Sekime jų tikėjimu

Ji elgėsi išmintingai

ABIGAILĖ vaikino akyse matė paniką. Jis buvo labai išsigandęs, ir ne veltui. Grėsė didelė nelaimė. Namų link artėjo 400 kovotojų, pasiryžusių išžudyti visus Nabalo, Abigailės vyro, šeimynos vyriškius. Kodėl?

Viskuo kaltinti galima patį Nabalą. Jis vėl pasielgė žiauriai ir įžūliai. Tik šįsyk įžeidė ne šiaip kokį žmogų, o mylimą ištikimo ir gerai parengto karių būrio vadą. Dabar vienas iš Nabalo vaikinų, galbūt piemuo, atskubėjo pas Abigailę vildamasis, kad ši ko nors imsis šeimynai gelbėti. Tačiau ką viena moteris gali padaryti prieš karių pulką?

Verta truputį daugiau sužinoti apie šią nepaprastą moterį. Kas tokia Abigailė buvo? Kaip iškilo grėsmė jos namams? Kuo pamokomas jos tikėjimo pavyzdys?

„Protinga ir graži“

Abigailė ir Nabalas nebuvo tinkama pora. Geresnę sutuoktinę Nabalas vargu ar būtų radęs, o Abigailė, galima sakyti, turėjo patį blogiausią vyrą. Žinoma, jis buvo turtingas, todėl manė esąs labai svarbus. Tačiau kaip į jį žiūrėjo kiti? Sunku būtų rasti Biblijoje veikėją, apibūdinamą labiau paniekinamais žodžiais nei Nabalas. Jau pats jo vardas reiškia „kvailas“. Ar tokį vardą jam gimusiam davė tėvai, o gal tai buvo pravardė, prilipdyta jam vėliau? Kad ir kaip būtų, tas vardas atitiko jo būdą. Nabalas buvo „šiurkštus žmogus ir nedorėlis“. Jo, mušeikos ir girtuoklio, niekas nemėgo ir bijojo (1 Samuelio 25:2, 3, 17, 21, 25).

Abigailė labai skyrėsi nuo savo vyro. Jos vardas reiškia „mano tėvas tapo džiaugsmingas“. Kone kiekvienas tėtis didžiuojasi turėdamas gražią dukrą, bet išmintingas tėvas daug laimingesnis, įžvelgdamas vidinį vaiko grožį. Tačiau labai dažnai žmonės, traukiantys akį savo išvaizda, nė nesistengia puoselėti taurių savybių, tokių kaip nuovoka, išmintis, drąsa, tikėjimas. Abigailė — reta išimtis. Pasak Biblijos, ji „buvo protinga ir graži“ (1 Samuelio 25:3).

Ne vienam tikriausiai įdomu, kodėl išmintinga jauna moteris tekėjo už tokio niekam tikusio vyro. Prisiminkime, Biblijos laikais sutuoktinius savo vaikams dažnai išrinkdavo tėvai. Net jeigu būdavo kitaip, tėvų sutikimo vis tiek reikėdavo. Gal Abigailės tėvai pritarė savo dukters santuokai ar net patys parinko Nabalą jai vyru žavėdamiesi, koks jis turtingas ir žinomas? Gal taip pasielgė slegiami skurdo? Šiaip ar taip, pinigai nepadarė Nabalo geru sutuoktiniu.

Išmintingi tėvai stengiasi diegti savo vaikams kilnų požiūrį į santuoką. Jie neskatina jų tuoktis dėl pinigų ir nespaudžia pradėti draugauti, jei vaikams dar per anksti imtis suaugusiojo pareigų ir atsakomybės (1 Korintiečiams 7:36). Kad ir kas paskatino Abigailę tekėti už Nabalo, galvoti apie tai jai buvo per vėlu. Tapusi jo žmona, Abigailė pasiryžo daryti viską, kas įmanoma esamomis aplinkybėmis.

