13 skyrius
Būsimųjų dalykų paveikslas
1. Kodėl esant šiandieninei teisinei tvarkai, nelengva pasiekti savo teisių?
ŠIANDIENĄ daugumoje tautų yra toks įstatymų labirintas, kad tas, kuris nori pasiekti savo teisių, geriau tegu nesistengia būti savo nuosavu advokatu. Be to, įstatymuose yra „spragos“, kurios paprastai naudingos tik turtingiesiems. Ar nebūtų malonu gyventi pagal įstatymus, kurie suformuluoti paprastai ir aiškiai — kuriems galiojant kokia nors byla nebūtų per daug brangi, net ne paprastam žmogui ir kur kiekvienas, vargšas ir turtingas, galėtų išdėstyti savo bylą be ypatingų formalumų ir laukti bešališko išklausymo?
2, 3. Kodėl naudinga užsiimti įstatymu, duotu Dievo Izraeliui?
2 Taip buvo Mozės įstatyme, duotame Dievo Izraelio tautai. Apie šitą įstatymą Biblijoje sakoma: „Viešpaties teismai — tikri, visi iki vieno teisingi“ (Psalmyno 18:10). Kokie geri buvo Jehovos teisminiai sprendimai, galima sužinoti peržiūrėjus kai kuriuos įstatymus, sudarančius kodeksą iš daugiau kaip 600 įstatymų.
3 Krikščionys nėra po įstatymu, duotu Izraeliui, tačiau visgi naudinga peržiūrėti jį. Kodėl? Todėl kad Mozės įstatymas aiškiai parodo, kaip Jehova galvoja apie daugelį dalykų ir todėl kad Jis nustato principus, pagal kuriuos Jis visokiu metu elgėsi su Savo sutvėrimais.
4. Kokią padėtį ir kokią valdžią turėjo Jehova senovės Izraelyje?
4 Izraelis turėjo vienintelę savo rūšies vyriausybinę formą, nes Jehova buvo aukščiausiu ir absoliučiu tautos Valdovu. Jis buvo jų Karalius ir tuo pačiu metu jų Dievas, t. y. jų religijos Galva. Pranašas Izaijas pasakė: „Viešpats (Jehova, NP) — mūsų teisėjas, Viešpats — mūsų įstatymų davėjas, Viešpats — mūsų Karalius. Jis išgelbės mus“ (Izaijo 33:22).
5. Kodėl paklusnumas įstatymo atžvilgiu Izraelyje reiškė teisingą garbinimą?
5 Stabų garbinimas, t. y. pripažinimas kokio nors kito dievo, buvo laikoma valstybės išdavimu, nusižengimu prieš vyriausybę. Pagal tai akivaizdus šalies įstatymo pažeidimas buvo nepagarba Dievo atžvilgiu, Kuris buvo tautos religinis vadovas. Sąmoningas įstatymo pažeidimas buvo lygus Dievo apšmeižimui. Paklusnumas įstatymo atžvilgiu buvo teisingo garbinimo dalimi.
PILIEČIŲ TEISĖS
6, 7. Paaiškink, kaip buvo ginamos piliečių teisės?
6 Mozės įstatyme nebuvo problemų dėl piliečių teisių, kol teisėjai ir valdovai klausė Dievo. Įstatymas gynė pilietį, pastovų gyventoją ir svetimšalį, laikinai gyvenantį šalyje (Išėjimo 22:21; 23:9; Kunigų 19:33, 34).
7 Pagal šitą įstatymą nebuvo atimtos teisės nei vargšui tik todėl, kad jis neturtingas, nei turtuoliui, tik todėl, kad jis buvo turtingas (Kunigų 19:15; Išėjimo 23:3).
