Kaip Ona atgavo ramybę

IŠTIKIMA moteris garsiai malda šlovina Jehovą. Dievas pakėlė ją iš dulkių, jos liūdesį pavertė džiūgavimu.

Ta moteris — Ona. Kodėl jos liūdesys virto tokiu nepaprastu džiaugsmu? Ko jos pavyzdys pamoko? Kad tai suprastume, patyrinėkime Biblijos pasakojimą.

Šeimoje nesantaika

Levitas Elkana, gyvenantis Efraimo valdose, turi dvi žmonas, viena iš jų — Ona (1 Samuelio 1:1, 2; 1 Metraščių 6:18, 19 [6:33, 34, Brb]). Nors sukūręs vyrą Dievas davė jam tik vieną žmoną, Izraelio laikais daugpatystė buvo leidžiama ir ją reguliavo Mozės įstatymas. Elkanos šeima garbina Jehovą, bet poligaminėse šeimose, tokiose kaip šio levito, neretai kyla nesutarimų.

Ona nevaisinga, o Penina, kita Elkanos žmona, turi būrį vaikų. Ji Onos varžovė (1 Samuelio 1:2b, Brb).

Izraelitei būti nevaisingai didelė gėda, netgi Dievo nemalonės ženklas. Tačiau manyti, kad nevaisingumas Onai — Dievo bausmė, nėra pagrindo. Tai suprasdama, Penina turėtų Oną paguosti, bet nė kiek jos neužjaučia, dargi niekina.

Kelionės į Jehovos šventyklą

Nepaisant šios nesantaikos, Elkana su šeima kasmet keliauja į Jehovos šventyklą Šilojyjea atnašauti aukų. Iki Šilojo apie 30 kilometrų ir visą kelią pirmyn ir atgal jie, matyt, nueina pėsčiomis. Onai tos kelionės atneša nemažai sielvarto, nes ji tegauna vieną bendravimo aukos dalį, o tuo tarpu Penina su vaikais net kelias. Pastaroji tada erzina Oną ir tyčiojasi, tad ši ima nuogąstauti, kad Jehova iš tiesų „padaręs ją bevaisę“. Įskaudinta Ona verkia ir nieko nevalgo. Tos patyčios kartojasi kas metai, todėl kelionės į Jehovos šventyklą Onai ne džiaugsmas, o veikiau kankynė. Vis dėlto jų nepraleidžia (1 Samuelio 1:3-7).

Kaip galėtum sekti geru Onos pavyzdžiu? Ką darai užėjus liūdesiui? Gal atsiskiri nuo bendratikių ir vengi jų draugijos? Ona tokios minties neturėjo. Ji būdavo su Jehovos garbintojais. Net didžiausių sunkumų metu elkimės panašiai (Psalmyno 26:12; 122:1; Patarlių 18:1; Hebrajams 10:24, 25).

Elkana bando guosti Oną, ragina išsakyti, kas kamuoja širdį. „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? — klausia jis. — Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“ (1 Samuelio 1:8). Galbūt Elkana nieko nežino apie Peninos užgaules, o gal pati Ona nelinkusi skųstis ir slepia savo kančią. Kad ir kaip būtų, ši dievobaiminga moteris ieško ramybės guosdamasi Jehovai malda.

Duoda įžadą

Bendravimo aukos būdavo valgomos Jehovos šventykloje. Išėjusi iš valgomojo kambario Ona meldžiasi Dievui (1 Samuelio 1:9, 10). „O, Galybių Viešpatie, — maldauja ji, — jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią, jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės, jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, atiduosiu jį tau kaip nazyrą visoms jo gyvenimo dienoms; nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers, ir skustuvas jo galvos nepalies“ (1 Samuelio 1:11).

Onos malda konkreti: ji prašo palikuonio, berniuko, ir pažada atiduoti Jehovai tarnauti nazyru visą gyvenimą (Skaičių 6:1-5). Tokiam įžadui reikia vyro pritarimo. Elkana — tai akivaizdu iš tolesnių jo veiksmų — neprieštarauja mylimos žmonos sprendimui (Skaičių 30:7-9).

Besimeldžiančią Oną stebi vyriausiasis kunigas Elis. Moteris meldžiasi labai karštai. Kadangi kalba savo širdyje — juda tik lūpos, balso negirdėti, Elis palaiko ją girta (1 Samuelio 1:12-14). Įsivaizduok, kaip Ona jaučiasi, kai Elis apiberia ją priekaištais! Tačiau vyriausiajam kunigui atsako pagarbiai, paaiškina kalbėjusi „iš savo didelio skausmo ir kančios“. Tai suvokęs Elis taria: „Tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“ (1 Samuelio 1:15-17). Paskui Ona nueina savo keliu, pavalgo, atsigeria ir „jos veidas daugiau [nebėra] prislėgtas“ (1 Samuelio 1:18).

