Mirjama nedelsdama pribėgo prie jos. „Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri žindytų kūdikį?“ — paklausė ji. Šiuose žodžiuose galima įžvelgti apsimetimą. Mozės sesuo elgėsi gudriai, kaip su hebrajais elgėsi faraonas ir jo patarėjai. Aišku, Mozės gerovė galėjo būti užtikrinta tik tada, jei princesė priimtų jo sesers pasiūlymą. „Eik“, — atsakė faraono duktė ir Mirjama tuoj pat pašaukė savo motiną. Netikėtu susitarimu Jochebeda buvo pasamdyta auginti savo pačios vaiką su karališka apsauga. (Išėjimo 2:5-9; Brb)

[Rėmelis 11 puslapyje]

Žindymo sutartys

Savo vaikus moterys paprastai maitindavo pačios. Bet, kaip žurnale Journal of Biblical Literature rašo mokslininkas Brevardas Čaildsas, „kartais [Artimųjų rytų] aristokratų šeimos samdydavo žindyves. Taip buvo daroma ir tuomet, kai motina negalėdavo pati maitinti savo vaiko ar ji būdavo nežinoma. Žindyvė prisiimdavo atsakomybę auginti vaiką ir žindyti jį susitartą laikotarpį“. Iš Artimųjų rytų senovės išliko keletas papiruse surašytų žindymo sutarčių. Šie dokumentai liudija, kiek toks paprotys Egipte buvo paplitęs nuo šumerų laikų iki vėlyvojo helenizmo. Šiuose dokumentuose dažniausiai nurodomi sutartį sudarantys asmenys, žindymo laikotarpis, darbo sąlygos, paaiškinimai, kaip maitinti, baudos už sutarties nesilaikymą, užmokestis ir kaip jis bus sumokėtas. Paprastai „žindymas trukdavo nuo dvejų iki trejų metų, — aiškina Čaildsas. — Žindyvė augindavo vaiką savo namuose, bet retkarčiais turėdavo atiduoti jį savininkei apžiūrėti“.