Jie vykdė Jehovos valią

Atleidimas atveria išgelbėjimo kelią

DEŠIMT Jokūbo sūnų, stovinčių priešais Egipto ministrą pirmininką, žinojo baisią paslaptį. Prieš daugelį metų jie pardavė savo įbrolį Juozapą vergijon, o tėvui ketino pasakyti, kad jį suėdė laukinis žvėris (Pradžios 37:18-35).

Dabar, maždaug po 20 metų, baisus badas privertė šiuos dešimt vyrų atvykti į Egiptą pirkti grūdų. Tačiau ne viskas vyko sklandžiai. Ministras pirmininkas, būdamas atsakingas ir už maisto atsargas, apkaltino juos šnipinėjimu. Įkalinęs vieną iš jų, jis pareikalavo, kad likusieji sugrįžtų namo ir atsivestų savo jauniausiąjį brolį, Benjaminą. Kai broliai taip padarė, ministras pirmininkas įvykdė savo sumanymą ir suėmė Benjaminą (Pradžios 42:1—44:12).

Tačiau Jokūbo sūnus Judas pasipriešino. ‛Jeigu mes grįšime namo be Benjamino, — pasakė jis, — mūsų tėvas mirs.’ Tuomet įvyko kažkas, ko nei Judas, nei jo bendrakeleiviai nesitikėjo. Paprašęs visų, išskyrus Jokūbo sūnus, išeiti iš kambario, ministras pirmininkas ėmė garsiai verkti. Susitvardęs jis pareiškė: „Aš esu Juozapas“ (Pradžios 44:18—45:3).

Gailestingumas ir išgelbėjimas

„Ar dar gyvas mano tėvas?“ — paklausė Juozapas savo įbrolių. Atsakymo nebuvo. Juozapo įbroliai išties neteko žado. Gal jie buvo didžiai susijaudinę, o gal sunerimę? Juk prieš 20 metų jie pardavė šį vyrą vergijon. Juozapas galėjo įkalinti juos, pasiųsti namo be maisto arba — baisu net pagalvoti! — įvykdyti jiems mirties bausmę! Dėl to Juozapo įbroliai „taip nusigando, kad jie nė žodžio negalėjo ištarti, jį atpažindami“ (Pradžios 45:3, ŠvR).

Juozapas tuoj pasistengė, kad jo įbroliai pasijaustų laisvai. „Prisiartinkite prie manęs!“ — paprašė jis. Jie pakluso. Tuomet jis kalbėjo: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte Egiptan. Nebijokite ir nesisielokite labai, mane pardavę šitan kraštan; nes dėl jūsų išgelbėjimo Dievas mane siuntė pirm jūsų į Egiptą“ (Pradžios 45:4, 5).

Juozapo gailestingumas buvo pagrįstas. Jis jau pastebėjo jų atgailos požymius. Pavyzdžiui, apkaltinęs savo įbrolius šnipinėjimu, Juozapas netyčia nugirdo juos tarpusavyje kalbant: „Nusikaltome mūsų broliui; ... todėlei atėjo mums šitas suspaudimas“ (Pradžios 42:21). Be to, Judas pasisiūlė vergauti vietoj Benjamino, kad tik jaunuolis galėtų sugrįžti pas savo tėvą (Pradžios 44:33, 34).

Taigi Juozapas buvo teisus gailestingai pasielgdamas. Jis suvokė, kad taip gali išgelbėti visą savo šeimą. Todėl liepė savo įbroliams sugrįžti pas tėvą Jokūbą ir pranešti jam: „Tai sakydina tavo sūnus Juozapas: Dievas mane padarė visos Egipto žemės valdovu, ateik pas mane, kad nenumirtumei, ir gyvensi Geseno krašte, ir būsi arti manęs tu ir tavo sūnūs, ir tavo sūnų sūnūs, tavo avys ir tavo galvijai, ir visa, ką turi. Tenai tave maitinsiu“ (Pradžios 45:9-11).

Didesnysis Juozapas

Jėzų Kristų galima pavadinti Didesniuoju Juozapu, nes šie vyrai stulbinančiai panašūs. Su Jėzumi, kaip ir su Juozapu, jo broliai, Abraomo palikuonys, elgėsi blogai. (Palygink Apaštalų darbų 2:14, 29, 37.) Vis dėlto abiejų vyrų padėtis nepaprastai pasikeitė. Laikui bėgant Juozapas iš vergo tapo ministru pirmininku, antru po faraono žmogumi. Taip pat ir Jėzų Jehova prikėlė iš numirusių bei išaukštino, pasodindamas „Dievo dešinėje“ (Apaštalų darbai 2:33, NW; Filipiečiams 2:9-11).

Būdamas ministru pirmininku, Juozapas galėjo aprūpinti maistu visus, kurie atvykdavo į Egiptą pirkti grūdų. Šiomis dienomis Didesnysis Juozapas per ištikimo ir protingo vergo klasę žemėje tiekia dvasinį maistą „tinkamu metu“ (Mato 24:45-47, NW; Luko 12:42-44). Iš tikrųjų tie, kurie ateina pas Jėzų, „nebealks, nebetrokš, ... nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių“ (Apreiškimas 7:16, 17).

Pamoka mums

Juozapas parodė išskirtinį gailestingumo pavyzdį. Vadovaudamasis griežtu teisingumu, jis galėjo nubausti tuos, kurie pardavė jį vergijon. Arba atvirkščiai, jausmai galėjo paskatinti jį pro pirštus žiūrėti į nusikaltimą. Juozapas elgėsi kitaip. Jis ištyrė savo įbrolių atgailą. Pamatęs, jog jie nuoširdžiai gailisi, jiems atleido.

Mes galime sekti Juozapu. Jei nusidėjusio mums asmens širdis iš tiesų pasikeičia, mes turėtume jam atleisti. Žinoma, niekada neleiskime jausmams užgožti šiurkštaus nusikaltimo. Antra vertus, apmaudas neturi mums trukdyti pastebėti nuoširdžios atgailos. Todėl ‛būkime vieni kitiems pakantūs ir atleiskime vieni kitiems’ (Kolosiečiams 3:13). Taip darydami, seksime savo Dievu Jehova, kuris „pasiruošęs atleisti“ (Psalmių 86:5, Brb red.; Michėjo 7:18, 19).