Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
GEGUŽĖS 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 27–29
„Dovydo karo strategija“
it-1-E p. 41
Achišas
Kai Dovydui teko slapstytis nuo Sauliaus, du kartus prieglobstį jis rado karaliaus Achišo valdose. Dovydui tenai apsigyvenus pirmą kartą, žmonės ėmė jį įtarinėti, tad jis apsimetė pamišėliu. Achišas Dovydą išvarė ir jis saugiai pasišalino (1 Sam 21:10–15; Ps 34, antrašas; 56, antrašas). Antrą kartą Dovydas į tą kraštą atkeliavo lydimas 600 vyrų su šeimomis. Achišas tąkart juos apgyvendino Ciklage. Dovydas tenai pragyveno metus ir keturis mėnesius. Visą tą laiką Achišas manė, kad Dovydas puldinėja Judo miestelius, tačiau iš tikrųjų jis leisdavosi į žygius prieš gešūriečius, girzus ir amalekiečius (1 Sam 27:1–12). Dovydo gudrybė buvo tokia sėkminga, kad karalius Achišas, kai filistinai rengėsi į žygį prieš karalių Saulių, paskyrė jį savo asmens sargybiniu. Ir tik paskutinę akimirką, filistinų didžiūnams paprieštaravus, Dovydas su vyrais buvo išsiųsti atgal į Ciklagą (1 Sam 28:2; 29:1–11). Kai Dovydas tapo karaliumi ir nukariavo Gatą, Achišas, regis, nužudytas nebuvo. Karaliaus Saliamono valdymo laikais jis vis dar buvo gyvas (1 Kar 2:39–41).
Vaikinai, jūs galite pelnyti kitų pasitikėjimą
8 Dovydą Jehova patepė būsimuoju savo tautos karaliumi. Tačiau į Judo valdovo sostą jis sėdo tik po daugelio metų (1 Sam 16:13; 2 Sam 2:3, 4). Pagalvok, kaip kantriai jis turėjo laukti tos dienos. Kas jam visą tą laiką padėjo nenusiminti? Dovydas tiesiog stengėsi daryti tai, ką gali. Pavyzdžiui, pabėgęs nuo karaliaus Sauliaus ir apsigyvenęs filistinų krašte, jis leisdavosi į žygius, kovodavo su Izraeliui priešiškomis tautomis. Taip Dovydas apsaugojo Judo giminės žemes (1 Sam 27:1–12).
it-2-E p. 245, pstr. 6
Melas
Nors piktavališkas melas Biblijoje griežtai smerkiamas, tai nereiškia, kad žmogus privalo atskleisti informaciją tiems, kas neturi teisės jos žinoti. Jėzus Kristus patarė: „Neduokite to, kas šventa, šunims. Nemeskite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios nesudraskytų jūsų“ (Mt 7:6). Todėl ir pats Jėzus kai kuriais atvejais neatskleisdavo visos informacijos arba išsisukdavo nuo tiesioginio atsakymo, jei matydavo, kad tai pakenks jam ar mokiniams (Mt 15:1–6; 21:23–27; Jn 7:3–10). Panašiai reikėtų vertinti ir kai kurių kitų Biblijoje minimų žmonių poelgius, kaip antai Abraomo, Izaoko, Rahabos, Eliziejaus, kurie kitatikius arba suklaidino, arba nuslėpė nuo jų kai kuriuos faktus (Pr 12:10–19; sk. 20; 26:1–10; Joz 2:1–6; Jok 2:25; 2 Kar 6:11–23).
Ką vertinga radome
Ar mirusieji gali padėti gyviesiems?
Pasvarstykime. Biblija sako, jog miręs žmogus „sugrįžta į dulkes“ ir „žūva visos jo svajonės“, arba mintys (Psalmyno 146:4). Tiek Saulius, tiek Samuelis žinojo, kad Dievas smerkia tuos, kas kreipiasi į mirusiųjų dvasių iššaukėjus. Juk anksčiau pats Saulius darė viską, kad krašte niekas neužsiiminėtų spiritizmu (Kunigų 19:31).