DĖMESYS VARGŠAMS
8. Kokį dėmesį įstatymas skyrė vargšams?
8 Izraelio tautoje vyravo žemės ūkis, nes kiekvienas valdė savo paveldėtą žemę. Galėjo atsitikti, kad kai kurie izraelitai tapdavo neturtingais dėl neūkiškumo arba finansinių nuostolių ir jiems tekdavo parduoti savo žemę. Taip pat ir kai kurie pastoviai gyvenantys svetimšaliai galėjo patekti į sunkią padėtį. Jiems padėti buvo imtasi priemonių, kad kiekvienas valstietis nuimdamas derlių paliktų nenupjautą savo lauko kraštą. Jie taip pat turėjo palikti kiekvieną javų pėdą, kurį pamiršdavo paimti su savimi pjovėjai (Kunigų 19:9, 10; Pakartoto Įstatymo 24:19-21). Dėka šito, vargšams buvo suteikta galimybė surinkti varpas (Rūtos 2:15, 16).
9, 10. Kodėl visiems buvo nauda iš įstatymų, kurie gynė neturtinguosius?
9 Tai, žinoma, reikalavo darbo, nes varpų rinkimas nėra lengvas. Taigi, taip pat nebuvo dykinėjančių vargšų, kurie būtų buvę našta valstybei — nebuvo nei pašalpų bedarbiams, nei labdaringos valstybės (Pakartoto Įstatymo 15:11; Rūtos 2:3, 7). Tai atitinka krikščioniškam principui iš 2 Tesalonikiečiams 3:10, kur mes skaitome: „Jeigu kas nenori dirbti, tas tegu nevalgo“.
10 Šalia priemonių neturtingiems asmenims, kad jie galėtų uždirbti pragyvenimui, visi piliečiai privalėjo būti dosnūs nepasiturinčių atžvilgiu. Tai stiprino broliškumo dvasią ir tautos vienybę (Kunigų 25:35-38).
„VERGOVĖ“, KURI NESLĖGĖ
11. Kodėl vergovė senovės Izraelyje nebuvo žiauri ir slegianti, kaip tai vyko vėliau?
11 „Vergovė“ Izraelyje nieko bendro neturėjo su slegiančia vergija, žinoma iš vėlesnio laiko. Ji iš tikrųjų tarnavo kaip priemonė šeimos apsaugai, kuri dėl savo finansinių nuostolių arba nelaimingo atvejo buvo priversta parduoti savo žemę ir kuri, gal būt, išleidusi gautus pinigus, liko be lėšų. Arba kas nors galėjo prisidaryti daug skolų. Tada šeima arba kai kurie jos nariai galėjo atsisakyti savarankiškumo ir eiti į „vergiją“. Tačiau šita vergija didesne dalimi buvo panaši į dabartinius santykius tarp darbdavių ir darbininkų, kurie dėl daugelio yra „ekonominės vergijos“ forma.
12. Kokių priemonių buvo imtasi dėl žydų „vergų“?
12 Pavyzdžiui, žydų „vergas“ nebuvo laikomas nuosavybe, bet su juo turėjo elgtis kaip su „samdomuoju darbininku“. Be to, jis turėjo būti laisvas po šešių vergijos metų (Kunigų 25:39-43). Išleidžiant jį, jo ponas arba „darbdavys“, žiūrint pagal turtą, turėjo duoti jam materialinių daiktų, kad padėtų jam ir jo šeimai naujai įsikurti (Pakartoto Įstatymo 15:12-15). Dėka šitos priemonės buvo užkirstas kelias tam, kad šeima liktų be lėšų ir pragyvenimo; tokiu būdu ji turėjo maistą ir drabužį, kol dar pati negalėjo tvirtai atsistoti ant savo kojų.
13. (a) Kokia galimybė buvo išsigelbėti, kol nebuvo pasibaigę šeši vergovės metai? (b) Kokia apsauga buvo numatyta jaunoms mergaitėms, tapusioms vergėmis?
13 Be to, kas nors būdamas vergijoje, galėjo dalyvauti kokiame nors projekte, darbe arba priemonėje, taip kad kai kurie galėjo išpirkti save iš vergijos. Taip pat buvo galima, kad koks nors artimas giminaitis sumokėtų visas skolas ir išpirktų „vergą“ iš nelaisvės (Kunigų 25:47-54). Jeigu į vergiją eidavo duktė, ji dažnai tapdavo savo pono žmona. Jai reikėjo taip pat pilnai paklusti, kaip ir kiekvienai kitai žmonai (Išėjimo 21:7-11).
