¹² Jis įniršo ir, pasak piemens, atbėgusio pas Abigailę su bloga žinia, juos labai įžeidė. Šykštuolis Nabalas ėmė plūstis, — duos jis, matai, nežinia kam savo duonos, vandens ir mėsos! Iš Dovydo jis pasityčiojo, sakydamas: „Dabar daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų.“ Nabalas, matyt, kaip ir karalius Saulius, Dovydo nekentė. O Jehova, priešingai, Dovydą mylėjo. Jehovos akyse Dovydas buvo ne koks maištingas vergas, o būsimas Izraelio karalius (1 Sam 25:10, 11, 14).

14. a) Kokį žingsnį Abigailė jau žengė, kad būtų užbėgta už akių baisiai nelaimei? b) Kokią įžvelgiame pamoką, gretindami Nabalo ir Abigailės nuostatą kitų atžvilgiu?

¹⁴ Kaip matėme, Abigailė jau žengė žingsnį, kad būtų užbėgta už akių baisiai nelaimei, — atidžiai išklausė, ką tarnas šnekėjo. Į kitų žodžius ji buvo linkusi įsiklausyti, o Nabalas — ne. Apie savo šeimininką anas tarnas teisingai pasakė: „Jis toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo susikalbėti“ (1 Sam 25:17). Labai gerai manydamas apie save, Nabalas klausytis nenorėjo nė vieno. Tokių arogantiškų žmonių apstu ir šiandien. Bet Abigailė buvo kitokia. Todėl tarnas į ją ir kreipėsi be baimės.