Pasirink, kas svarbiau!
Šį vakarą sueiga, bet tu turi darbo. Ką pasirinksi?
TU ESI vyras ir tėvas. Ilgai, sunkiai darbo dienai artėjant į pabaigą, imi galvoti apie vakare vyksiančią susirinkimo sueigą. Jeigu tuoj pat išeisi iš darbo, kaip tik suspėsi nusiprausti po dušu, persirengti ir šiek tiek užkąsti prieš eidamas į sueigą. Netikėtai pasirodo darbdavys ir paprašo tavęs dar padirbėti. Jis pažada gerai užmokėti. Tau reikia pinigų.
Tu — žmona ir motina. Ruošiant vakarienę, tavo žvilgsnis užkliūva už krūvos nelygintų skalbinių; keleto iš jų tau reikės jau rytoj. Tu klausi savęs: ‛Jei šį vakarą eisiu į sueigą, kada besurasiu laiko lyginti?’ Neseniai pradėjusi dirbti visą dieną, tu suvoki, kaip nelengva rūpintis šeimyna, kai reikia užsidirbti pragyvenimui.
Galbūt tu — moksleivis. Tavo kambaryje ant stalo — neatlikti namų darbai. Daugelį galėjai atlikti jau anksčiau, bet vis atidėliojai, o dabar keletą užduočių turi padaryti tuoj pat. Tau kyla pagunda prašyti tėvų leidimo neiti į sueigą, kad galėtum baigti savo namų darbus.
Kas tau atrodys svarbiau: papildomas pasaulietiškas darbas, lyginimas, namų darbai ar susirinkimo sueiga? Ką reiškia, dvasine prasme, pasirinkti, kas svarbiau? Koks yra Jehovos požiūris?
Kas turėtų būti svarbiausia?
Neseniai gavę Dešimt įsakymų, izraelitai pastebėjo vieną vyrą per šabą renkant malkas. Tai Įstatyme buvo griežtai draudžiama (Skaičių 15:32-34; Pakartoto Įstatymo 5:12-15). Kaip būtum įvertinęs tokį poelgį? Ar būtum pateisinęs tą vyrą sakydamas, jog jis darbavosi ne norėdamas gyventi prabangiai, o kad aprūpintų savo šeimą būtiniausiais dalykais? Gal būtum samprotavęs, jog metuose bus daug progų laikytis šabo, o už tą vieną praleistą dieną, galbūt dėl nemokėjimo iš anksto planuoti, tam vyrui paprasčiausiai galima atleisti?
Jehova žiūrėjo į tai rimčiau. Biblijoje sakoma: „Viešpats tarė Mozei: ‛Tas žmogus turi mirti’“ (Skaičių 15:35, Brb red.). Kodėl Jehova buvo toks griežtas dėl to, ką padarė tas vyras?
Žmonės galėjo šešias dienas rinkti malkas, rūpintis valgiu, drabužiais bei pastoge. Septintąją dieną reikėjo skirti dvasinėms reikmėms. Nors nebuvo bloga rinkti malkas, buvo neteisinga taip išnaudoti laiką, skirtą Jehovai garbinti. Krikščionys nėra pavaldūs Mozės įstatymui, tačiau ar šis atsitikimas nemoko mus šiandien tinkamai nustatyti prioritetus? (Filipiečiams 1:10)
Praleidę dykumoje 40 metų, izraelitai ruošėsi įeiti į Pažadėtąją žemę. Kai kuriems nusibodo dykumoje Dievo teikiama mana, ir jie neabejotinai tikėjosi kitokio maisto. Norėdamas padėti jiems turėti tinkamą požiūrį atėjus į žemę, „plūstančią pienu ir medum“, Jehova priminė jiems: „Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kurs išeina iš Dievo burnos“ (Išėjimo 3:8; Pakartoto Įstatymo 8:3).
Izraelitai turėjo sunkiai dirbti, kad turėtų „pieno ir medaus“. Reikėjo nugalėti armijas, statyti namus, apsodinti laukus. Vis dėlto Jehova liepė žmonėms kasdien paskirti laiko dvasiniams dalykams apmąstyti. Jie dar turėjo rasti laiko mokyti Dievo kelių savo vaikus. Jehova pasakė: „Mokykite savo sūnus [mano įsakymus] apmąstyti, kada sėdėsi savo namuose ir eisi keliu, atsiguldamas ir atsikeldamas“ (Pakartoto Įstatymo 11:19).
Tris kartus per metus kiekvienas šalyje gyvenantis izraelitas bei prozelitas vyras turėdavo pasirodyti Jehovos akivaizdoje. Suprasdami, kad tokiomis progomis dvasinė nauda būtų visai šeimai, šeimų galvos pasirūpindavo, kad jų žmonos ir vaikai eitų kartu. Bet kas saugos namus bei laukus nuo priešų antpuolių šeimai iškeliavus? Jehova pažadėjo: „Nė vienas netykos tavo žemės, tau einant ir pasirodant tris kartus metuose, Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje“ (Išėjimo 34:24). Izraelitams reikėjo tikėjimo neabejoti, jog pasirinkdami, kas svarbiau, jie materialiai nenukentės. Ar Jehovos žodžiai pasitvirtino? Žinoma!
