Senovės raštininkai ir Dievo Žodis

HEBRAJIŠKIEJI RAŠTAI buvo užbaigti penktojo amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje. Bėgant šimtmečiams žydų perrašinėtojai, pirmiausia soferai, o vėliau masoretai, skrupulingai rūpinosi tuos Raštus išsaugoti. Tačiau seniausios Biblijos knygos siekia Mozės ir Jozuės laikus, tūkstantį metų iki soferų. Surašytos ant nepatvarių medžiagų, jos greit susidėvėdavo, taigi ritinius tekdavo daug kartų perrašinėti. Kas žinoma apie tų laikų raštininko profesiją? Ar senovės Izraelyje būta įgudusių perrašinėtojų? Pažiūrėkime.

Šiandien turimi seniausi Biblijos rankraščiai — jie rasti prie Negyvosios jūros — priskiriami trečiajam ir antrajam amžiui prieš mūsų erą. „Visõs Biblijos ar jos dalių nuorašų, senesnių už šituos, nėra“, — sako archeologas bei Artimųjų Rytų kalbų žinovas, profesorius Alanas Milardas. Tačiau, jo teigimu, „tyrinėjant kaimyninių tautų kultūrą paaiškėja, kaip senovės raštininkai dirbo, ir tai gali padėti įvertinti hebrajiškojo Biblijos teksto tikslumą bei istoriją“.

Raštininkų tarnyba senovėje

Žinoma, jog Mesopotamijoje jau prieš keturis tūkstančius metų būta istorinių, religinių, teisinių, mokslinių, literatūrinių tekstų. Ten veikusiose raštininkų mokyklose, be kitų dalykų, buvo mokoma kruopštaus perrašinėjimo. Mokslininkai, lygindami senovinius babiloniečių tekstus, perrašinėtus begalę kartų per tūkstantį ar daugiau metų, randa tarp jų tik nežymius skirtumus.

Raštininkų būta ne tik Mesopotamijoje. Leidinyje The Oxford Encyclopedia of Archaeology in the Near East sakoma: „Babilonijos raštininkas, gyvenęs antro tūkstantmečio p. m. e. viduryje, tikriausiai nesunkiai būtų radęs bendrą kalbą su kitais savo amato žinovais, kurių netrūko Mesopotamijoje, Sirijoje, Kanaane ir net Egipte.“a

Egipte ši profesija Mozės dienomis buvo laikoma prestižine. Kaip byloja išlikę daugiau nei keturių tūkstantmečių senumo Egipto kapų ornamentai, pagrindinis raštininkų darbas buvo perrašinėti literatūros kūrinius. Jau minėtoje enciklopedijoje apie to laikmečio raštininkus sakoma: „Antrajame tūkstantmetyje p. m. e. jie perrašė ir surinko daug veikalų, kurie išgarsino didžiąsias Mesopotamijos bei Egipto civilizacijas ir tapo profesionalaus raštininko darbo etalonu, arba pavyzdžiu.“

Viena to pavyzdžio detalių — kolofonas, įrašas paskutiniame puslapyje. Čia paprastai būdavo nurodomi perrašinėtojo ir lentelės savininko vardai bei data, taip pat aprašas originalo, nuo kurio darytas nuorašas, eilučių skaičius ir kita. Raštininkas neretai pridurdavo: „Nuorašas darytas iš originalo ir pagal jį patikrintas.“ Šios detalės liudija, kad perrašinėtojams tikslumas buvo labai svarbus.

Pasak anksčiau cituoto profesoriaus Milardo, „perrašinėtojai laikėsi tam tikros darbo tvarkos: pirmiausia tekstą nurašydavo, paskui patikrindavo ir pataisydavo, kad neliktų klaidų. Kiti skaičiuodavo eilutes ar net žodžius. Pastarąjį metodą viduramžiais taikė masoretai“. Tad jau nuo Mozės ir Jozuės laikų perrašinėjimo kokybei ir tikslumui Viduriniuosiuose Rytuose buvo skiriama nemažai dėmesio.

Ar Izraelyje irgi būta įgudusių perrašinėtojų? Ką liudija pati Biblija?