MOTERŲ APSAUGA
14. Kaip buvo ginama išsiskyrusi moteris?
14 Moteris gynė santuokos įstatymai. Vyras turėjo turėti pagrįstas priežastis, kad galėtų išsiskirti su savo žmona. Ir, be to, jis turėjo jai duoti išsiskyrimo raštą. Išsiskyrimo raštas gynė ją nuo melagingų kaltinimų stojant į naują santuoką (Pakartoto Įstatymo 24:1; Žr, taip pat Jėzaus pareiškimą apie santuokos nutraukimą Mato 19:3-9)
15. Kokie įstatymai tarnavo kaip įbauginimo priemonė prieš paleistuvavimą?
15 Vyriškis, suvedžiojęs netekėjusią merginą, privalėjo ją vesti, jeigu jos tėvas sutiko su tuo, ir jis jau niekada negalėjo išsiskirti su ja (Pakartoto Įstatymo 22:28, 29; Išėjimo 22:16, 17). Susižadėjusi mergaitė buvo ginama nuo išprievartavimo, nes vyriškiui už tai grėsė mirties bausmė, kadangi toks nusikaltimas buvo laikomas tokiu pat rimtu, kaip žmogžudystė (Pakartoto Įstatymo 22:25-27).
16. (a) Ar poligamija nuo pat pradžios buvo įkurta Dievo? (Mato 19:4-6) (b) Kodėl Dievas pakentė poligamiją senovės Izraelyje?
16 Poligamija, tiesa, buvo leidžiama, tačiau ji buvo reguliuojama žmonos naudai. Poligamija, jau senai įsišaknijęs paprotys, tuo metu buvo pakenčiama, todėl kad dar nebuvo atėjęs laikas Dievui viską ištaisyti. Dievas atidėjo pradinį monogaminės padėties atstatymą iki krikščionybės įvedimo (1 Korintiečiams 7:2). Jie visada mokė ir vedė savo tautą, kad ji galėjo suprasti, kaip pataisyti savo gyvenimo būdą. Pagal Jono 16:12, Jėzus pasakė Savo mokiniams: „Dar daug turiu jums pasakyti, bet dabar jūs negalite pakęsti“. Todėl po Jėzaus mirties ir prisikėlimo buvo daug kas išaiškinta ir ištaisyta.
17. Kaip buvo ginama mažiau mylima žmona daugpatystėje?
17 Poligaminėje santuokoje dažnai viena iš žmonų naudojosi ypatingu vyro palankumu. Tačiau įstatymas gynė ir mažiau mylimą žmoną. Jeigu, pavyzdžiui, jos sūnus buvo tėvo pirmgimis, jis negalėjo atsakyti pirmgimystės teisės, nes tėvas negalėjo jos atiduoti sūnui, gimusiam vėliau nuo jo mylimos žmonos (Pakartoto Įstatymo 21:15-17).
18. Kaip buvo ginamos moterys net tarp Izraelio priešų?
18 Netgi moterys kariaujančiuose miestuose nebuvo persekiojamos vyrų dėl seksualinių priežasčių. Taip pat aplink karo stovyklas nebuvo prostitučių, nes karo metu kareiviams buvo draudžiami lytiniai santykiai (Pakartoto Įstatymo 21:10-14).
BAUDŽIAMIEJI ĮSTATYMAI
19. Kokia nauda buvo iš to, kad senovės Izraelyje nebuvo kalėjimų?
19 Baudžiamieji įstatymai buvo daug geresni, negu dabartiniai. Pagal juos nebuvo numatoma kalėjimo bausmė. Tik vėliau, karalių laikais, neįstatymiškai buvo įvesti kalėjimai (Jeremijo 37:15, 16; 38:6, 28). Kadangi nė už jokį nusikaltimą nebuvo baudžiama kalėjimu, tai reiškė, kad nė vienas nusikaltėlis negaudavo maisto ir gyvenimo vietos sunkiai dirbančių ištikimų įstatymui žmonių sąskaita.