Pirmiausia ieškok Karalystės
Jėzus mokė savo pasekėjus teikti pirmumą dvasinėms vertybėms. Kalno pamoksle jis patarė savo klausytojams: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‛Ką valgysime?’ arba: ‛Ką gersime?’, arba: ‛Kuo vilkėsime?’ Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai [būtini materialiniai dalykai] bus jums pridėta“ (Mato 6:31, 33). Tuoj po Jėzaus mirties ką tik tapusieji krikščionimis priėmė tą patarimą. Daug žydų ir žydų prozelitų 33 m. e. m. buvo atkeliavę į Jeruzalę švęsti Sekminių. Jiems ten esant, įvyko kažkas netikėta. Jie išgirdo ir priėmė gerąją naujieną apie Jėzų Kristų. Trokšdami daugiau sužinoti apie savo naująjį tikėjimą, jie pasiliko Jeruzalėje. Jų maisto atsargos seko, tačiau materialiniai patogumai nebuvo svarbiausi. Jie rado Mesiją! Jų broliai krikščionys dalijosi su jais tuo, ką turėjo, taigi visi galėjo ‛atsidėti apaštalų mokslui... ir maldoms’ (Apaštalų darbai 2:42, NW).
Laikui bėgant kai kurie krikščionys ėmė nebepaisyti būtinumo reguliariai lankyti sueigas (Žydams 10:23-25). Galbūt, mėgindami užtikrinti sau bei savo šeimoms finansinį saugumą, jie tapo materialistais ir nebesirūpino dvasiniais dalykais. Paraginęs savo brolius neapleisti sueigų, apaštalas Paulius rašė: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: ‛Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu’“ (Žydams 13:5).
Pauliaus patarimas pasirodė esąs savalaikis. Praėjus penkeriems metams po to, kai Paulius parašė Laišką žydams, romėnų armija, vadovaujama Cestijaus Galaus, apsupo Jeruzalę. Ištikimi krikščionys prisiminė Jėzaus perspėjimą: „Kai pamatysite [tai]..., kas bus ant stogo, tenelipa žemėn ir teneeina ko nors pasiimti iš namų; o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto“ (Morkaus 13:14-16). Jie žinojo, kad jų gyvybė priklausė ne nuo jų nuolatinio užsiėmimo ar materialinio turto vertės, o nuo paklusnumo Jėzaus nurodymams. Paklausiusiems Pauliaus patarimo ir labiau žiūrėjusiems dvasinių interesų tikrai buvo lengviau palikti namus, darbą, rūbus bei vertingą asmeninį turtą ir bėgti į kalnus; sunkiau buvo tiems, kurie tebemylėjo pinigus.
Kaip šiandien kai kurie pasirenka tai, kas svarbiau
Šiandien ištikimi krikščionys brangina reguliarų bendravimą su savo broliais, ir daugelis aukojasi norėdami lankyti sueigas. Kai kuriose vietose vienintelis įmanomas darbas yra pamaininis. Vienas brolis pasisiūlo dirbti už savo bendradarbius šeštadienio vakarą, — tuo laiku, kai dauguma jų mėgsta ilsėtis, — jeigu jie atidirbs jo pamainą tą vakarą, kai vyksta sueiga. Kiti broliai, kai negali dėl pamaininio darbo lankyti savo susirinkimo sueigų, lanko jas artimiausiame susirinkime. Taip jie beveik niekada nepraleidžia sueigų. Viena susidomėjusi moteris Kanadoje greit suvokė Teokratinės tarnybos mokyklos bei Tarnybos sueigos svarbą, tačiau jos darbo grafikas nesiderino su sueigų laiku. Tačiau ji sumokėdavo savo bendradarbei, kad ši dirbtų už ją, o ji pati galėtų lankyti šias svarbias sueigas.
Daugelis sergančiųjų chroniškomis ligomis reguliariai lanko sueigas. Jeigu jie negali būti Karalystės salėje, klauso programos namuose telefonu arba garso įrašų. Jie pagirtinai brangina Jehovos dvasines priemones, teikiamas per jo „ištikimą bei protingą vergą“! (Mato 24:45, NW) Krikščionys, globojantys savo pagyvenusius tėvus, tikrai vertina, kada koks nors brolis ar sesuo pasisiūlo pabūti su jų tėvais, kad globėjas galėtų ateiti į susirinkimo sueigą.
Planuok iš anksto!
Tėvai, suvokiantys savo pačių dvasinius poreikius, padeda vaikams vertinti krikščionių sueigas. Paprastai jie tikisi, kad jų vaikai laiku atliks savo namų darbus ir neatidėlios užduočių. Sueigų vakarą vaikai padaro namų darbus tuoj pat grįžę iš mokyklos. Stengiamasi, kad mėgstami užsiėmimai bei kita veikla netrukdytų lankyti susirinkimo sueigų.
Ar tau, kaip sutuoktiniui ir tėvui, susirinkimų lankymas yra pirmaeilis dalykas? Ar tu, kaip žmona ir motina, stengiesi suplanuoti savo ruošą taip, kad nepraleistum sueigų? O jeigu tu paauglys, ką labiau vertini — namų darbus ar sueigas?
Susirinkimo sueiga yra meilinga Jehovos priemonė. Reikia dėti visas pastangas dalyvauti šiuose renginiuose. Jehova gausiai palaimins tave, jeigu tu pasirenki, kas svarbiau!