Taip pat pagalvokite: jeigu Dievui ištikimas Samuelis tebegyventų kaip dvasia, ar jis ryžtųsi pažeisti Dievo įstatymą ir veikti išvien su mirusiųjų dvasių iššaukėja tam, kad susitiktų su Sauliumi? Juk su tuo karaliumi Jehova kalbėtis atsisakė. Argi galėtų mediumas priversti Visagalį Dievą bendrauti su Sauliumi per mirusį Samuelį? Ne. Aišku, šis „Samuelis“ su Dievo ištikimu pranašu neturėjo nieko bendra. Tai buvo dvasia – nedoras demonas, apsimetęs mirusiu Samueliu.
GEGUŽĖS 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 1 SAMUELIO 30–31
„Semkis stiprybės iš Jehovos“
Bijok Dievo ir būsi laimingas
12 Jehovos baimė ne tik sulaikydavo Dovydą nuo blogio, bet ir suteikdavo išminties bei ryžto tinkamai pasielgti net sunkiomis aplinkybėmis. Metus ir keturis mėnesius Dovydas su savo kariais buvo radę prieglobstį nuo Sauliaus filistinų miestelyje Ciklage (1 Samuelio 27:5–7). Kartą, vyrams išvykus, plėšikaujantys amalekiečiai viską sudegino, o moteris, vaikus ir gyvulius pasiėmė. Kai Dovydas su saviškiais grįžo ir pamatė, kas nutiko, ėmė verkti. Vyrų širdgėla greit virto įniršiu ir jie grasino užmušti Dovydą akmenimis. Šis, kad ir sielvarto apimtas, nesutriko (Patarlių 24:10, Brb). Būdamas dievobaimingas, kreipėsi į Jehovą ir „ieškojo jėgų pas Viešpatį“. Jo padedamas Dovydas drauge su savo kariais įveikė amalekiečius ir susigrąžino, kas prarasta (1 Samuelio 30:1–20).
Jehova mus saugo išgelbėjimui
14 Dovydui daug teko išgyventi (1 Sam 30:3–6). Bet Jehova, kaip byloja psalmių žodžiai, jo jausmus puikiai suprato. (Perskaityk Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]; 56:9 [56:8, Brb].) Dievas mato ir kas mus slegia. Jeigu mūsų širdis sudužusi ar dvasia palūžusi, jis visad yra šalia. Ta mintis jau savaime guodžia. Dovydas giedojo: „Leisk man džiūgauti ir būti linksmam dėl tavo ištikimosios meilės, nes tu pažvelgei į mano kančią ir pasirūpinai manimi didžiame varge“ (Ps 31:8 [31:7, Brb]). Jehova ne tik pastebi mūsų sielvartą, bet ir ištiesia pagalbos ranką – paguodžia, padrąsina. Kaip? Pirmiausia per krikščionių sueigas.
Ką vertinga radome
Samuelio pirmos knygos apžvalga
30:23, 24. Šis sprendimas, padarytas remiantis Skaičių 31:27, rodo, kad Jehova vertina susirinkimo labui tarnaujančius krikščionis. Ką tik darytume, ‘darykime iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms’. (Kolosiečiams 3:23)
GEGUŽĖS 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 1–3
„Ko mus pamoko Dovydo rauda?“
Gerbk tuos, kurie įgalioti vadovauti
9 Ar jis sielvartavo persekiojamas? „Nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties“, – skundėsi Dovydas Jehovai (Psalmių 54:5 [54:3, Brb]). Jis išliejo savo širdį Jehovai: „Išgelbėk mane nuo mano priešų, o Dieve... Nuožmūs žmonės prieš mane būriuojasi. Ne dėl kokio mano nusikaltimo ar kokios mano nuodėmės, Viešpatie, ne dėl kokios mano kaltės jie skuba į savo vietas. Pabusk, ateik man padėti, pasižiūrėk!“ (Psalmių 59:2–5 [59:1–4, Brb]) Gal kada nors pats tai patyrei: pareigūnas, kuriam nieko blogo nepadarei, sukėlė tau daug sunkumų? Dovydas neperstojo gerbti Sauliaus. Karaliui mirus Dovydas ne džiūgavo, o sukūrė raudą: „Saulius ir Jonatanas, mylimi ir šaunūs!.. Jie buvo žvitresni už erelius, stipresni už liūtus. O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus“ (2 Samuelio 1:23, 24). Nors Dovydas buvo nepagrįstai persekiojamas savo karaliaus, jis paliko puikų nuoširdžios pagarbos Jehovos pateptajam pavyzdį!