20. Kaip buvo baudžiama už vagystę, ir kokia buvo iš to nauda?
20 Jeigu kas nors apvogdavo savo kaimyną, jo neuždarydavo į kalėjimą. Todėl jis galėjo dirbti ir apmokėti tai, ką pavogė. Apvogtasis nekentė nuostolio. Prie to dar, iš vagies buvo reikalaujama, kad jis atmokėtų dvigubai daugiau, negu pavogė arba dar daugiau, žiūrint į tai, ką jis pavogė ir ką padarė su pavogtu daiktu (Išėjimo 22:1, 4, 7). Jeigu jis nemokėdavo, jį parduodavo į vergiją. Tada jis turėjo dirbti apvogtajam arba kitam izraelitui, kol padengdavo sumą, nustatytą teisminio nuosprendžio (Išėjimo 22:3). Jeigu jis būdavo išdidus ir atsisakydavo vykdyti nuosprendį, jis būdavo baudžiamas mirtimi (Pakartoto Įstatymo 17:12). Šitas įstatymas ne tik padėdavo apvogtajam, bet būdavo efektyvi priemonė sustabdyti vogimui.
21. (a) Kokia buvo bausmė už nužudymą? (b) Kokia priemonė buvo dėl nesąmoningo žudiko?
21 Mozės įstatyme gyvybė buvo laikoma šventa. Sąmoningas žudikas jokiu būdu negalėjo būti išteisintas. Jis būtinai turėjo būti nubaustas mirtimi. Skaičių 35:30-33 mes skaitome: „Jeigu kas užmuš žmogų, žudiką reikia užmušti pagal liudytojų žodžius; bet vieno liudytojo neužtenka kad nuteisti mirties bausme. Ir neimkite išpirkos už žudiko sielą, kuris vertas mirties, bet jį reikia atiduoti mirčiai. ... Neišniekinkite žemės, ant kurios gyvensite, nes kraujas išniekina žemę, ir žemė negali būti kitaip apvaloma nuo pralieto ant jos kraujo, kaip praliejusio jį krauju“. Šitas įstatymas pašalindavo piktą žmogų iš izraelitų bendruomenės. Jis nebūdavo išleidžiamas į laisvę, ir todėl negalėdavo toliau vykdyti nusikaltimus. Tačiau įvykdžiusiam žmogžudystę nesąmoningai būdavo parodomas mielaširdingumas (Skaičių 35:9-15, 22-29).
22. Kaip ypatingai buvo pabrėžtas gyvybės šventumas?
22 Netgi neatskleista žmogžudystė negalėjo likti neišpirkta. Miestas, buvęs arčiausiai nusikaltimo vietos, buvo laikomas kaltu kraujo praliejime ir buvo prakeikiamas, jeigu miesto vyresnieji neįvykdydavo įsakytos ceremonijos, kad pašalintų kolektyvinę kaltę kraujo praliejime. Tokiu būdu žmonėms giliai įsmigdavo į protą gyvybės šventumas (Pakartoto Įstatymo 21:1-9).
23. Aprašyk įstatymą apie žmonių pagrobimą.
23 Asmenybė buvo neliečiama. Žmonių pagrobimas buvo ypač sunkiu nusikaltimu. Pagrobėjas, kurio rankose buvo pagrobtasis arba kurį jis parduodavo į vergiją, nedelsiant buvo baudžiamas mirtimi (Išėjimo 21:16; Pakartoto Įstatymo 24:7).
