Mok 7:1).

18. Kokia prasme Jehova bus saugi savo garbintojų užuovėja naujajame pasaulyje?

¹⁸ Naujajame pasaulyje Jehova irgi bus saugi savo tarnų užuovėja. Kokia prasme? Įsiklausykime, kas sakoma Apreiškimo 21:3: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis gyvens su jais.“ Iš pradžių Jehova „gyvens“ sykiu su žemiškais valdiniais ta prasme, kad jiems vadovaus per savo įgaliotąjį atstovą — Kristų Jėzų. Tūkstantmečio gale Jėzus, galutinai įvykdęs Dievo valią žemėje, perduos Karalystę savo Tėvui (1 Kor 15:28). O kai žmonija pasieks tobulybę ir Jėzui daugiau nebereikės tarnauti tarpininku, tada Jehova ir bus su žmonėmis — valdys juos tiesiogiai. Kokia nuostabi ateitis mūsų laukia! Tad stenkimės sekti ištikimų senovėje gyvenusių Dievo tarnų pavyzdžiu — Jehova tebūna mūsų saugi užuovėja.