„Mūšis yra Viešpaties“

DOVYDAS braunasi pro karių minią. Šie bėga iš mūšio lauko, jų akys kupinos baimės. Kas juos taip išgąsdino? Dovydas girdi karių lūpose skambantį vieną ir tą patį žodį. Tai vyro vardas. Ir štai slėnyje pamato išdidžiai stovintį milžiną. Aukštesnio žmogaus Dovydas nėra matęs.

Galijotas! Dovydas supranta, kodėl kariai jo taip bijo. Priešas nepaprastai didelis, tiesiog žmogus kalnas! Net be savo grėsmingos ginkluotės sveria tikriausiai daugiau negu du vyrai. Jis apsiginklavęs iki dantų, be galo stiprus, patyręs kovotojas. Galijotas šūkauja, kviečia į kovą. Jo riaumojimas aidi kalnuose, kai tyčiojasi iš Izraelio kariaunos ir karaliaus Sauliaus. Filistinas ragina bet kurį vyrą išeiti kautis su juo ir taip viena dvikova užbaigti karą (1 Samuelio 17:4–10).

Izraelitai apimti siaubo, karalius Saulius taip pat. Dovydas sužino, kad tokia padėtis tęsiasi jau daugiau kaip mėnesį. Galijotui diena iš dienos tyčiojantis, filistinų ir izraelitų kariaunos nejuda iš vietos. Dovydas neviltyje! Kokia gėda: Izraelio karalius ir jo vyrai, taip pat trys vyresni Dovydo broliai, dreba iš baimės! Dovydo požiūriu, šis pagonis ne tik šaiposi iš Izraelio karių, bet ir įžeidinėja Izraelio Dievą, Jehovą! Tačiau ką jis – paprastas jaunuolis – gali padaryti? Ir ko mes galime pasimokyti iš Dovydo tikėjimo? (1 Samuelio 17:11–14)

Dabar prisiminkime, kas Dovydo gyvenime įvyko vieną vakarą prieš daugelį mėnesių. Kalnų pašlaitėse netoli Betliejaus jis ganė tėvo avis. Vaikinas buvo gražiai nuaugęs, raudonskruostis, protingų akių, tikriausiai neturintis nė dvidešimties. Poilsio valandėlėmis jis paimdavo į rankas arfą ir, įkvėptas Dievo kūrybos grožio, grodavo. Taip laikui bėgant tapo įgudusiu muzikantu. Bet tą vakarą tėvas pakvietė Dovydą skubiai pareiti namo (1 Samuelio 16:12).

Grįžęs rado savo tėvą Jesę besikalbantį su labai senu vyru, ištikimu Dievo pranašu Samueliu. Jehovos palieptas šis atėjo patepti vieną iš Jesės sūnų būsimuoju Izraelio karaliumi. Samuelis jau matė septynis vyresnius Dovydo brolius, bet Jehova leido jam aiškiai suprasti, kad nė vieno iš jų neišsirinko. Tačiau pasirodžius Dovydui, Jehova Samueliui pasakė: „Patepk, nes tai jis!“ Vyresnių Dovydo brolių akivaizdoje Samuelis paėmė ragą specialaus aliejaus ir išpylė Dovydui ant galvos. Jaunuolio gyvenimas tada labai pasikeitė. Biblijoje sakoma: „Nuo tos dienos Viešpaties dvasia galingai užvaldė Dovydą“ (1 Samuelio 16:1, 5–11, 13).

Ar Dovydas ėmė trokšti kuo greičiau tapti karaliumi? Ne, jis buvo pasiryžęs laukti, kol Jehovos dvasia leis suprasti, kada imtis didesnės atsakomybės. O tuo tarpu toliau ganė avis ir tai darė su dideliu atsidavimu bei drąsa. Vieną kartą jo tėvo bandą užpuolė liūtas, kitą – meška. Gal Dovydas tiesiog bandė nuvyti grobuonis stovėdamas saugiu atstumu nuo jų? Ne, jis drąsiai šoko ginti bejėgių avių ir abu sykius plėšrūnus užmušė savo rankomis (1 Samuelio 17:34–36; Izaijo 31:4).

Po kurio laiko Dovydas vėl buvo pakviestas, mat kalbos apie jį pasiekė karalių Saulių. Šis, nors tebebuvo galingas karys, Jehovos pritarimo nebeturėjo, nes nepakluso jo nurodymams. Kadangi Jehova atėmė iš Sauliaus savo dvasią, jį dažnai kankindavo pikta dvasia – pykčio bei smurto priepuoliai, įtarumas. Tokiomis slogiomis dienomis karalių nuraminti galėdavo tik muzika. Kai kas iš jo vyrų sužinojo, kad Dovydas puikiai groja ir yra geras karys. Taigi netrukus vaikinas tapo vienu Sauliaus rūmų muzikantų ir jo ginklanešiu (1 Samuelio 15:26–29; 16:14–23).

