Jehovos Žodis gyvas
Samuelio pirmos knygos apžvalga
EINA 1117 m. p. m. e. Jau maždaug trys šimtmečiai, kai Jozuė užkariavo Pažadėtąją žemę. Į Jehovos pranašą su ypatingu prašymu kreipiasi Izraelio seniūnai. Pranašas meldžiasi Dievui ir seniūnų prašymas patenkinamas. Taip baigiasi Teisėjų laikotarpis ir prasideda karalių viešpatavimas. Tą posūkį Izraelio tautos istorijoje atspindi jaudinantys įvykiai, aprašomi Samuelio pirmoje knygoje.
Parašyta Samuelio, Natano ir Gado, ši knyga aprėpia 102 metus — nuo 1180 iki 1078 m. p. m. e. (1 Metraščių 29:29) Tai pasakojimas apie keturis Izraelio vadovus. Du tarnavo teisėjais, du — karaliais; du klausė Jehovos, du — ne. Taip pat skaitome apie dvi girtinas moteris bei narsų ir kartu nuolankų karį. Jų pavyzdžiai puikiai pamoko, kaip dera elgtis, kokio požiūrio laikytis ir kokio vengti. Taigi Samuelio pirma knyga gali paskatinti tinkamai mąstyti ir veikti. (Hebrajams 4:12)
ELĮ KEIČIA NAUJAS TEISĖJAS — SAMUELIS
Atėjus Derliaus nuėmimo šventei, Ona, gyvenanti Ramoje, nesitveria džiaugsmu.a Jehova atsakė į jos maldas — davė sūnų Samuelį. Kad ištesėtų įžadą, Ona atveda berniuką į „Jehovos namus“ (NW). Ten jis pasilieka „tarnauti Viešpačiui kunigo Elio prižiūrimas“. (1 Samuelio 1:24; 2:11) Nors Samuelis labai jaunas, Jehova kalba jam ir paskelbia nuosprendį Elio namams. Suaugusį Samuelį visa Izraelio tauta pripažįsta Jehovos pranašu.
Ilgainiui Izraelį ima pulti filistinai. Jie pagrobia sandoros skrynią ir nužudo abu Elio sūnus. Sužinojęs tai, senyvas Elis miršta. Jis ‘išbuvo teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų’. (1 Samuelio 4:18) Turėdami sandoros skrynią filistinai patiria daug nelaimių, todėl grąžina ją izraelitams. Samueliui esant teisėju šalis džiaugiasi taika.
Atsakymai į klausimus:
2:10. Kodėl Ona prašė, kad Jehova ‘suteiktų jėgą savo karaliui’, nors tada Izraelis karaliaus neturėjo? Kad izraelitai turės karalių, buvo nusakyta Mozės įstatyme. (Pakartoto Įstatymo 17:14-18) Prieš pat mirtį Jokūbas išpranašavo: „Skeptras [karališkos valdžios simbolis] nepaliks Judo.“ (Pradžios 49:10) O apie Sarą, izraelitų pramotę, Jehova pasakė: „Iš jos kils karaliai.“ (Pradžios 17:16) Taigi Ona meldėsi turėdama omenyje būsimąjį karalių.
3:3. Ar Samuelis tikrai miegojo Šventų švenčiausiojoje? Ne. Jis buvo levitas iš nekunigiškos kehatų šeimos. (1 Metraščių 6:18-23 [6:33-38, Brb]) Todėl neturėjo teisės „eiti į vidų pasižiūrėti į šventuosius daiktus“. (Skaičių 4:17-20) Samuelis galėjo lankytis tik vienoje šventovės vietoje — Padangtės kieme. Ten tikriausiai ir miegojo. Elis, matyt, irgi miegojo kažkur kieme. Frazė „kur buvo Dievo Skrynia“ greičiausiai reiškia Padangtės teritoriją.
7:7-9, 16b [7:7-9, 17, Brb]. Kodėl Samuelis aukojo deginamąją auką Micpoje ir pastatė aukurą Ramoje, nors atnašauti nuolatines aukas reikėjo tik Jehovos pasirinktoje vietoje? (Pakartoto Įstatymo 12:4-7, 13, 14; Jozuės 22:19) Pašalinus šventąją skrynią iš Padangtės Šilojyje, Jehovos šlovė ten nebepasirodydavo. Todėl kaip Dievo atstovas Samuelis atnašavo auką Micpoje ir pastatė aukurą Ramoje. Tam Jehova, matyt, pritarė.
Ko pasimokome:
1:11, 12, 21-23; 2:19. Maldingas Onos požiūris, jos nuolanki dvasia, dėkingumas už Jehovos gerumą bei neblėstanti motiniška meilė — pavyzdys visoms dievobaimingoms moterims.
