Su visais elkimės kilniai

1, 2. Ką apžvelgėme ankstesniame straipsnyje ir apie ką kalbėsime šiame?

ANKSTESNIAME straipsnyje jau apžvelgėme keletą praktiškų pamokymų, pagrįstų Kunigų knygos 19 skyriumi. Pavyzdžiui, kaip rašoma 3 eilutėje, Jehova prisakė izraelitams gerbti tėvus. Kalbėjome, kad ir mes šiandien turime rūpintis savo tėvų fizinėmis, emocinėmis ir dvasinėmis reikmėmis. Toje pačioje eilutėje pabrėžiama, kad izraelitai privalėjo laikytis šabo. Nors paliepimas švęsti šabą mums negalioja, iš jo suprantame, kaip svarbu reguliariai skirti laiko tarnybai ir kitokiai dvasinei veiklai. Visais šiais pamokymais turime vadovautis, jei norime būti šventi, kaip liepiama Kunigų 19:2 ir 1 Petro 1:15.

² Šiame straipsnyje aptarsime dar keletą eilučių iš Kunigų knygos 19 skyriaus. Pakalbėsime, kaip dera elgtis su turinčiais fizinę negalią, kaip tvarkyti savo verslo reikalus, ir atkreipsime dėmesį į vieną iš dorybių, liudijančių apie mūsų meilę artimui. Tai padės sekti Dievo pavyzdžiu ir būti šventiems.

3, 4. Kas izraelitams buvo prisakyta Kunigų 19:14?

³ Perskaityk Kunigų 19:14. Jehova izraelitus mokė elgtis supratingai su turinčiais negalią. „Neužgauliosi kurčio žmogaus“, – įspėjo jis. Kokia būtų niekšybė kurčią žmogų koneveikti ar juodinti kitų akyse! Jis juk negirdi, kad yra žeminamas, ir negali apsiginti.

⁴ Toje pačioje eilutėje pasakyta: „Aklajam kliūties ant kelio nedėsi.“ Viename veikale teigiama, kad Artimuosiuose Rytuose fiziškai neįgalūs žmonės neretai būdavo skriaudžiami. Kas nors, norėdamas iš neregio pasityčioti, imdavo ir padėdavo jam kelyje kliūtį ar iškrėsdavo kokį kitą piktą pokštą. Kaip negailestinga! Užtat Jehova prisakė savo tautai su negalią turinčiais žmonėmis elgtis atjaučiai.

 5. Iš ko matosi, kad nuoširdžiai atjaučiame negalios varginamus žmones?

⁵ Jėzus ligų kamuojamus žmones nuoširdžiai užjautė ir juos gydė. Prisimink, su kokia žinia jis kartą siuntė mokinius pas Joną Krikštytoją: „Eikite, papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji regi, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami.“ Jėzaus daromų stebuklų sužavėti, „visi žmonės [...] liaupsino Dievą“ (Lk 7:20–22; 18:43). Krikščionys turi sekti Jėzaus pavyzdžiu ir su negalių varginamais žmonėmis elgtis geraširdiškai, supratingai ir kantriai. Žinoma, negalime, kaip Jėzus, stebuklingai jų išgydyti, tačiau galime padėti atgauti dvasinę regą – pranešti jiems apie būsimąjį rojų, kur neliks jokių ligų ir vargų (Lk 4:18). Išgirdę tokią džiugią naujieną, daugelis žmonių palankiai atsiliepia ir tai teikia garbę Dievui.

 6. Kuo pagrįsti kai kurie nurodymai, užrašyti Kunigų knygos 19 skyriuje?

⁶ Kai kurios Kunigų knygos 19 skyriaus eilutės pagrįstos Dešimčia įsakymų. Pavyzdžiui, aštuntasis įsakymas skelbia: „Nevogsi“ (Iš 20:15). Ką išties reiškia šio įsakymo laikytis?

 7. Kaip gali nutikti, kad prekiautojas pažeidžia aštuntąjį Dievo įsakymą?

⁷ Tarkim, turgaus prekiautojas išdidžiai tvirtina, kad niekada nėra paėmęs nieko svetimo. Tačiau kaip tada, jeigu jis verčiasi prekyba nesąžiningai? Štai Kunigų 19:35, 36 rašoma: „Matuosite, sversite ir seikėsite sąžiningai – naudosite teisingas svarstykles, teisingus svarsčius, teisingą efą ir teisingą hiną.“ Taigi jei pardavėjas apsuka pirkėją naudodamas netikslias svarstykles ar palengvintus svarelius, argi jis nevagia? Pažiūrėkime, kas dar apie tai rašoma šiame Kunigų knygos skyriuje.

