Kam draudžiama valgyti kraują?
NOJUI ir jo sūnums Jehova po Tvano leido valgyti gyvūnų mėsą, bet griežtai įsakė nevalgyti kraujo (Pradžios 9:1, 3, 4). Nuo ano meto Dievas yra tai nustatęs ne tik Nojui ir jo šeimai, bet visai žmonijai, nes visi, gimę po tvano, yra Nojaus šeimos palikuonys.
Apie to draudimo nekintamumą Džozefas Bensonas pasakė: „Reikia pabrėžti, kad duotas Nojui bei visiems jo palikuonims ir nepaprastai tvirtai pakartotas izraelitams Mozės įsakymuose draudimas valgyti kraują niekada nebuvo atšauktas, bet priešingai, patvirtintas Naujajame Testamente, Apaštalų darbuose XV., todėl paliktas kaip amžina pareiga“ (Benson’s Notes, 1839, T. I, p. 43).
Kas buvo Mozės įstatyme
Sudarydamas Įstatymo sandorą su Izraelio tauta, Jehova įtraukė ir Nojui duotą įsakymą. Jis paaiškino, kad kiekvienas bus ‛kaltas už pralietą kraują’, jei nesilaiko Dievo įstatymo nustatytos tvarkos net pjaudamas gyvulį (Kunigų 17:3, 4). Maistui vartojamo gyvulio kraują reikėdavo išlieti žemėn ir užkasti (Kunigų 17:13, 14). Žmogus, valgęs bet kieno kraują, turėjo būti „išnaikintas iš savo tautos“. Už sąmoningą kraujo šventumo įsakymo pažeidimą laukė ‛išnaikinimas’ — mirtis (Kunigų 17:10; 7:26, 27, Brb red.; Skaičių 15:30, 31).
Apie Kunigų 17:11, 12 Maklintoko ir Strongo leidinyje Cyclopaedia (1882, T. I, p. 834) rašoma: „Šis griežtas įsakymas buvo skirtas ne tik izraelitams, bet ir tarp jų gyvenusiems ateiviams. Bauda už jo pažeidimą — ‛išnaikinti iš tautos’ — matyt, buvo mirties bausmė (plg. Žyd. X, 28), nors sunku nustatyti kaip įvykdydavo egzekuciją: nužudydavo kalaviju ar užmėtydavo akmenimis.“
Pagal Pakartoto Įstatymo 14:21, nugaišusio ar žvėries sudraskyto gyvūno maitą buvo leidžiama parduoti ateiviui arba svetimšaliui. Šitaip buvo parodytas skirtumas tarp kritusio ir maistui papjauto gyvulio kraujo. (Palygink Kunigų 17:14-16.) Tiek izraelitai, tiek ateiviai, pradėję laikytis teisingo garbinimo bei Įstatymo sandoros, buvo įpareigoti gyventi pagal aukštus to Įstatymo reikalavimus. Visų tautų žmonėms buvo skirtas Pradžios 9:3, 4 reikalavimas, bet jį taikant iš Įstatymo pavaldinių Dievas tikėjosi aukštesnių normų negu iš svetimšalių bei ateivių, negarbinusių Jehovos.
Kokia krikščioniška nuostata
Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo vadovaujančioji korporacija, vedama šventosios dvasios, priėmė sprendimą dėl kraujo. Jų sprendime sakoma: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“ (Apaštalų darbai 15:22, 28, 29) Buvo uždrausta valgyti ir mėsą su krauju („pasmaugtų gyvulių mėsą“).
Šis potvarkis buvo visiškai pagrįstas Dievo įsakymu, draudžiančiu valgyti kraują ir duotu Nojui bei jo sūnums, vadinasi, visai žmonijai. Apie tai seras Izaokas Niutonas veikale The Chronology of Antient Kingdoms Amended (Dublinas, 1728, p. 184) rašė: „Šis įstatymas [nevartoti kraujo] yra senesnių negu Mozės laikų, nes buvo duotas Nojui bei jo sūnums daug anksčiau už Abraomo dienas; todėl paskelbdama, kad nežydai nėra įpareigoti laikytis Mozės įstatymo, Apaštalų ir vyresniųjų taryba Jeruzalėje nurodė išimtį — įstatymą susilaikyti nuo kraujo ir pasmaugtų gyvulių mėsos, nes tai buvo ankstyvesnis Dievo įstatymas, skirtas ne tik Abraomo sūnums, bet visoms tautoms, gyvenusioms tuomet kartu Šinare, Nojaus krašte; toks pat yra įstatymas susilaikyti nuo aukų stabams arba netikriems Dievams ir nuo ištvirkavimo“ (kursyvas autoriaus).
Laikomasi ir nuo apaštalų laikų
Jeruzalės taryba išsiuntinėjo savo sprendimą krikščionių susirinkimams, kad jo laikytųsi (Apaštalų darbai 16:4). Praėjus maždaug septyneriems metams nuo Jeruzalės tarybos įsako krikščionys tebesilaikė ‛nurodymo saugotis stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo’ (Apaštalų darbai 21:25). O daugiau kaip po šimto metų, 177 m. e. m., Lione (Prancūzija) religiniams priešams neteisingai apkaltinus krikščionis, esą jie valgo vaikus, viena moteris, vardu Biblidė, pasakė „Kaipgi krikščionys galėtų valgyti vaikus, jeigu jiems nevalia vartoti netgi neprotingų gyvulių kraujo?“ (Eusebijas Cezarietis Bažnyčios istorija, V, p. 150)
Pirmieji krikščionys nevartojo jokio kraujo. Apie tai Tertulianas (maždaug 155—220 m. e. m.) savo „Apologetikos knygoje“ (IX, 13, 14) pabrėžė: „Rauskite iš gėdos prieš krikščionis, nes mes nevartojame maistui net gyvulių kraujo. Mes nevalgome pasmaugto arba nugaišusio gyvulio mėsos, kad niekaip nesusiterštume krauju, net jei jo yra likę mėsoje. Pagaliau, kai jūs išbandote krikščionis siūlydami kraujines dešras, be abejo, puikiai žinote, jog jiems tai uždrausta, tačiau norite, kad jie nusidėtų.“ Minucijus Feliksas, romėnų teisininkas, gyvenęs maždaug iki 250 m. e. m., išreiškė tą pačią mintį: „Mums neleidžiama nei žiūrėti, nei klausytis kaip žudomi žmonės; mes tiek vengiame žmonių kraujo, kad nevartojame nė gyvulių kraujo“ („Oktavijus“, XXX, 6).