Kur nuvažiavo Ahabas, ten pasuko ir Jehovos pranašas. Priešaky jo laukė ilga kelionė tamsoje, prilytais keliais. Bet atsitiko kai kas nepaprasta.

„Viešpaties ranka buvo virš Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio“ (46 eilutė). Aišku, Jehovos „ranka“ veikė stebuklingai. Juk Jezreelis buvo maždaug už trisdešimties kilometrų, o Elijas — nebe jaunuolis.e Įsivaizduok: pranašas pasikelia savo ilgo drabužio apačias iki strėnų, užkiša jas už diržo, kad kojos galėtų laisvai judėti, ir pasileidžia bėgti lietaus permerktu keliu — bėga taip greitai, jog paveja ir pralenkia karališkąjį vežimą!

Kokia palaima tikriausiai apėmė Eliją! Kaip nuostabu buvo turėti šitiek jėgų, energijos, ištvermės — galbūt net daugiau negu jaunystėje. Tai mums primena pranašystes, kurios garantuoja, kad būsimame žemės rojuje visi Dievui ištikimi žmonės bus visiškai sveiki ir kupini jėgų (Izaijo 35:6; Luko 23:43). Bėgdamas tuo šlapiu keliu Elijas gerai žinojo, kad jo Tėvas, vienintelis tikrasis Dievas, Jehova, jam palankus.