Raštininkai senovės Izraelyje

Mozė užaugo faraono šeimoje (Išėjimo 2:10; Apaštalų darbų 7:21, 22). Pasak egiptologų, jis turėjo būti išmokytas egiptiečių rašto ir raštininko amato pagrindų. Knygoje Israel in Egypt profesorius Dž. Hofmejeris sako: „Pritarti tam, kas Biblijoje pasakojama apie Mozę, — kad jis gebėjo užrašyti įvykius bei kelionės detales, yra pagrindo.“b

Biblijoje minimi ir kiti senovės Izraelio raštininkai. Kaip teigiama leidinyje The Cambridge History of the Bible, Mozė „paskyrė raštingus vyrus [...], kad užrašytų priimtus sprendimus bei vadų paskirstymą tam tikroms žmonių grupėms“. Tai patvirtina Pakartoto Įstatymo 1:15 žodžiai: „Tad [aš, Mozė] paėmiau ir padariau jūsų giminių galvas [...] jūsų vadais — tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais ir apskaitininkais jūsų giminėms“. Kas buvo tie apskaitininkai?

Hebrajiškas žodis, lietuviškame Šventojo Rašto vertime (išleido Biblijos draugija) išverstas „apskaitininkas“, pasakojimuose apie Mozę ir Jozuę pasitaiko daug kartų. Biblijos žinovų aiškinimu, jis reiškia „raštininkas“, „rašantysis“, „asmuo, tarnaujantis teisėjo sekretoriumi“. Dažna šio žodžio vartosena rodo, kad tokių raštininkų Izraelyje būta nemažai ir kad jie tvarkė įvairius tautos administracinius reikalus.

Dar vienas pavyzdys — Izraelio kunigai. Kadangi jie užsiėmė „religine bei pasaulietine veikla, turėjo būti raštingi“, — sakoma Encyclopaedia Judaica. Štai Mozė Levio sūnums liepė: „Kas septinti metai [...] skaitysi šį Įstatymą garsiai visam Izraeliui.“ Taigi pagrindinį Įstatymo egzempliorių saugojo kunigai. Nuorašai buvo daromi jų įgaliojimu ir jiems prižiūrint (Pakartoto Įstatymo 17:18, 19; 31:10, 11).

Kas gi padarė patį pirmąjį Įstatymo nuorašą? Prieš pat savo mirtį Mozė izraelitams pasakė: „Kai būsite perėję per Jordaną į kraštą, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, sustatysi didelius akmenis, aptinkuosi juos ir užrašysi ant jų visus šio Įstatymo žodžius“ (Pakartoto Įstatymo 27:1-4). Po Jericho ir Ajo sunaikinimo izraelitai susirinko prie Ebalo kalno, Pažadėtosios žemės viduryje. Čia Jozuė ant aukuro akmenų užrašė „Mozės Įstatymo“ žodžius (Jozuės 8:30-32). Aišku, toks užrašymas neduotų jokios naudos, jei tauta būtų neraštinga. Tai rodo, jog anie izraelitai tikrai turėjo įgūdžių, leidžiančių savojo šventraščio tekstą išsaugoti nepakitusį.

Šventasis Raštas tikslus ir patikimas

Po Mozės ir Jozuės buvo parašyta daugiau Biblijos hebrajiškųjų knygų, taip pat padaryti jų nuorašai. Susidėvėję, gavę drėgmės ar supeliję turėdavo būti pakeisti, tad perrašinėtojų tarnyba gyvavo daug šimtmečių.

Nors buvo dirbama kruopščiai, išvengti kai kurių klaidų nepavykdavo. Tačiau ar perrašinėtojų klaidos iškraipė Biblijos turinį? Ne. Senovinių tekstų analizė rodo, jog tie nukrypimai nežymūs ir prasmės nekeičia.

Jėzaus Kristaus požiūris į hebrajiškąsias Biblijos knygas krikščionims yra patvirtinimas, kad Šventasis Raštas tikslus. Žodžiai „Ar neskaitėte Mozės knygoje?“, „Argi Mozė jums nedavė Įstatymo?“ aiškiai liudija, kad tuomet turėtas rankraštines Biblijos kopijas Jėzus laikė patikimomis (Morkaus 12:26; Jono 7:19). Be to, jis pripažino visų Biblijos hebrajiškųjų knygų tikrumą sakydamas: „Turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Luko 24:44).

Tad galime neabejoti: Šventasis Raštas nuo senovės laikų mus pasiekė neiškraipytas. Taip pasitvirtina Dievo įkvėpto pranašo Izaijo žodžiai: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ (Izaijo 40:8).

[Išnašos]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Egipto raštininkas

[Iliustracija 19 puslapyje]

Seniausios Biblijos knygos siekia Mozės dienas