 8. Ką izraelitai galėjo perprasti skaitydami Kunigų 19:11–13 ir ko iš šių eilučių galime pasimokyti mes?

⁸ Perskaityk Kunigų 19:11–13. Pirmas žodis šiose eilutėse yra „nevogsite“. 13 eilutė padeda suprasti, kad nesąžiningumas versle ne ką tesiskiria nuo vogimo ar plėšikavimo. Joje sakoma: „Nesielgsite su artimu suktai.“ Kunigų knygoje paminėtos detalės turėjo padėti žydams perprasti aštunto įstatymo esmę. Jos leidžia įžvelgti, koks yra Jehovos požiūris į nesąžiningumą ir vogimą. Todėl vertėtų savęs paklausti: „Ar mano gyvenime, versle arba darbe nėra ko nors, dėl ko turėčiau susirūpinti? Ar aš tikrai viską darau sąžiningai?“

 9. Ką saugojo priesakas, užrašytas Kunigų 19:13?

⁹ Kunigų 19:13 yra dar vienas nurodymas, reikšmingas verslą turinčiam krikščioniui. Ten sakoma: „Nedelsite sumokėti samdiniui atlygio, iki ryto jo nesulaikysite.“ Senovės Izraelyje žemės ūkio darbininkui alga būdavo mokama dienos pabaigoje. Jeigu šeimininkas atlygį sulaikydavo, žmogaus namiškiai neturėdavo ko valgyti. Jehova uždraudė izraelitams apgaudinėti varguolį ir paaiškino: „Jis neturtingas ir nuo algos priklauso jo gyvastis“ (Įst 24:14, 15; Mt 20:8).

10. Ko pasimokome iš Kunigų 19:13?

¹⁰ Šiandien atlyginimas darbininkui dažniausiai mokamas ne kasdien, o kartą ar du per mėnesį. Tačiau nurodymas, užrašytas Kunigų 19:13, tebėra aktualus. Kai kurie verslininkai išnaudoja savo darbuotojus ir moka jiems labai menką algą. Nors žino, kad iš tiek išgyventi sunku, jie naudojasi situacija, kai žmogus neturi kitos išeities kaip dirbti už grašius. Taip elgtis negailestinga. Verslą turinčiam krikščioniui derėtų gerai pamąstyti apie šį Izraelio tautai duotą nurodymą.

11, 12. Ką Jėzus pabrėžė cituodamas Kunigų 19:17, 18?

¹¹ Kai kurie sako, kad niekam nedaro nieko bloga. Tačiau Dievas iš savo tarnų tikisi daugiau. Tai suprantame iš jo nurodymo, užrašyto Kunigų 19:17, 18 (perskaityk). Atkreipk dėmesį į šį priesaką: „Mylėsi savo artimą kaip save patį.“ Jeigu norime Dievo malonės, turime žmones mylėti.

¹² Verta dėmesio, kad Kunigų 19:18 užrašytą įsakymą pabrėžė ir Jėzus Kristus. Kartą vienas fariziejus jo paklausė: „Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme svarbiausias?“ Jėzus atsakė, kad svarbiausias įsakymas yra mylėti Jehovą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tada jis pacitavo iš Kunigų 19:18: „Antrasis, panašus į jį, yra šis: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22:35–40). Meilę artimui išreiškiame įvairiai. Daug apie tai sužinome iš Kunigų 19 skyriaus.

13. Kaip Juozapas elgėsi su savo broliais?

¹³ Meilė artimui skatina mus klausyti nurodymo, užrašyto Kunigų 19:18: „Nekerštausi ir nejausi pagiežos tautiečiams.“ Visiems žinoma, kiek būna bėdų, jei žmogus ima jausti pagiežą bendradarbiui, bendramoksliui, giminaičiui ar šeimos nariui. Tarpusavio santykiai pašlyja ir nesantaika gali tvyroti metų metais. Prisimink, prie kokio baisaus poelgio neapykanta privedė Juozapo brolius (Pr 37:2–8, 25–28). Ir koks gailestingas jiems vėliau buvo Juozapas. Iškeltas į aukštą postą Egipte, jis galėjo atsikeršyti, bet to nedarė ir apmaudo negiežė (Pr 50:19–21). Juozapas elgėsi su broliais kilniai.