Jis „juos išplūdo“

Dabar Nabalas kaip niekad apsunkino Abigailės padėtį. Vyras, kurį jis įžeidė, buvo ne kas kitas kaip Dovydas. Prieš kurį laiką šį ištikimą Jehovos tarną pranašas Samuelis patepė aliejumi, tuo parodydamas, jog Dievas jį išsirinko karaliumi vietoj Sauliaus (1 Samuelio 16:1, 2, 11-13). Pavydus ir kerštingas karalius Saulius persekiojo Dovydą ir šis pabėgęs laikėsi dykumoje su 600 jam atsidavusių karių.

Nabalas gyveno Maone, bet dirbo ir žemės, matyt, turėjo gretimame Karmelyje.a Tuos du miestus supo žolingos aukštumos, tinkamos avims ganyti, o avių Nabalas turėjo tris tūkstančius. Kitur aplinkui plytėjo nedirbama žemė. Pietuose driekėsi milžiniška Parano dykuma. Į rytus Negyvosios jūros link ėjo kelias per tuščias dykvietes, išraižytas tarpeklių ir olų. Šiose vietose Dovydas bei jo vyrai stengėsi išgyventi medžiodami, kentėdami sunkumus. Jie dažnai matydavo piemenis, ganančius turtuolio Nabalo bandas.

Kaip tie klajojantys kariai elgėsi su Nabalo piemenimis? Jie būtų galėję nesunkiai nugvelbti iš bandos kokią avį ir taip palengvinti savo padėtį, tačiau to nedarė. Netgi priešingai: Nabalo kaimenėms ir tarnams jie buvo tarsi apsaugos siena (1 Samuelio 25:15, 16). Piemenims su bandomis grėsė daug pavojų. Aplinkui slankiodavo plėšrūnai. Be to, čia pat ėjo pietinė Izraelio riba, todėl dažnai atsidangindavo svetimšalių plėšikų gaujos.b

Dykumoje prasimaitinti tokiam pulkui vyrų tikrai buvo nelengva. Todėl vieną dieną dešimt savo karių Dovydas pasiuntė pas Nabalą su prašymu kuo nors sušelpti. Jis pasirinko tinkamą momentą: buvo avikirpis, džiugus metas, kai įprasta puotauti bei vaišinti kitus. Be to, Dovydas vyrams nurodė į šeimininką kreiptis maloniai ir mandagiai. Liepė save pristatyti žodžiais ‘tavo sūnus Dovydas’, galbūt pagarbiai pripažindamas Nabalą esant vyresnį. Kaip šis atsiliepė? (1 Samuelio 25:5-8)

Jis pasipiktino ir „išplūdo juos“! Taip Abigailei pasakė straipsnio pradžioje paminėtas vaikinas. Šykštusis Nabalas garsiai skundėsi, kad jam gaila duonos, vandens, mėsos. Jis išjuokė Dovydą tarsi niekam nevertą, net pavadino jį pabėgusiu vergu. Nabalo požiūris buvo panašus į Sauliaus, kuris Dovydo nekentė. Tiek Nabalas, tiek Saulius mąstė kitaip nei Jehova. Dievas mylėjo Dovydą ir žiūrėjo į jį kaip į būsimąjį Izraelio karalių, o ne kaip į maištingą vergą (1 Samuelio 25:10, 11, 14; Brb).

Kai grįžę pasiuntiniai viską papasakojo Dovydui, šis įniršo. „Visi prisisekite kalavijus!“ — įsakė jis. Paskui pats prisisegė kalaviją ir su 400 ginkluotų vyrų išėjo pasirengęs atkeršyti. Dovydas prisiekė Nabalo namuose nepalikti gyvo nė vieno vyriškio (1 Samuelio 25:12, 13, 21, 22). Dovydo pyktis buvo suprantamas, bet kerštas nepateisinamas. Biblijoje sakoma: „Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo“ (Jokūbo 1:20). Kaip tad Abigailė galėjo išgelbėti savo šeimyną?

„Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra“

Iš tikrųjų pirmą žingsnį, kad ištaisytų šią baisią klaidą, Abigailė jau žengė. Kitaip nei jos vyras Nabalas, ji buvo pasiruošusi klausytis. Jaunasis tarnas pasakė apie Nabalą: „Jis toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo susikalbėti“c (1 Samuelio 25:17). Per gerai save vertindamas šis vyras nebuvo linkęs kitų išklausyti. Šiandien daug tokių pasipūtusių žmonių. Tačiau tarnas žinojo, kad Abigailė kitokia, todėl nesvyruodamas jai pasakė apie gresiančią nelaimę.

Biblijoje keturis kartus paminėta, kad Abigailė veikė skubiai. Moteris Dovydui ir jo vyrams paruošė nemenką dovaną. Tai buvo duona, vynas, aviena, skrudinti grūdai, razinų papločiai, figų pyragaičiai. Suprantama, Abigailė gerai žinojo, kokių atsargų turi, nes pati rūpestingai vadovavo namų darbams — kaip sumani žmona, aprašyta vėliau Patarlių knygoje (Patarlių 31:10-31). Sukrautas gėrybes ji pasiuntė su keliais tarnais pirma, o pati sekė iš paskos. „Bet, — kaip rašoma Biblijoje, — savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė“ (1 Samuelio 25:18, 19).

Ar tai reiškia, kad Abigailė paniekino savo vyro teisę vadovauti? Nieku būdu. Nabalas pasielgė blogai su Jehovos pateptuoju, o tai galėjo baigtis daugelio šeimyniškių, visai nekaltų, žūtimi. Jeigu Abigailė nebūtų nieko ėmusis, gal jai lygiai su vyru būtų tekę prisiimti kaltę? Šiaip ar taip, kaip ir derėjo, klusnumas Dievui jai buvo svarbesnis už klusnumą vyrui.

Netrukus priekyje pasirodė Dovydas su savo vyrais. Abigailė vėl skubiai veikė — nulipo nuo asilo ir parpuolė prieš Dovydą (1 Samuelio 25:20, 23). Tada, kalbėdama iš visos širdies, nuolankiai maldavo pasigailėti jos vyro ir namiškių. Kodėl Abigailės žodžiai buvo paveikūs?

Atsakomybę už viską ji prisiėmė sau ir prašė Dovydą jai atleisti. Abigailė atvirai pasakė, kad jos vyras kvailas, ką ir reiškia jo vardas. Ji galbūt tikėjosi, kad orumas neleis Dovydui tokio žmogaus bausti. Ji parodė pasitikėjimą Dovydu kaip Jehovos atstovu, nes pripažino jį kovojant „Viešpaties kovas“. Taip pat parodė žinanti apie Jehovos pažadą suteikti Dovydui karaliaus valdžią sakydama: „Viešpats [...] tave padarys Izraelio valdovu.“ Be to, ji meldė Dovydą nekeršyti ir neužsitraukti kraujo kaltės, kad vėliau ‘nereikėtų liūdėti’ — matyt, dėl sudrumstos sąžinės (1 Samuelio 25:24-31; Brb). Ji kalbėjo švelniai ir maloniai.

Kaip atsiliepė Dovydas? Jis priėmė Abigailės dovanas ir pasakė: „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti! Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės.“ Dovydas pagyrė Abigailę už drąsą nedelsiant su juo susitikti ir pripažino, kad ji sulaikė jį nuo kraujo praliejimo (1 Samuelio 25:32-35). „Eik ramybėje į savo namus! — tarė jis ir nuolankiai pridūrė: — Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso“ (1 Samuelio 25:32-35).