NUSIKALSTAMUMO NEBUVO
24. Kaip buvo palaikoma pagarba šeimai, ir su kokiais rezultatais?
24 Kol tauta laikėsi įstatymo, buvo labai nedaug nusikalstamumo atvejų jaunimo tarpe. Svarbiausia tautos dalis buvo šeima. Vaikai buvo mokomi parodyti gilią pagarbą savo tėvams ir tautos vadovaujantiems asmenims (Išėjimo 20:12; 22:28). Juodosios akcijos buvo smerkiamos (Išėjimo 23:1, 2). Pilnametis sūnus, gal būt, tapęs nepataisomu maištininku, lėbautoju arba girtuokliu, turėjo būti baudžiamas (Pakartoto Įstatymo 21:18-21). Kas primušdavo savo tėvą arba motiną ar piktžodžiaudavo jiems, turėjo būti nubaustas mirtimi (Išėjimo 21:15, 17; Kunigų 20:9). Kas išmoko gerbti savo namus ir šeimą, tas taip pat gerbė tautos vadovus, ypač jos aukščiausią Vadovą, Dievą Jehovą.
NUOSAVYBĖS TEISIŲ GERBIMAS
25. Kaip buvo elgiamasi su rastais daiktais?
25 Mūsų laikais, sąryšyje su radiniais, elgiamasi pagal lozungą „Kas rado, tas ir savininkas“. Tačiau Izraelyje iš kiekvieno, kas rasdavo gyvulį ar kokį nors daiktą, buvo reikalaujama, kad jis grąžintų juos savininkui. Jeigu savininkas gyveno toli ir buvo nepažįstamas, daiktas turėjo būti saugomas, kol savininkas pradės jo ieškoti (Pakartoto Įstatymo 22:1-3). Kad padėtų savininkui, atėjusiam į kaimą ieškoti pamestą savo nuosavybę, radėjas, žinoma, apie savo radinį turėjo pranešti vyresniesiems arba gyvenamojo punkto valdytojams.
26, 27. (a) Kaip buvo parodoma pagarba namams ir kito žmogaus valdoms? (b) Kokią naudą šitie įstatymai turėjo dėl neturtingųjų?
26 Buto neliečiamybė buvo giliai gerbiama. Niekas, įėjęs į skolininko namus, negalėjo išieškoti skolų, kad paimtų su savimi užstatą. Skolos davėjas turėjo laukti lauke, kol duotas žmogus atneš paskirtą įkaitui daiktą (Pakartoto Įstatymo 24:10, 11). Taip pat skolos davėjas negalėjo reikšti pretenzijų dėl tiesioginių pragyvenimo lėšų arba būtinų drabužių, nes vargšas, gal būt, turėjo tik nedaug javų sumalimui, kad išmaitintų savo šeimą, arba tik vieną viršutinių drabužių egzempliorių savo kūnui apdengti.
27 Apie tai Pakartoto Įstatymo 24:6, 12, 13 rašoma: „Niekas neturi imti įkaitu viršutinių ir apatinių girnų, nes toks ima įkaitu sielą. Jeigu jis žmogus neturtingas, tu neik miegoti, turėdamas jo įkaitą; grąžink jį jam iki saulės laidos, kad jis gultų miegoti su savo drabužiais ir laimintų tave: tau šitas bus užskaityta teisumu prieš Viešpatį, tavo Dievą“.
DĖMESYS GYVULIAMS
28. Kaip Dievas Savo įstatymuose parodė dėmesį ir gerumą dėl elgesio su gyvuliais?
28 Taip pat su gyvuliais buvo būtina elgtis dėmesingai. Jeigu kas nors matė naminį gyvulį nelaimėje, jis turėjo padėti jam, net jeigu jis priklausė jo priešui (Išėjimo 23:4, 5; Pakartoto Įstatymo 22:4). Nešulinių gyvulių nebuvo leidžiama perkrauti arba blogai su jais elgtis (Pakartoto Įstatymo 22:10; Patarlių 12:10). Negalima buvo uždaryti burnos jaučiui, kad jis kuliant galėtų gėrėtis savo darbo vaisiais (Pakartoto Įstatymo 25:4). Laukiniams žvėrims reikėjo taip pat parodyti gerumą. Draudžiama buvo imti paukščių motiną ir jos kiaušinius, nes tokiu būdu būtų išnaikinta visa šeima (Pakartoto Įstatymo 22:6, 7). Kas liečia naminius gyvulius, karvė arba avis negalėjo būti pjaunama tą pačią dieną su savo jaunikliais. Visa tai reikalavo išvengti žiaurumo dvasios (Kunigų 22:28; sulyg. Su tuo Dievo dėmesį gyvuliams Jonos 4:11 ir Kunigų 25:4, 5, 7).