1:8. Įsimintina, kaip Elkana stiprino kitus paguodos žodžiais. (Jobo 16:5) Sielvartaujančiai Onai jis nepriekaištavo, bet pirmiausia paklausė: „Kodėl tu tokia liūdna?“ Tai paskatino Oną išsisakyti. Paskui Elkana patikino, kad myli ją: „Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“
2:26; 3:5-8, 15, 19. Stropiai atlikdami Dievo paskirtą darbą, dvasiškai lavindamiesi, būdami mandagūs ir pagarbūs, labiau įtiksime Jehovai ir žmonėms.
4:3, 4, 10. Apsaugos nesuteikė netgi toks šventas daiktas kaip sandoros skrynia. Privalome ‘sergėtis stabų’. (1 Jono 5:21)
IZRAELIO PIRMASIS KARALIUS — SĖKMĖ AR PRALAIMĖJIMAS?
Samuelis ištikimai tarnauja Jehovai visą gyvenimą, bet jo sūnūs neina Dievo keliais. Kai Izraelio seniūnai pareikalauja karaliaus, Jehova sutinka. Laikydamasis Dievo nurodymų Samuelis karaliumi patepa išvaizdų benjaminą Saulių. Nugalėjęs amonitus Saulius įsitvirtina valdžioje.
Narsus Sauliaus sūnus Jehonatanas sumuša filistinų įgulą. Filistinai pakyla prieš Izraelį su galinga armija. Išsigandęs Saulius neleistinai atnašauja deginamąją auką. Pasiėmęs tik ginklanešį, Jehonatanas drąsiai puola kitą filistinų įgulą. Bet dėl skubotos Sauliaus priesaikos pergalė ne tokia užtikrinta. Saulius ‘kovoja su priešais iš visų pusių’. (1 Samuelio 14:47) Sumušęs amalekiečius, jis nepaklūsta Jehovai — palieka tai, kas ‘paskirta sunaikinti’. (Kunigų 27:28, 29, Jr) Todėl Jehova atmeta Sauliaus karaliavimą.
Atsakymai į klausimus:
9:9. Kaip suprasti posakį „kas dabar vadinama pranašu, seniau vadinta regėtoju“? Šie žodžiai tikriausiai reiškia, kad Samuelio dienomis ir valdant Izraelio karaliams pranašų vaidmuo vis didėjo. Todėl žodis „regėtojas“ buvo pakeistas terminu „pranašas“. Samuelis laikomas pirmuoju iš pranašų. (Apaštalų darbų 3:24)
14:24-32, 44, 45. Ar valgydamas medų ir pažeisdamas Sauliaus priesaiką Jehonatanas prarado Dievo palankumą? Tas poelgis, regis, nesupykdė Dievo. Visų pirma, Jehonatanas nieko nežinojo apie tėvo priesaiką. Be to, karalius ją davė arba siekdamas pasirodyti esąs uolus, arba piktnaudžiaudamas valdžia, todėl tik išvargino žmones. Kaip galėjo Dievas pritarti tokiai priesaikai? Nors Jehonatanas sutiko priimti bausmę, jo buvo pasigailėta.
15:6. Kodėl Saulius buvo ypač malonus kainitams? Kainitai buvo Mozės uošvio palikuonys. Jie padėjo izraelitams, kai šie pakilo eiti nuo Sinajaus kalno. (Skaičių 10:29-32) Kanaano žemėje kainitai kurį laiką gyveno su Judo žmonėmis. (Teisėjų 1:16) Nors vėliau įsikūrė tarp amalekiečių bei kitų genčių, liko draugiški Izraeliui. Taigi Saulius pelnytai jų pasigailėjo.
Ko pasimokome:
9:21; 10:22, 27. Tapęs karaliumi, Saulius buvo kuklus ir nuolankus, todėl kelių nenaudėlių paniekintas nesiėmė skubotų veiksmų. Toks nusistatymas — apsauga nuo neprotingų poelgių.
12:20, 21. Niekada neleiskime, kad „tušti dalykai“ (Brb) — pasitikėjimas žmonių pažadais bei karine tautų galia ar stabmeldystė — atitrauktų nuo tarnavimo Jehovai.
12:24. ‘Matydami, kokių didžių dalykų’ Jehova yra padaręs savo tautai senovėje ir dabar, ugdomės jam pagarbią baimę ir norą tarnauti visa širdimi.
13:10-14; 15:22-25, 30. Saugokimės puikybės, kad neimtume laužyti įstatymo ar didžiuotis. (Patarlių 11:2)
PIEMENUKAS IŠRENKAMAS KARALIUMI
Samuelis patepa būsimuoju karaliumi Dovydą iš Judo giminės. Šis vienu akmenuku, paleistu iš svaidyklės, užmuša filistinų milžiną Galijotą. Paskui artimai susidraugauja su Jehonatanu. Saulius paskiria Dovydą vadovauti savo kariams. Girdamos Dovydo pergales Izraelio moterys dainuoja: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas — dešimtis tūkstančių!“ (1 Samuelio 18:7) Graužiamas pavydo Saulius siekia nužudyti Dovydą. Po trijų pasikėsinimų šis pasislepia ir tampa pabėgėliu.