Išdavystės – pabaigą pranašaujantis laiko ženklas
8 Biblijoje pasakojama ir apie daugybę ištikimų žmonių, savo atsidavimu palikusių mums gerą pavyzdį. Aptarkime porą iš jų. Visų pirma prisiminkime vyrą, kuris liko ištikimas Dovydui. Tai Jehonatanas, vyriausias karaliaus Sauliaus sūnus. Visai galimas daiktas, kad jam ir būtų atitekęs Izraelio valdovo sostas, jei ne Jehovos sprendimas įpėdiniu išsirinkti Dovydą. Dievo valiai Jehonatanas nė nemanė priešintis. Dovydo jis nelaikė konkurentu, jam nėmaž nepavydėjo. Atvirkščiai, „Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies“, jis prisiekė būsiąs draugui visad ištikimas. Netgi atidavė Dovydui savo drabužius, kalaviją, lanką ir diržą, tuo parodydamas, jog karališką garbę perleidžia jam (1 Sam 18:1–4). Jehonatanas darė viską, kad ‘pastiprintų Dovydo ranką’. Jis net rizikavo savo gyvybe – drąsiai stojo už Dovydą paties Sauliaus akivaizdoje. Savo ištikimybę Jehonatanas sykį išreiškė tokiais žodžiais: „Tu būsi Izraelio karalius, o aš būsiu antras po tavęs“ (1 Sam 20:30–34; 23:16, 17). Galime įsivaizduoti, kaip Dovydas sielvartavo, kai jo ištikimasis draugas žuvo! Visą skausmą ir šiltus jausmus Jehonatanui jis išliejo savo sudėtoje raudoje (2 Sam 1:17, 26).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 369, pstr. 2
Brolis
Broliu yra vadinamas ir tas, su kuriuo sieja bendri interesai, kurio tikslai ir siekiai panašūs. Pavyzdžiui, Tyro karalius Hiramas Saliamoną pavadino broliu ne tik todėl, kad jie buvo to paties rango, abu karaliai, bet ir dėl to, kad juos siejo bendri reikalai – kedro rąstų tiekimas šventyklos statybai (1 Kar 9:13; 5:1–12). „Pažvelkite! Kaip gera ir kaip malonu, kai broliai vienybėje gyvena!“ – rašė Dovydas, turėdamas omeny, kad ne kraujo giminystė, o santarvė ir vienybė daro žmones broliais (Ps 133:1). Juk ir patį Dovydą ne bendras tėvas, o abipusė meilė ir bendri interesai paskatino vadinti Jehonataną savo broliu (2 Sam 1:26). Biblijoje broliais vadinami netgi panašaus būdo ir polinkių žmonės (Pat 18:9).
GEGUŽĖS 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 4–6
„Bijok Jehovos ir jį gerbk“
Samuelio antros knygos apžvalga
6:1–7. Nors Dovydas norėjo gero, jo mėginimas pargabenti skrynią vežime nesiderino su Dievo įsakymu, todėl ir nepavyko. (Išėjimo 25:13, 14; Skaičių 4:15, 19; 7:7–9) Tai, kas atsitiko Uzai, kai jis prišoko palaikyti skrynios, rodo, jog geri ketinimai neduoda žmogui teisės nepaisyti Dievo nuostatų.
Jehova visada daro, kas teisinga
20 Turėkime omenyje, kad Uza privalėjo gerai išmanyti Įstatymą. Sandoros skrynia simbolizavo Jehovos artumą. Įstatyme buvo nurodyta, kad prie skrynios negali prisiliesti tie, kas neįpareigoti, ir aiškiai pasakyta, jog pažeidėjai bus nubausti mirtimi. (Skaičių 4:18–20; 7:89) Todėl perkelti šią šventą skrynią reikėjo ne bet kaip. Uza, matyt, buvo ne kunigų kilmės levitas ir tuos Įstatymo nurodymus turėjo įsiminti. Be to, prieš daugelį metų sandoros skrynia buvo atgabenta saugoti į jo tėvo namus. (1 Samuelio 6:20–7:1) Ji ten pasiliko apie 70 metų, kol Dovydas sumanė perkelti šį šventą daiktą. Vadinasi, Uza nuo vaikystės greičiausiai žinojo, kaip Dievas liepė elgtis su skrynia.