UOLUMAS TIESAI
29, 30. Kokie įstatymai galiojo liudininkams teismo bylose?
29 Remiantis tiesa ir gailestingumu teismo bylos atveju iš liudininko buvo reikalaujama, kad jis duotų parodymus apie viską, ką žino, duotos bylos atžvilgiu. Jeigu jis nedarė šito, teisėjai būtų jį viešai prakeikę. Tokį prakeikimą vėliau įvykdydavo Dievas (Kunigų 5:1; Patarlių 29:24). Jis taip pat nedrįsdavo neteisingai liudyti, nes tai reiškė meluoti „prieš Jehovą“. Jeigu buvo nustatoma, kad kas nors tyčia melagingai kaltina kitą, tai kaltintojas turėjo patirti tą pačią bausmę, kuri buvo skiriama kaltinamajam.
30 Mes skaitome Pakartoto Įstatymo 19:16-19: „Jeigu prieš ką nors išstoja neteisingas liudytojas, kaltinantis jį nusikaltimu, tegu stoja tie abu žmonės, turintys bylą, prieš Viešpatį, prieš šventikus ir teisėjus, kurie bus tomis dienomis. Teisėjai turi gerai ištirti ir, jeigu tas liudytojas neteisingas, melagingai kaltinantis savo brolį, tai padarykite jam taip, kaip jis galvojo padaryti savo broliui, ir taip išnaikinkite pikta iš savo tarpo“.
31. Kokie kiti įstatymai padėjo siekti teisingumo ir perspėjo melagingus ir nerūpestingus liudytojų parodymus prieš teismą?
31 Niekas negalėjo būti nuteistas mirtimi, esant tik netiesioginiams įkalčiams. Turėjo būti ne mažiau kaip du viską matę liudytojai, norint nustatyti tiesą (Pakartoto Įstatymo 17:6; 19:15). Liudytojai, davę parodymus prieš kaltinamąjį, sunkiai nusikaltusį tautai ir Dievui, turėjo pirmieji dalyvauti užmušant nusikaltėlį akmenimis. Šituo įstatymu Izraelyje buvo siekiama teisingumo. Ne tik teisėjai, bet ir visi piliečiai turėjo parodyti troškimą išlaikyti žemę švarią prieš Dievą nuo kraujo praliejimo kaltės. Šitas įstatymas taip pat sulaikė izraelitus nuo klaidingų, skubotų arba lengvabūdžių liudijimo parodymų. Taigi, įstatymas Pakartoto Įstatymo 17:7 tarnavo geram tikslui. Jis skelbė: „Visų pirma ant jo turi būti liudytojų ranka, kad užmuštų jį, paskui visos tautos ranka, ir taip išnaikinkite pikta iš savo tarpo“.
PALEISTUVYSTĖ UŽDRAUSTA
32. Už kokius neteisėtus intymius santykius buvo baudžiama mirtimi?
32 Santuokinės ištikimybės pažeidimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu, kurį įvykdžius abi pusės buvo baudžiamos mirties bausme (Kunigų 20:10). Bjaurūs veiksmai, pav. homoseksualizmas ir sodomija taip pat užtraukdavo mirties bausmę. Kunigų 20:13, 15 apie tai mes skaitome: „Jeigu kas gulės su vyru kaip su moterimi, tai abu įvykdė šlykštų nusikaltimą, tegu jie bus paduoti mirčiai, jų kraujas tebūna ant jų. Kas santykiaus su gyvuliais, tą bauskite mirtimi, o gyvulį užmuškite (Žr. taip pat Kunigų 20:16, 17; Romiečiams 1:24-28).
