Skaitytojų klausimai

Biblijoje yra paminėta „Jašaro knyga“ ir „Viešpaties Karų knyga“ (Joz 10:13; Sk 21:14). Tačiau į kanoną šios dvi knygos neįeina. Ar reikėtų manyti, jog tai raštai, parašyti šventosios dvasios įkvėpimu, tik neišlikę iki mūsų dienų?

Nėra pagrindo manyti, kad šios dvi knygos buvo parašytos dvasios įkvėpimu ir kad paskui jos neišliko. Įkvėptieji Biblijos rašytojai sėmėsi žinių iš daugelio šaltinių. Kai kurie iš tų raštų tikriausiai įeina į Bibliją, tik jų pavadinimai šiuolaikiniam skaitytojui nedaug ką sako. Pavyzdžiui, 1 Metraščių 29:29 yra paminėti „regėtojo Samuelio metraščiai“, „pranašo Natano metraščiai“ ir „regėtojo Gado metraščiai“. Visi trys veikalai, kartu paėmus, gali būti knygos, mums pažįstamos kaip Samuelio pirma ir antra, arba galbūt Teisėjų knyga.

Taip pat minimos ir knygos, kurios į Bibliją neįeina, nors jų pavadinimai panašūs į kai kurių Šventojo Rašto knygų. Štai keturi senoviniai dokumentai: „Judo karalių metraščiai“, „Judo ir Izraelio karalių knyga“, „Izraelio karalių knyga“, „Izraelio ir Judo Karalių knyga“. Nors vadinasi panašiai kaip Karalių pirma ir antra knygos, šis ketvertas nėra Dievo dvasios įkvėptas ir prie Biblijos kanono nepriskirtas (1 Kar 14:29; 2 Met 16:11; 20:34; 27:7). Tai greičiausiai tebuvo istorijos raštai, prieinami anuomet, kai pranašas Jeremijas ir Ezra rašė knygas, dabar priklausančias Biblijos kanonui.

Iš tiesų kai kurie Biblijos rašytojai rėmėsi esamais, nors Dievo ir neįkvėptais, pasakojimais bei tam tikrais dokumentais, juos savo raštuose minėjo. Pavyzdžiui, Esteros 10:2 yra paminėti „Medijos ir Persijos karalių metraščiai“. Arba štai Lukas sėdo rašyti Evangeliją tik „rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs“. Šitas pasakymas tikriausiai reiškia, kad sudarinėdamas Jėzaus kilmės sąrašą, kurį dabar turime jo vardu pavadintoje Evangelijoje, Lukas išanalizavo prieinamus rašytinius šaltinius (Lk 1:3; 3:23-38). Nors šaltiniai, kuriais Lukas rėmėsi, nebuvo Dievo įkvėpti, Evangeliją jis parašė, be abejo, šventosios dvasios vedamas. Ir ta Evangelija iki šiandien nepraranda savo vertės.

O tos dvi knygos, dėl kurių klausimas ir iškilo, — „Jašaro knyga“ ir „Viešpaties Karų knyga“, — iš visko sprendžiant, tikrai buvo atskiri dokumentai, bet jos parašytos ne Dievo dvasios įkvėpimu. Todėl Jehova ir nepasirūpino, kad jos išliktų. Biblistai, atsižvelgdami į Šventajame Rašte esančias užuominas apie tas dvi knygas, daro išvadą, jog tai galėjo būti poezijos arba giesmių rinkiniai, kuriuose apsakyti Izraelio susirėmimai su priešais (2 Sam 1:17-27). Vienoje Biblijos enciklopedijoje iškeliama prielaida, kad į tas knygas galėjo būti sudėtas „visiems gerai žinomas senovės Izraelio epines ir lyrines tradicijas saugančių profesionalių giesmininkų žodinis repertuaras“. Netgi tie žmonės, kuriuos Dievas kartais pasitelkdavo kaip pranašus ir regėtojus, yra parašę knygų be Jehovos dvasios įkvėpimo (2 Met 9:29; 12:15; 13:22). Paties Dievo valia jos nebuvo įtrauktos į Šventąjį Raštą, kuris ir šiandieną yra „naudingas mokyti, barti, taisyti“ (2 Tim 3:16).

Nors Biblijoje minimos tam tikros knygos ir kartais jomis net remiamasi, tai nereiškia, kad jas parašyti įkvėpė šventoji dvasia. O visus raštus, kuriuose surašytas „mūsų Dievo žodis“, Jehova saugo ir jie „išlieka per amžius“ (Iz 40:8, Brb). Iš tiesų visos 66 knygos, kurias Jehova pasirūpino įtraukti į Biblijos kanoną ir kurias šiandieną turime, yra kaip tik tai, ko reikia, idant ‘būtume visiškai tinkami, viskuo aprūpinti visokiam geram darbui’ (2 Tim 3:16, 17, Jr).