Ko pasimokome? Išsakydami Jehovai savo rūpesčius, galime pasiguosti ir nuoširdžiai melsti viską pakeisti į gera. Jeigu nieko daugiau nebegalime padaryti, reikalą palikime Jehovai. Tai geriausia išeitis (Patarlių 3:5, 6).

Karštai pasimeldę, Jehovos tarnai dažniausiai pajunta ramybę, kaip buvo ir Onai. Apaštalas Paulius apie maldą rašė: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Jeigu savo naštą metame Jehovai, turime nepamiršti, kad dabar jau viskuo rūpinsis jis. Tada, kaip ir Onai, mums nebereikia daugiau savęs kamuoti (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]).

Sūnų atiduoda Jehovai

Dievas išgirsta Oną — ji pastoja ir pagimdo sūnų (1 Samuelio 1:19, 20). Tai vienas iš nedaugelio Biblijoje užrašytų atvejų, kai Dievas pats duoda gyvybę savo būsimam tarnui. Elkanos ir Onos sūnus Samuelis turi tapti Jehovos pranašu — svarbiu asmeniu, padėsiančiu įkurti Izraelio monarchiją.

Ona, be abejo, nuo kūdikystės moko sūnų apie Jehovą. Tačiau ar ji nepamiršo savo įžado? Žinoma, ne! „Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos Viešpaties akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai“, — sako ji. Trejų metų ar vyrėlesnis Samuelis nujunkomas, ir Ona, kaip žadėjusi, atiduoda jį tarnauti Jehovos šventykloje (1 Samuelio 1:21-24; 2 Metraščių 31:16).

Atnašavę auką Jehovai, Ona su vyru nuveda berniuką pas Elį. Greičiausiai laikydama sūnų už rankos, Ona sako: „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia, tavo akivaizdoje, stovėjo, melsdamasi Viešpačiui. Dėl šito berniuko aš meldžiausi. Viešpats suteikė, ko prašiau. Todėl aš savo ruožtu atiduodu jį Viešpačiui. Visą gyvenimą jis priklausys Viešpačiui.“ Taip prasideda Samuelio ypatinga tarnyba Dievui, truksianti iki pat mirties (1 Samuelio 1:25-28; 2:11).

Laikui bėgant Ona lanko Samuelį. Biblijoje sakoma: „Jo motina pasiūdavo jam mažutę skraistę ir kasmet, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos, ją atsinešdavo“ (1 Samuelio 2:19). Be abejonės, Ona meldžiasi už sūnų. Kasmet atsilankydama ragina jį ištikimai vykdyti savo pareigą Dievui.

Sykį laimindamas Samuelio tėvus Elis sako Elkanai: „Tesuteikia tau Viešpats palikuonių iš šios moters mainais už tą, kurį ji atidavė Viešpačiui.“ Tie žodžiai išsipildo. Ona su vyru susilaukia dar trijų sūnų ir dviejų dukterų (1 Samuelio 2:20, 21).

Tėvams krikščionims Elkana ir Ona yra puikus pavyzdys. Daug tėčių ir mamų, Biblijos žodžiais tariant, mielai atiduoda savo sūnus ir dukras Jehovai, paskatindami juos darbuotis kurioje nors visalaikės tarnybos srityje toliau nuo namų. Atsidavę tėvai už tokias aukas išties verti pagyrimo. Jie susilauks Jehovos atlygio.

Džiugi Onos malda

Kažkada buvusi bevaikė, Ona tapo labai laiminga! Moterų maldų Šventajame Rašte įdėta nedaug, tačiau Onos yra net dvi. Pirmoji — graudžios dejonės, kai buvo skaudinama ir žeminama, antroji — džiugi padėkos malda. „Mano širdis džiūgauja Viešpatyje“, — pradeda Ona. Ji dėkoja už tai, kad „bevaisė pagimdė“, ir giria Jehovą — Tą, kuris išaukština, „ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno“ (1 Samuelio 2:1-10).

Onos istorija, užrašyta Dievo įkvėptame Žodyje, liudija, kaip gali žeisti kitų ydos ar pagieža. Vis dėlto tokie išbandymai neturi atimti noro džiugiai tarnauti Jehovai. Jis išklauso savo ištikimų tarnų maldas, atsiliepia į jų pagalbos šauksmą, palengvina sielvartą, suteikia didžią ramybę ir visokeriopai laimina (Psalmyno 22:24-27 [22:23-26, Brb]; 34:7-9 [34:6-8, Brb]; 65:3 [65:2, Brb]).

[Išnaša]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Ona atidavė Samuelį Jehovai