Dovydas yra sektinas tikėjimo pavyzdys, ypač jaunuoliams. Laisvalaikio valandėlėmis jis stengėsi artintis prie Jehovos, be to, ugdėsi praktinius įgūdžius, kurie paskui jam padėjo susirasti darbą. O svarbiausia, Dovydas leidosi Jehovos dvasios vedamas. Kiek daug iš jo galime pasimokyti! (Mokytojo 12:1)

Tarnaudamas Sauliui, Dovydas dažnai grįždavo į tėvo namus ganyti avių, kartais netrumpam laikui. Vieno tokio apsilankymo metu Jesė pasiuntė Dovydą pažiūrėti, kaip laikosi trys vyresni jo sūnūs, tarnaujantys Sauliaus kariuomenėje. Taigi pasiėmęs maisto broliams Dovydas iškeliavo į Elos slėnį. Nuėjęs ten ir pamatęs dvi kariuomenes, stovinčias priešingose plataus slėnio pusėse ir nieko nesiimančias, kaip minėta straipsnio pradžioje, labai nuliūdo (1 Samuelio 17:1–3, 15–19).

Tokia padėtis Dovydui atrodė nepakenčiama. Kaip gyvojo Dievo Jehovos kariuomenė gali bijoti kažkokio žmogaus – ir dar pagonio? Galijoto patyčias Dovydas laikė šaipymusi iš paties Jehovos. Todėl jis ėmė teirautis karių, kaip bus atlyginta vyrui, kuris nugalės Galijotą. Netrukus tai nugirdo vyriausias Dovydo brolis Eliabas ir šiurkščiai jį subarė, apkaltino atėjus tik mūšio pažiūrėti. Bet Dovydas jam atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik paklausiau!“ Ir toliau jis drąsiai kalbėjo apie Galijoto nužudymą, kol kažkas jo žodžius perdavė Sauliui. Karalius pasiuntė pašaukti Dovydą (1 Samuelio 17:23–31).

Dovydas karaliui apie Galijotą pasakė: „Tenenustoja nė vienas dėl jo drąsos!“ Saulius ir jo vyrai išties buvo išsigandę. Greičiausiai jie darė žmogišką klaidą – lygino save su tuo milžinu. Įsivaizdavo, kad jam tesiektų juosmenį ar krūtinę ir kad šis nesunkiai su jais susidorotų. Bet Dovydas šią situaciją vertino visiškai kitaip, todėl pasisiūlė kautis su Galijotu (1 Samuelio 17:32).

Saulius paprieštaravo: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!“ Ar Dovydas tikrai buvo vaikas? Ne, bet per jaunas tarnauti kariuomenėje ir tikriausiai atrodė jaunesnis, nei buvo iš tiesų. Tačiau jau garsėjo kaip narsus kovotojas. Be to, jam galėjo būti netoli dvidešimties (1 Samuelio 16:18; 17:33).

Dovydas papasakojo Sauliui, kad yra nudobęs liūtą ir mešką. Ar jis gyrėsi? Ne, nes žinojo, kas jam padėjo. „Viešpats, – tęsė Dovydas, – kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino.“ Galiausiai Saulius tarė Dovydui: „Eik! Viešpats su tavimi!“ (1 Samuelio 17:37)

Ar norėtumėte, kad jūsų tikėjimas būtų toks kaip Dovydo? Nereikia manyti, kad tai buvo tik jaunatviškas optimizmas. Dovydo tikėjimas buvo pagrįstas žiniomis ir patirtimi. Jis neabejojo, kad Jehova saugo savo tarnus ir ištesi visus pažadus. Kad išsiugdytume tokį tikėjimą, turime iš Biblijos semtis žinių apie Dievą. Taikydami jas savo gyvenime, sulauksime gerų rezultatų, o tai dar labiau stiprins mūsų tikėjimą (Hebrajams 11:1).

Iš pradžių Saulius aprengė Dovydą savo šarvais, panašiais į Galijoto. Apvilko ir vario plokštelių marškiniais. Tačiau Dovydas, pabandęs pavaikščioti su tokia griozdiška ginkluote, suprato, kad nieko iš to nebus, – prie šarvų nebuvo pratęs. Be to, šie jam buvo per dideli, nes Saulius buvo aukščiausias vyras visame Izraelyje (1 Samuelio 9:2). Taigi Dovydas nusiėmė šarvus ir apsiginklavo taip, kaip įprasta piemeniui, saugančiam savo bandą (1 Samuelio 17:38–40).