Jehova visada daro, kas teisinga
21 Jau minėjome, kad Jehova mato, kas širdyje. Jeigu jo Žodyje parašyta, kad Uza „pasielgė nepagarbiai“, Jehova tikriausiai įžvelgė kokį nors savanaudišką šio vyro motyvą, apie kurį Biblijoje nepasakyta. Galbūt Uza buvo išdidus, linkęs nepaisyti draudimų? (Patarlių 11:2) Gal lydėdamas šeimos saugomą sandoros skrynią pasijuto esąs labai svarbus asmuo? (Patarlių 8:13) O gal visiškai netikėjo, kad Jehovos ranka ne per trumpa apginti šventą skrynią, simbolizuojančią Jo artumą? Nors nežinome, kaip buvo iš tikrųjų, galime nedvejoti, kad Jehova pasielgė teisingai. Jis turbūt kažką matė Uzos širdyje, kad tuojau pat įvykdė nuosprendį. (Patarlių 21:2)
Ką vertinga radome
Visada mesk savo naštą ant Jehovos
Kaip karalius, Dovydas buvo iš dalies atsakingas už tai. Jo reakcija parodo, kad net tie, kurie turi gerus santykius su Jehova, kartais gali netinkamai reaguoti į išmėginimus. Iš pradžių Dovydas supyko. Po to jis išsigando (2 Samuelio 6:8, NW; 6:9). Pasitikėjimu pagrįsti jo santykiai su Jehova buvo stipriai išbandyti. Tai buvo atvejis, kai jis, matyt, nepanoro mesti savo naštos ant Jehovos ir atsisakė laikytis jo įsakymų. Ar galėtų ir su mumis kada nors taip atsitikti? Gal kartais mes priekaištaujame Jehovai dėl problemų, iškilusių todėl, kad nesilaikome jo nurodymų? (Patarlių 19:3).
GEGUŽĖS 30–BIRŽELIO 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 7–8
„Jehovos sandora su Dovydu“
„Tavo karalystė tau išsilaikys amžiams“
Nuoširdus Dovydo troškimas sujaudina Jehovą. Vertindamas Dovydo atsidavimą ir siekdamas įgyvendinti savo sumanymus, Dievas sudaro su juo sandorą, kad iš karališkosios Dovydo linijos kils tas, kuris karaliaus amžinai. Natanas perduoda Dovydui iškilmingą Dievo pažadą: „Tavo namai ir tavo karalystė tau išsilaikys amžiams ir tavo sostas bus amžinas“ (16 eilutė, Vl). Kas pagal šią sandorą yra paveldėtojas, kuris karaliaus amžinai? (Psalmyno 89:21, 30, 35–37 [89:20, 29, 34–36, Brb])
„Tavo karalystė tau išsilaikys amžiams“
Jėzus iš Nazareto buvo Dovydo palikuonis. Pranešdamas apie Jėzaus gimimą, angelas pasakė: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ (Luko 1:32, 33). Taigi paaiškėja, jog paveldėtojas, pažadėtas sudarant sandorą su Dovydu, yra Jėzus Kristus. Vadinasi, jis gavo valdžią ne žmonių valia, bet dėl Dievo duoto iškilmingo pažado, suteikiančio jam teisę valdyti amžinai. Nepamirškime, kad Dievo pažadai visuomet išsipildo (Izaijo 55:10, 11).
Ar tvirtai tiki, kad Dievo Karalystė įgyvendins Jehovos valią?
14 Jehova sudarė sandorą su Dovydu, senovės Izraelio karaliumi, ir jam pažadėjo, kad Mesijas bus jo palikuonis. (Perskaityk 2 Samuelio 7:12, 16; Lk 1:30–33.) Šitaip Jehova dar aiškiau nurodė Mesijo kilmės liniją. Dievas taip pat sakė, kad šis Dovydo įpėdinis turės teisę valdyti dangiškosios Karalystės soste (Ez 21:25–27, Brb). Dovydo karaliavimas, galima sakyti, nesibaigs niekada, nes Jėzus, jo palikuonis, „gyvens per amžius, ir jo sostas stovės kaip saulė [...], bus įtvirtintas kaip mėnulis“ (Ps 89:34–37, Brb). Galime neabejoti, kad Mesijo valdymas visada išliks teisingas ir žmonėms suteiks amžiną gerovę.