„Štai tavo tarnaitė sutinka būti vergė“

Kai jie išsiskyrė, Abigailei tas susitikimas neišėjo iš galvos; ji taip pat pastebėjo, kaip smarkiai skiriasi patikimas ir malonus Dovydas nuo žiauruolio jos sutuoktinio. Bet Abigailė neleido sau ilgai apie tai mąstyti. Ji, kaip parašyta, „parėjo namo pas Nabalą“. Taigi grįžo pas vyrą dar tvirčiau pasiryžusi būti kuo geresnė žmona. Ji privalėjo pasakyti Nabalui apie dovaną, duotą Dovydui ir jo palydovams. Tai žinoti buvo jo teisė. Ji dar turėjo pranešti — kol jis, savo didžiausiai gėdai, to nesužinojo iš kitų — apie grėsmę, kurios buvo išvengta. Tačiau dabar pradėti su juo pokalbį Abigailė negalėjo. Iškėlęs namuose karališką puotą, Nabalas buvo visiškai girtas (1 Samuelio 25:36).

Būdama drąsi ir įžvalgi, Abigailė laukė iki ryto, kol vyras išsiblaivys nuo vyno. Blaivia galva jis aiškiai supras, ką žmona šneka, bet gali ir nesusivaldęs išlieti pyktį. Vis dėlto ji priėjo ir papasakojo, kas buvo įvykę. Abigailė manė, kad jis įtūš, net pakels ranką. Tačiau Nabalas sėdėjo nejudėdamas (1 Samuelio 25:37).

Kas atsitiko? „Širdis jam apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo.“ Galbūt jį ištiko koks priepuolis. Nabalas baigė savo gyvenimą po dešimties dienų, bet ne dėl kokios nors ligos. „Viešpats ištiko Nabalą, ir jis numirė“ (1 Samuelio 25:38). Po šio teisingo nuosprendžio Abigailės siaubinga santuoka baigėsi. Nors šiandien Jehova sutuoktinių nebaudžia, šis pasakojimas primena, kad prievarta ir žiaurus elgesys šeimoje nelieka jo nepastebėtas. Atėjus laikui jis tikrai įvykdys teisingumą.

Abigailė, išsilaisvinusi iš šios nelaimingos santuokos, patyrė dar daugiau džiaugsmo. Kai Dovydas sužinojo apie Nabalo mirtį, jis nusiuntė pasiuntinius prašyti jos rankos. Abigailė atsakė: „Laikykite savo tarnaitę verge plauti mano viešpaties tarnų kojas.“ Akivaizdu, gavusi pasiūlymą tapti Dovydo žmona ji nepradėjo didžiuotis, net pasisiūlė plauti jo tarnams kojas! Abigailė ir vėl suskubo — šįkart ruoštis keliauti pas Dovydą (1 Samuelio 25:39-42; Jr).

Ši istorija nėra pasaka su laiminga pabaiga. Abigailės gyvenimas su Dovydu nebuvo lengvas. Jis jau turėjo žmoną, Ahinoamą, o poligamija moterims visada sudarė nemažai sunkumų.d Be to, Dovydas dar nebuvo tapęs karaliumi; reikėjo įveikti daug kliūčių ir vargų, kol pradėjo tarnauti Jehovai kaip tautos valdovas. Bendrame gyvenimo kelyje Abigailė palaikė Dovydą, jam padėjo, galiausiai pagimdė jam sūnų ir tikrai galėjo pasakyti, kad vyras ją vertina ir gina. Sykį jis net išgelbėjo ją iš pagrobėjų rankų! (1 Samuelio 30:1-19) Taip Dovydas sekė Jehova Dievu, kuris myli ir brangina tokias nuovokias, drąsias ir ištikimas moteris.

[Išnašos]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Abigailė, kitaip nei jos vyras, buvo linkusi klausytis

[Iliustracija 20 puslapyje]

Kalbėdama su Dovydu Abigailė parodė nuolankumą, drąsą ir sveiką nuovoką