Dovydas slapstosi ilgai. Per tą laiką jis dukart turi progą atimti Sauliui gyvybę, bet pasigaili. Paskui sutinka gražiąją Abigailę ir ją veda. Filistinams užpuolus Izraelį Saulius teiraujasi Jehovos valios. Bet Jehova jį paliko. Samuelis miręs. Prislėgtas Saulius kreipiasi į dvasių iššaukėją ir išgirsta, kad žus mūšyje su filistinais. Tose kautynėse Saulius sunkiai sužeidžiamas, o jo sūnūs nužudomi. Pasakojimas baigiasi Sauliaus mirtimi. Jis pralaimi, o Dovydas vis dar slapstosi.
Atsakymai į klausimus:
16:14. Kokia pikta dvasia kankino Saulių? Pikta dvasia, kuri vargino Saulių, buvo blogi jo proto bei širdies polinkiai — vidinė paskata elgtis nedorai. Kai Jehova atitraukė savo šventąją dvasią, netekusį apsaugos Saulių užvaldė jo paties bloga dvasia. Kadangi Dievas leido jai išstumti savo šventąją dvasią, ji čia vadinama „pikta dvasia iš Viešpaties“.
17:55-58. Turint omenyje, kas rašoma 1 Samuelio 16:17-23, kodėl Saulius klausė, kieno sūnus yra Dovydas? Jis tikriausiai teiravosi ne Dovydo tėvo vardo, bet norėjo žinoti, koks yra tas vyras, kurio sūnus ką tik atliko žygdarbį — užmušė milžiną.
Ko pasimokome:
16:6, 7. Nežiūrėkime tik į išorę ir nespręskime apie žmones skubotai. Geriau vertinkime kitus taip, kaip vertina Jehova.
17:47-50. Net jei priešai stiprūs lyg Galijotas, jų puolimo ar persekiojimo galime nebijoti, nes „mūšis yra Jehovos“ (NW).
18:1, 3; 20:41—21:1 [20:41-43, Brb]. Tikri draugai tie, kurie myli Jehovą.
21:13, 14a [21:12, 13, Brb]. Jehova tikisi, kad sunkiomis situacijomis pasitelksime protą bei įgūdžius. Jis davė savo įkvėptą Žodį, teikiantį sumanumo, žinių bei nuovokos. (Patarlių 1:4) Mums padeda ir paskirti krikščionių vyresnieji.
24:7; 26:11. Nuoširdi Dovydo pagarba Jehovos pateptajam — puikus pavyzdys.
25:23-33. Iš Abigailės pasimokome sveikos nuovokos.
28:8-19. Mėgindamos suklaidinti ar pakenkti, piktosios dvasios gali apsimesti mirusiais žmonėmis. Turime vengti bet kokių spiritizmo formų. (Pakartoto Įstatymo 18:10-12)
30:23, 24. Šis sprendimas, padarytas remiantis Skaičių 31:27, rodo, kad Jehova vertina susirinkimo labui tarnaujančius krikščionis. Ką tik darytume, ‘darykime iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms’. (Kolosiečiams 3:23)
Kas ‘geriau už auką’?
Per Elio, Samuelio, Sauliaus ir Dovydo tarnystę atsiskleidžia viena esminė tiesa: „Klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas — už avinų taukus. Juk nepaklusnumas — ne mažesnė nuodėmė už būrimą, o pasikliovimas savimi — tarsi stabmeldystės blogis.“ (1 Samuelio 15:22, 23)
Kokia garbė dalyvauti pasauliniame Karalystės skelbimo ir mokinių rengimo darbe! Aukodami Jehovai „savo lūpų vaisių“, turime kuo nuoširdžiausiai paklusti Jo vadovavimui, kurį jis teikia per savo rašytinį Žodį bei žemiškąją organizaciją. (Ozėjo 14:3 [14:2, Brb]; Hebrajams 13:15)
[Išnaša]
a Įvairias vietoves, minimas Samuelio pirmoje knygoje, galima rasti Jehovos liudytojų išleistos brošiūros Pažinkime „puikųjį kraštą“ 18—19 puslapiuose esančiame žemėlapyje.
[Iliustracija 23 puslapyje]
Pirmasis Izraelio karalius iš kuklaus ir nuolankaus valdovo virto išdidžiu, savimi pasitikinčiu monarchu
[Iliustracija 24 puslapyje]
Kuo pasikliauti, kai puola priešai, stiprūs lyg Galijotas?