Ką vertinga radome
it-2-E p. 206, pstr. 2
Paskutinės dienos
Bileamo pranašystė. Prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę, pranašas Bileamas tarė Moabo karaliui: „Leisk tau pasakyti, ką ši tauta dienų pabaigoje padarys tavajai tautai. [...] Iš Jokūbo patekės žvaigždė, skeptras iškils Izraelyje ir suknežins Moabui smilkinius, maištingiems sūnums sutrupins kaukolę“ (Sk 24:14–17, išn.). Pranašystei pildantis pirmą kartą, ta „žvaigždė“ pasirodė esąs karalius Dovydas, kuris vėliau ir nugalėjo moabitus (2 Sam 8:2). „Dienų pabaiga“ pagal šią pranašystę greičiausiai prasidėjo Dovydui tapus karaliumi. Kadangi Dovydas vaizduoja Mesiją ir Karalių Jėzų, ši pranašystė taip pat taikytina laikotarpiui, kai Jėzus karaliauja ir nugali savo priešus (Iz 9:7; Ps 2:8, 9).
BIRŽELIO 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 9–10
„Dovydas buvo ištikimas draugas“
Jūs tikrai galite būti laimingas
Dovydas rašė: „Laimingas, kas rūpinasi vargšais; nelaimės dieną jį Viešpats gelbės. Viešpats jį saugos ir stiprins, padarys laimingą“ (Psalmyno 41:2, 3 [41:1, 2, Brb]). Puikus pavyzdys, kaip teisingai elgtis su žemesnę padėtį užimančiu žmogumi – Dovydo meilingas dėmesys Mefi Bošetui, raišam savo mylimo draugo Jehonatano sūnui (2 Samuelio 9:1–13).
Samuelio antros knygos apžvalga
9:1, 6, 7. Dovydas ištesėjo pažadą. Mes irgi turime laikytis žodžio.
Jie ištvėrė kūno dyglius
10 Po daugelio metų karalius Dovydas, labai mylėjęs Jehonataną, parodė savo malonę Mefi Bošetui. Dovydas atidavė jam Sauliaus valdas, o jo tarną Cibą paskyrė tą žemę prižiūrėti. Mefi Bošetui Dovydas pasakė: „Tu visuomet valgysi prie mano stalo.“ (2 Samuelio 9:6–10) Dovydo meilingumas, be abejo, paguodė Mefi Bošetą, apramino širdgėlą dėl luošumo. Koks puikus pavyzdys. Mes irgi turėtume būti geraširdžiai tiems, kuriuos vargina kūno dyglys.
Ką vertinga radome
it-1-E p. 266
Barzda
Daugelyje senovės rytų šalių, įskaitant ir Izraelį, barzda buvo laikoma vyro pasididžiavimu. Dievo įstatymas draudė izraelitams skusti „plaukus nuo smilkinių“, tai yra plaukus tarp ausies ir akies, taip pat „barzdos pakraščius“ (Kun 19:27; 21:5). To daryti nederėjo, matyt, dėl to, kad tai buvo pagoniškas paprotys.
BIRŽELIO 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 11–12
„Nepasiduok savo geismams“
Tu gali išsisaugoti Šėtono spąstų!
10 Godumui kartą pasidavė ir karalius Dovydas. Jehova buvo apdovanojęs jį turtais ir aukšta padėtimi, laiminęs daugybę jo kovų su priešais. Dovydas visa tai labai vertino ir giesmėje išreiškė savo nuoširdų dėkingumą: „Kiek daug dėl mūsų padarei, Jehova, mano Dieve!“ (Ps 40:5). Deja, netgi šis ištikimas Dievo tarnas godumo apakintas pamiršo apie jo dosnias dovanas ir užsimanė to, kas jam nepriklauso. Nors turėjo keletą žmonų, Dovydas užsigeidė Batšebos, hetito Ūrijos žmonos. Jis svetimavo su šia moterimi ir ji pastojo. Negana to, paskui karalius davė nurodymą savo kariuomenės vadui pastatyti Ūriją kovos gretų priekyje, kad šis žūtų (2 Sam 11:2–15). Nejau Dovydas manė, kad išsisuks nuo bausmės? Argi jis nežinojo, kad Jehova viską mato? Už piktus darbus, kuriuos padarė godumo užvaldytas, Dovydui teko skaudžiai sumokėti. Laimei, jis pripažino nuodėmę ir atgailavo. Koks dėkingas jis turėjo būti, kad Jehova jo pagailėjo! (2 Sam 12:7–13)
Mes noriai paklūstame Jehovai
15 Jehova paskyrė Dovydą ne vien šeimos, bet ir visos Izraelio tautos galva. Būdamas karaliumi ir turėdamas didelę valdžią, jis ne sykį ta valdžia piktnaudžiavo ir tai privedė prie nuodėmės (2 Sam 11:14, 15). Vis dėlto Dovydas buvo Dievui klusnus. Kodėl galime taip tvirtinti? Jis priėmė Jehovos drausminimą, išsakė maldoje, kas jį slegia, ir labai stengėsi pasitaisyti (Ps 51:1–4). Dovydas taip pat buvo nuolankus. Jis įsiklausydavo ne tik į vyrų, bet ir į moterų patarimus (1 Sam 19:11, 12; 25:32, 33). Tarnystė Jehovai buvo visas Dovydo gyvenimas. Taigi akivaizdu, kad iš savo klaidų jis pasimokė.