14. Iš ko suprantame, kad Kunigų 19:18 užrašytas nurodymas galioja ir šiandien?

¹⁴ Iš Juozapo mes visi galime pasimokyti atlaidumo. Kaip svarbu atleisti kitiems žmonėms jų prasikaltimus, pabrėžė ir Jėzus. Mokydamas savo sekėjus melstis jis leido suprasti, kad turime būti atlaidūs, kaip ir mūsų dangiškasis Tėvas (Mt 6:9, 12). Apaštalas Paulius bendratikiams irgi patarė: „Nekeršykite patys, mylimieji“ (Rom 12:19). Jis brolius ir seses paragino: „Jei kuris nors turite skundą prieš kitą, būkite pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite“ (Kol 3:13). Jehova laikosi nekintamų principų, tad Kunigų 19:18 užrašytas nurodymas labai aktualus ir mūsų dienomis.

15. Pailiustruok pavyzdžiu, kodėl geriausia nuoskaudas pamiršti.

¹⁵ Užgautus jausmus galima prilyginti žaizdoms. Jos būna visokios – vienos tik įbrėžimai, kitos gilesnės. Gal esi kada įsipjovęs pirštą aštriu popieriaus krašteliu? Žaizda negili, truputį paperšti ir tiek. Kitą dieną nė nebeprisimeni. Tačiau jeigu susižaloji smarkiau ir žaizda gilesnė? Aišku, jos nekrapštysi ir nedraskysi. Tikriausiai skubėsi pas gydytoją, kad susiūtų ir aptvarstytų. Panašiai ir nuoskaudos gali būti mažesnės ir didesnės. Jeigu bičiulis nepagalvojęs ką lepteli ar padaro, tiek jau to. Greitai jam atleidi, o gal ir išvis nekreipi dėmesio. Bet kaip tada, jeigu jo poelgis palieka gilią emocinę žaizdą? Ar padės, jei nuolat apie tai galvosi ir apmaudausi? Būtų tas pat, kas žaizdą plėšyti. Tik pačiam žala. Daug geriau vadovautis priesaku, užrašytu Kunigų 19:18.

16. Kas izraelitams buvo nurodyta Kunigų 19:33, 34 ir kaip mes šiandien turėtume tuo vadovautis?

¹⁶ Jehova norėjo, kad izraelitai mylėtų ne vien tautiečius. Tokie pat geraširdiški jie turėjo būti ir svetimšaliams. Apie tai aiškiai sakoma Kunigų 19:33, 34 (perskaityk). Su kitataučiais reikėjo elgtis kaip su vietiniais. Pavyzdžiui, Jehova buvo nurodęs, kad derliaus likučius laukuose ir vynuogynuose izraelitai leistų rinkti ne tik tautiečiams, bet ir kitataučiams (Kun 19:9, 10). Panašiai ir krikščionys turi mylėti visus žmones (Lk 10:30–37). Šiais laikais daugybė emigrantų keliasi gyventi į kitus kraštus. Galbūt ir tavo kaimynystėje yra įsikūręs ne vienas atvykėlis. Su visais jais elkimės kilniai ir pagarbiai.

17, 18. a) Kas pabrėžiama Kunigų 19:2 ir 1 Petro 1:15? b) Kokį svarbų darbą skatino dirbti apaštalas Petras?

¹⁷ Taigi, tiek Kunigų 19:2, tiek 1 Petro 1:15 pabrėžiama, kad Dievo tarnai privalo būti šventi. Ką tai reiškia, padeda suprasti nurodymai, surašyti Kunigų 19 skyriuje. Keletą iš jų aptarėme.b Panašiai elgtis prisakyta ir graikiškojoje Biblijos dalyje.

¹⁸ Tačiau verta dėmesio, ką dar labai reikšmingo savo laiške pamini Petras. Prieš primindamas, kad turime elgtis šventai, jis pasakė: „Jūsų protas visada tebūna parengtas darbui“ (1 Pt 1:13, 15). Kokiam darbui? Petras pateptiesiems savo bendratikiams rašo: „Jūs esate [...] šventa tauta, ypatinga nuosavybe tapę žmonės, kad visur skelbtumėte dorybes to, kuris pašaukė jus iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2:9). Šiandien kiekvienas iš mūsų yra įpareigotas reguliariai skelbti gerąją naujieną ir mokyti žmones iš Dievo Žodžio. Tai geriausia, ką dėl jų galime padaryti (Mk 13:10). Taip parodome, kad mylime Dievą ir savo artimą, kaip ir esame skatinami Kunigų knygos 19 skyriuje. Tad laikykimės visų tame skyriuje užrašytų Jehovos priesakų ir jo akyse išliksime šventi.