ŠVARUMAS
33, 34. Kokią pagalbą teikė įstatymas fiziniam švarumui?
33 Įstatymas reikalavo, kad tauta būtų ne tik morališkai, bet ir fiziškai švari. Švarumo įstatymai reikalavo, kad izraelitai sunaikintų molinius indus, kurie lietėsi su padvėsusiais gyvuliais. Kiti indai arba drabužiai turėjo būti plaunami arba skalbiami. Šitie įstatymai skatino izraelitus būti švariais. Asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis, buvo laikomi karantine (Kunigų 13:4, 5, 21, 26). Užkrėsti drabužiai ir namai taip pat buvo po karantinu, o kai kuriais atvejais buvo net naikinami arba griaunami (Kunigų 13:47-52, 55; 14:38, 45). Maistas su krauju buvo uždraustas (Kunigų 7:26).
34 Iš medicininio požiūrio sanitariniai ir karantino įstatymai, taip pat kaip ir moraliniai įstatymai ir uždraudimas valgyti kraują, buvo nuostabi apsauga nuo šiltinės, dėmėtosios šiltinės, maro, hepatito, gonorėjos, sifilio ir daugelio kitų susirgimų.
GAILESTINGUMAS ATGAILAUJANTIEMS
35. Ar teismo bylose teisėjai turėjo laisvę parodyti gailestingumą, žiūrint į aplinkybes?
35 Įstatymas nebuvo per griežtas. Teisėjai turėjo laisvę parodyti gailestingumą. Jeigu kas nors nusikalto savo kaimynui ir po to gailėjosi, jis vėl galėjo įsigyti Dievo palankumą, pradžioje sutvarkydamas reikalą su savo kaimynu, o paskui atnešdamas Dievui atgailos auką (Kunigų 6:2-7). Šitą įstatymą priminė Jėzus, kada Jis kalbėjo: „Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada, sugrįžęs aukok savo dovaną (Mato 5:23, 24). Taip pat ir šiandieną Dievo tarnai negali būti taikoje su Dievu, jeigu jie neteisingai elgiasi su savo artimaisiais.
JUBILIEJINIAI METAI
36. Kokias geras pasekmes turėjo įstatymas apie jubiliejų?
36 Jubiliejiniai metai arba jubiliejus, pasikartojantis kas 50 metų, buvo džiaugsmo laikas. Kiekviena paveldėta teritorija, buvusi „parduota“, buvo grąžinama savininkui. Žydų vergai buvo paleidžiami laisvės, net jeigu šeši vergijos metai dar nebuvo pasibaigę (Kunigų 25:8-13, 39-41). Puiki šito įstatymo pasekmė buvo ta, kad ūkis buvo atstatomas į pirmykštę pusiausvirą padėtį, kuria pasirūpino Dievas, kai Izraelis įėjo į Pažadėtąją Žemę. Dėka šito buvo išvengiama situacijos, kurią mes matome šiandieną daugelyje šalių, o būtent, kad yra labai turtingi stambūs žemvaldžiai ir labai neturtingi „baudžiauninkai“. Kol buvo laikomasi šito įstatymo, negalėjo būti žemės monopolijos.
37. Išvadoje, kokį pagrindą mes turime tam, kad užsiimti Mozės įstatymu?
37 Taigi, įstatymas darė pilietį laisvu žmogumi. Jokiai šeimai nereikėjo bijotis, kad ji visam laikui pateks į skurdą. Šeimos orumas buvo palaikomas ir remiamas šeimos dvasios. Tėvas galėjo skirti šeimai laiko, nes šeštadieniais jis turėjo galimybę mokyti savo vaikus. Nors krikščionys ir nėra po Mozės įstatymu, jis vis dėlto duoda jiems galimybę susipažinti su Dievo keliais ir Jo veiksmais. Be to, jis yra „būsimų gėrybių šešėlis“ (Hebrajams 10:1).