Tegul Dievo įstatymai ir principai ugdo tavo sąžinę
7 Nusižengdami Dievo įstatymams skaudžiai nukentėtume. Laimei, kad šią tiesą suvoktume, neprivalu mokytis iš savo karčios patirties. Verčiau mokykimės iš kitų žmonių klaidų, aprašytų Biblijoje. Patarlių 1:5 (NW) rašoma: „Išmintingas žmogus klausosi ir mokosi.“ Atminkime, kad Jehovos pamokymai yra patys veiksmingiausi. Pavyzdžiui, pagalvokime, kaip kankinosi karalius Dovydas, nepaklusęs Jehovos įstatymui ir svetimavęs su Batšeba (2 Sam 12:7–14). Skaitydami šią istoriją, pasvarstykime: „Kaip Dovydas būtų galėjęs išvengti tokios širdgėlos? Kaip aš panašioje situacijoje pasielgčiau? Ar kaip Dovydas pasiduočiau geismui, o gal pabėgčiau kaip kadaise Juozapas?“ (Pr 39:11–15). Jei gerai apmąstome, kokios liūdnos pasekmės būna nusidėjus, stipriname savo ryžtą nekęsti to, kas pikta.
Ką vertinga radome
„Jūsų Tėvas gailestingas“
11 Prieš pakeičiant Dovydui ir Batšebai mirties nuosprendį švelnesne bausme, nuodėmė jiems turėjo būti atleista. Bet tai buvo ne Izraelio teisėjų valioje. Nagrinėdami šią bylą, jie būtų privalėję skirti mirties bausmę. To reikalavo Įstatymas. Tačiau su Dovydu Jehovą saistė sandora ir jis norėjo įžvelgti, ar nesama pagrindo šiam vyrui nuodėmę atleisti (2 Samuelio 7:12–16). Todėl Jehova Dievas, „visos žemės Teisėjas“ – Tas, kuris ‘tikrina širdį’, pats ėmėsi spręsti bylą (Pradžios 18:25; 1 Metraščių 29:17). Dievas gerai permatė Dovydo širdį, ištyrė, kad jo atgaila tikra, ir jam dovanojo.
w12 11/15 p. 22–23, pstr. 9–10
Kuo mums palaimingas Jehovos atlaidumas?
9 Jehova neapsaugojo Dovydo nuo karčių jo nuopuolio padarinių. Už savo kaltę karalius visą gyvenimą turėjo kęsti bėdas. Bet Jehova matė Dovydo graužatį, jo „širdį, susigraudinusią ir atgailaujančią“, todėl vyrui dovanojo. (Perskaityk Psalmyno 32:5; Ps 51:19 [51:17, Brb].) Dievas geriausiai žino, kokie jausmai ir motyvai pastūmėja žmogų į nuodėmę. Todėl užuot leidęs teisėjams pagal Mozės įstatymą nubausti svetimautojus mirtimi, Jehova, gailesčio vedamas, pats ėmėsi spręsti Dovydo ir Batšebos reikalą (Kun 20:10). Jų sūnų Saliamoną Jehova netgi paskyrė Izraelio karaliumi (1 Met 22:9, 10).
