Sekime jų tikėjimu

Ji elgėsi išmintingai

ABIGAILĖ vaikino akyse matė paniką. Jis buvo labai išsigandęs, ir ne veltui. Grėsė didelė nelaimė. Namų link artėjo 400 kovotojų, pasiryžusių išžudyti visus Nabalo, Abigailės vyro, šeimynos vyriškius. Kodėl?

Viskuo kaltinti galima patį Nabalą. Jis vėl pasielgė žiauriai ir įžūliai. Tik šįsyk įžeidė ne šiaip kokį žmogų, o mylimą ištikimo ir gerai parengto karių būrio vadą. Dabar vienas iš Nabalo vaikinų, galbūt piemuo, atskubėjo pas Abigailę vildamasis, kad ši ko nors imsis šeimynai gelbėti. Tačiau ką viena moteris gali padaryti prieš karių pulką?

Jis „juos išplūdo“

Dabar Nabalas kaip niekad apsunkino Abigailės padėtį. Vyras, kurį jis įžeidė, buvo ne kas kitas kaip Dovydas. Prieš kurį laiką šį ištikimą Jehovos tarną pranašas Samuelis patepė aliejumi, tuo parodydamas, jog Dievas jį išsirinko karaliumi vietoj Sauliaus (1 Samuelio 16:1, 2, 11-13). Pavydus ir kerštingas karalius Saulius persekiojo Dovydą ir šis pabėgęs laikėsi dykumoje su 600 jam atsidavusių karių.

Jis pasipiktino ir „išplūdo juos“! Taip Abigailei pasakė straipsnio pradžioje paminėtas vaikinas. Šykštusis Nabalas garsiai skundėsi, kad jam gaila duonos, vandens, mėsos. Jis išjuokė Dovydą tarsi niekam nevertą, net pavadino jį pabėgusiu vergu. Nabalo požiūris buvo panašus į Sauliaus, kuris Dovydo nekentė. Tiek Nabalas, tiek Saulius mąstė kitaip nei Jehova. Dievas mylėjo Dovydą ir žiūrėjo į jį kaip į būsimąjį Izraelio karalių, o ne kaip į maištingą vergą (1 Samuelio 25:10, 11, 14; Brb).

Iš tikrųjų pirmą žingsnį, kad ištaisytų šią baisią klaidą, Abigailė jau žengė. Kitaip nei jos vyras Nabalas, ji buvo pasiruošusi klausytis. Jaunasis tarnas pasakė apie Nabalą: „Jis toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo susikalbėti“c (1 Samuelio 25:17). Per gerai save vertindamas šis vyras nebuvo linkęs kitų išklausyti. Šiandien daug tokių pasipūtusių žmonių. Tačiau tarnas žinojo, kad Abigailė kitokia, todėl nesvyruodamas jai pasakė apie gresiančią nelaimę.