Vaikinas per petį persimetė maišelį, pasiėmė savo lazdą ir svaidyklę. Nors mums gal ir keista, svaidyklė – odinis kapšelis su dviem ilgais dirželiais – buvo pavojingas ginklas. Piemuo į ją įdėdavo akmenį, smarkiai išsukdavo virš galvos ir paleisdavo vieną dirželį. Jei akmuo pataikydavo tiesiai į taikinį, smūgis galėjo būti mirtinas. Šis ginklas buvo toks efektyvus, jog kai kuriose kariuomenėse būdavo atskiri svaidyklininkų būriai.

Taip apsiginklavęs Dovydas išskubėjo susitikti su priešu. Slėnyje, išdžiūvusio upelio vagoje, pasirinko penkis nugludintus akmenėlius ir tuo metu tikriausiai karštai pasimeldė. O tada nuėjo į kovos lauką – tiksliau, ne nuėjo, o nubėgo.

Ką Galijotas pagalvojo pamatęs savo priešininką? Biblijoje skaitome: „Filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik raudonskruostis ir gražios išvaizdos vaikas.“ Tada milžinas suriaumojo: „Argi aš šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Galijotas matė Dovydo lazdą, bet nepastebėjo svaidyklės. Jis keikė Dovydą savo dievais ir prisiekė sušersiąs jo kūną paukščiams ir laukų žvėrims (1 Samuelio 17:41–44).

Dovydo atsakymas rodė jo stiprų tikėjimą. Įsivaizduokite jaunuolį, šaukiantį Galijotui: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš – vardu Galybių Viešpaties, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį.“ Dovydas žinojo, kad žmogaus jėgos ir ginklai dar ne viskas. Galijotas parodė nepagarbą Jehovai, ir Jehova atitinkamai reaguos. Kaip Dovydas sakė, „mūšis yra Viešpaties“ (1 Samuelio 17:45–47).

Dovydas nebuvo aklas, matė Galijoto ūgį ir ginklus, tačiau tai jo negąsdino. Jis nedarė tokios klaidos kaip Saulius ir jo kariai – nelygino savęs su Galijotu. Verčiau šį palygino su Jehova. Beveik trijų metrų Galijotas buvo gerokai aukštesnis už visus kitus vyrus, tačiau koks jis atrodė lyginant su Aukščiausiuoju? Kaip ir kiekvienas žmogus, ne ką didesnis už vabalą, kurį, kaip Dovydas žinojo, Jehova ketina sunaikinti!

Pabėgėjęs priešo link jis išsitraukė iš maišelio akmenį, įdėjo į svaidyklę ir smarkiai išsuko virš galvos. Galijotas irgi žengė į priekį, tikriausiai neatsilikdamas nuo savo skydnešio. Tuo metu jo ūgis nebuvo joks pranašumas, nes daug žemesnis skydnešys negalėjo pakelti skydo taip aukštai, kad pridengtų milžino galvą. Būtent į ją Dovydas ir taikėsi! (1 Samuelio 17:41)

Dovydas paleido akmenį. Galima įsivaizduoti, kaip visi nuščiuvę laukė. Jehova, be abejo, pasirūpino, kad antro akmens Dovydui sviesti nereikėtų. Šūvis buvo taiklus, akmuo įsmigo Galijotui į kaktą. Milžinas pargriuvo veidu žemėn. Jo skydnešys tikriausiai paspruko. Tada Dovydas pribėgo prie Galijoto, paėmė jo kalaviją ir nukirto galvą (1 Samuelio 17:48–51).

Saulius ir jo vyrai įgavo drąsos. Keldami kovos šauksmą jie puolė filistinus. Mūšis baigėsi taip, kaip Dovydas ir buvo sakęs Galijotui: „Viešpats [...] atiduos jus mums į rankas!“ (1 Samuelio 17:47, 52, 53)

Šiandien Dievo tarnai nekariauja tiesiogine prasme – tie laikai baigėsi (Mato 26:52). Tačiau mums svarbu sekti Dovydo tikėjimo pavyzdžiu. Kaip ir jam, Jehova mums turi būti realus – vienintelis Dievas, kuriam verta tarnauti ir atiduoti visą šlovę. Kartais jaučiamės menki, o problemos – didelės. Bet mūsų problemos yra visai mažos, palyginus su beribe Jehovos galia. Jei Jehovą laikysime savo Dievu ir pasitikėsime juo kaip Dovydas, jokie iššūkiai ir problemos mūsų neišgąsdins. Su Jehovos pagalba viską galime įveikti!