10 Jehova atleido Dovydui, matyt, dar ir dėl to, kad šis kadaise pats pasigailėjo karaliaus Sauliaus (1 Sam 24:5–8). Jėzus mokė, kad Jehova su mumis elgiasi atsižvelgdamas į tai, kaip mes elgiamės su kitais. „Liaukitės teisę, kad nebūtumėte teisiami, – įspėjo Jėzus, – nes kokiu teismu teisiate, tokiu patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės“ (Mt 7:1, 2). Jehova gali atleisti net ir pačias sunkiausias mūsų nuodėmes, tokias kaip svetimavimas ar žmogžudystė. Argi tai mūsų nepaguodžia? Jis dovanoja, jei patys kitiems noriai atleidžiame, jeigu jo akivaizdoje išpažįstame nuodėmes ir jei taisome požiūrį – bodimės savo nedorų darbų. Kada nusidėjęs asmuo nuoširdžiai atgailauja, nuo Jehovos jam ateina „atgaivos laikai“. (Perskaityk Apaštalų darbų 3:19.)
BIRŽELIO 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 13–14
„Nesusivaldymas baigėsi tragedija“
it-1-E p. 32
Abšalomas
Amnono nužudymas. Amnonas įsimylėjo savo tėvo dukterį, Abšalomo seserį Tamarą, nes ji buvo labai graži mergina. Amnonas apsimetė sergančiu ir priprašė, kad Tamara ateitų pas jį į namus ir iškeptų jam tešlinių širdelių. Ten jis ją išprievartavo. Amnono aistra staiga virto didžiule neapykanta ir Tamarą jis išvarė lauk. Persiplėšusi gražųjį drabužį, kokį paprastai vilkėdavo netekėjusios karaliaus dukros, ir apsibarsčiusi galvą pelenais Tamara išėjo ir sutiko savo brolį Abšalomą. Šis iškart suprato, kas nutiko, ir kad tai padarė Amnonas. Vadinasi, apie savo brolio aistrą seseriai jis jau žinojo anksčiau. Abšalomas liepė Tamarai niekam apie tai nepasakoti ir priėmė ją gyventi savo namuose (2 Sam 13:1–20).
Ugdykimės susivaldymą
11 Biblijoje pasakojama ir apie tokius žmones, kurie neatsispyrė pagundai ir paleistuvavo. Iš tų pasakojimų suprantame, kokios liūdnos būna nesusivaldymo pasekmės. Jei ir tu patektum į tokią situaciją kaip Kimberli, prisimink Patarlių 7 skyriuje užrašytą pasakojimą apie naivų jaunuolį, pasidavusį palaidūnės vilionėms. Taip pat neprošal būtų pagalvoti, kaip amoraliai pasielgė Amnonas ir kiek skausmo jo poelgis sukėlė (2 Sam 13:1, 2, 10–15, 28–32). Aptardami šiuos Biblijos pasakojimus su savo vaikais per šeimos dvasinio ugdymo vakarą, tėvai gali padėti jiems ugdytis susivaldymą ir išmintingai apsispręsti dėl santykių su priešinga lytimi.
it-1-E p. 33, pstr. 1
Abšalomas
Praėjo dveji metai. Atėjo laikas kirpti avis ir ta proga Baal Hacore, maždaug 22 km į šiaurę–šiaurės rytus nuo Jeruzalės, Abšalomas surengė puotą. Į ją pakvietė visus karaliaus sūnus ir patį karalių Dovydą. Kai tėvas atvykti atsisakė, Abšalomas tada primygtinai prašė, kad vietoj jo atvyktų Amnonas, jo pirmagimis (Pat 10:18). Per puotą, kai Amnono širdis jau buvo nuo vyno įsilinksminusi, Abšalomo įsakymu tarnai Amnoną nužudė. Kiti karaliaus sūnūs grįžo į Jeruzalę, o Abšalomas pabėgo į Gešūrą, kraštą, esantį į rytus nuo Galilėjos ežero, pas savo senelį sirą (2 Sam 13:23–38). Taip „kalavijas“, apie kurį pranašavo pranašas Natanas, palietė Dovydo namus ir nebesitraukė nuo jų visą likusį Dovydo gyvenimą (2 Sam 12:10).
