Auklėjimas ir mokymas

Jochebeda „paėmė kūdikį ir žindė. Kai kūdikis paaugo, atnešė jį faraono dukteriai, o ši priėmė jį kaip savo sūnų“. (Išėjimo 2:9, 10) Biblijoje nesakoma, kiek laiko Mozė gyveno su tikraisiais tėvais. Kai kurių nuomone, tikriausiai bent iki nujunkymo — dvejus ar trejus metus, o gal ir ilgiau. Išėjimo knygoje tepasakyta: buvo su tėvais, kol „paaugo“, o tai gali reikšti įvairų amžių. Kad ir kaip būtų, Amramas ir Jochebeda per tą laiką neabejotinai įdiegė savo sūnui, kad jis hebrajas, ir mokė apie Jehovą. Kiek stipriai Mozės širdyje jiems pavyko įskiepyti tikėjimą ir teisingumo troškimą, parodė laikas.

[Rėmelis 11 puslapyje]

Žindymo sutartys

Savo vaikus moterys paprastai maitindavo pačios. Bet, kaip žurnale Journal of Biblical Literature rašo mokslininkas Brevardas Čaildsas, „kartais [Artimųjų rytų] aristokratų šeimos samdydavo žindyves. Taip buvo daroma ir tuomet, kai motina negalėdavo pati maitinti savo vaiko ar ji būdavo nežinoma. Žindyvė prisiimdavo atsakomybę auginti vaiką ir žindyti jį susitartą laikotarpį“. Iš Artimųjų rytų senovės išliko keletas papiruse surašytų žindymo sutarčių. Šie dokumentai liudija, kiek toks paprotys Egipte buvo paplitęs nuo šumerų laikų iki vėlyvojo helenizmo. Šiuose dokumentuose dažniausiai nurodomi sutartį sudarantys asmenys, žindymo laikotarpis, darbo sąlygos, paaiškinimai, kaip maitinti, baudos už sutarties nesilaikymą, užmokestis ir kaip jis bus sumokėtas. Paprastai „žindymas trukdavo nuo dvejų iki trejų metų, — aiškina Čaildsas. — Žindyvė augindavo vaiką savo namuose, bet retkarčiais turėdavo atiduoti jį savininkei apžiūrėti“.