Ką vertinga radome
Koks grožis svarbiausias
Visiška priešingybė – vienas iš Dovydo sūnų, Abšalomas. Nors puikios išvaizdos, jis pasirodė esąs niekingas. Biblijoje apie jį sakoma: „Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Abšalomas. Nuo kojų pado iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo.“ (2 Samuelio 14:25) Tačiau Abšalomo ambicingumas paskatino jį sukilti prieš tėvą ir užgrobti sostą. Jis netgi lytiškai santykiavo su tėvo sugulovėmis. Dėl to susilaukė Dievo rūstybės ir buvo žiauriai nužudytas. (2 Samuelio 15:10–14; 16:13–22; 17:14; 18:9, 15)
Ar jus traukia toks žmogus kaip Abšalomas? Žinoma, ne. Sprendžiant iš visko, tai buvo atstumianti asmenybė. Jo išskirtinis fizinis grožis neatsvėrė pasipūtimo ir išdavystės, taip pat neapsaugojo nuo pražūties. Kita vertus, Biblijoje pateikta daug pavyzdžių išmintingų, patrauklių žmonių, apie kurių išvaizdą visai neužsimenama. Matyt, svarbiausia buvo jų vidinis grožis.
BIRŽELIO 27–LIEPOS 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 SAMUELIO 15–17
„Abšalomą užvaldė puikybė“
it-1-E p. 860
Pirmtakas
Rytų šalyse buvo paprotys pirma karaliaus vežimo siųsti bėgikus, kad skelbtų apie karaliaus atvykimą, viską tam paruoštų ir suteiktų valdovui visokią pagalbą (1 Sam 8:11). Maištininkai Abšalomas ir Adonijas, norėdami pademonstruoti visiems savo karališką didybę ir sudaryti įspūdį, esą jų veiksmai yra teisėti ir garbingi, pirma savo vežimų siuntė 50 bėgikų (2 Sam 15:1; 1 Kar 1:5).
Tarnauk Jehovai ir džiaukis tikra laisve
5 Biblijoje aprašyta nemažai atvejų, kai aplinkiniams kas nors darė blogą įtaką. Vienas tokių asmenų – karaliaus Dovydo sūnus Abšalomas, nepaprastai dailus vyras. Panašiai kaip Šėtonas, jis leido širdyje išsikeroti godumui, ambicingumui. Nors teisės į karaliaus sostą neturėjo, iš tėvo gviešėsi valdžios. Ir veikė Abšalomas gudriai: apsimetė, kad jam labai rūpi tautiečių gerovė, o sykiu davė visiems suprasti, jog karalius ir jo pareigūnai izraelitais nesirūpina. Iš tikrųjų, visai kaip Šėtonas Edeno sode, Abšalomas dėjosi esąs geradarys ir savo tėvą negailestingai apšmeižė (2 Sam 15:1–5).
it-1-E p. 1083–1084
Hebronas
Prabėgus nemažai metų į Hebroną atkeliavo Dovydo sūnus Abšalomas ir čia ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą atimti iš tėvo karalystę (2 Sam 15:7–10). Hebroną savo tikslui siekti, matyt, pasirinko dėl to, kad tai buvo istorinis miestas, buvusi Judo sostinė, taip pat jo gimtieji namai. Vėliau Dovydo vaikaitis, karalius Rehabeamas, Hebroną įtvirtino (2 Met 11:5–10). Kai izraelitai grįžo iš Babilono tremties atgal į Izraelį, kai kurie Judo giminės žmonės apsigyveno Hebrone (Kirjat Arboje) (Neh 11:25).
Ką vertinga radome
Ar turėtum tikėti viskuo, ką girdi ir matai?
11 Gali nutikti ir taip: kas nors, neturėdamas visų faktų ar suklaidintas netikslios informacijos, pasielgia su mumis neteisingai. Šitaip, pavyzdžiui, nukentėjo Sauliaus vaikaitis Mefi Bošetas. Jam karalius Dovydas buvo parodęs didelį dosnumą bei malonę – atidavė visą jo senelio žemę (2 Sam 9:6, 7). Bet vėliau apie Mefi Bošetą Dovydui buvo prikalbėta negerų dalykų. Tų kalbų nepatikrinęs, karalius nutarė atimti iš jo nuosavybę (2 Sam 16:1–4). Kai šis galiausiai pats paaiškino visą situaciją, Dovydas suprato klydęs ir dalį paveldo jam grąžino (2 Sam 19:25–30 [19:24–29, Brb]). Jeigu Dovydas į apkalbą nebūtų reagavęs skubotai, o būtų palaukęs, kol paaiškės faktai, Mefi Bošetui nebūtų tekę nukentėti.