Sekime jų tikėjimu

Jis rado paguodos Dievuje

ARTĖJA sutemos. Pliaupia lietus. Elijas bėga. Iki Jezreelio dar ilgas kelias, o pats jis nebe jaunuolis. Bėga šis vyras nepailsdamas, nes „Viešpaties ranka“ virš jo. Tokio jėgų antplūdžio Elijas dar niekada nebuvo patyręs. Tai bent! Jis net pralenkia arklių traukiamą karaliaus Ahabo vežimą! (1 Karalių 18:46)

Dabar karalius Ahabas lieka toli už nugaros, bet priešaky dar vingiuoja ilgas kelias. Tik įsivaizduokime. Lietaus lašai tyška skubančiam Elijui į akis, o mintyse — įspūdingiausia jo gyvenimo diena. Be abejo, tai šlovinga Jehovos, Elijo Dievo, ir tikrojo garbinimo pergalės diena. Kažkur tolybėse audros debesyse paskendęs stūkso vėjų gairinamas Karmelio kalnas. Ten Baalo garbintojų akivaizdoje Jehova per Eliją stebuklingu būdu apreiškė savo didžią galią. Buvo atidengta šimtų Baalo pranašų melagystė ir pelnytai už tai visi nubausti mirtimi. Tada Elijas meldė Jehovą, kad pasibaigtų jau trejus su puse metų kraštą varginanti sausra, ir lietus pasipylėa (1 Karalių 18:18-45).

Merkiant lietui atbėgęs trisdešimt kilometrų iki Jezreelio, Elijas galbūt vylėsi, kad reikalai nuo šiol pagerės. Ahabas bus pasikeitęs! Juk dėl to, ką savo akimis matė, karalius turėjo palikti Baalo garbinimą, sutramdyti savo karalienę Jezabelę ir liautis persekioti Jehovos tarnus.

Kai viskas ima klostytis mums palankia linkme, natūralu tikėtis, kad taip bus ir toliau. Galbūt viliamės, kad mūsų gyvenimas pamažu tik gerės ir gal net pačios didžiausios problemos galiausiai liks užmaršty. Jei ir Elijas buvo tokių vilčių kupinas, nieko nuostabaus — jis buvo „žmogus, kaip ir mes“ (Jokūbo 5:17). O iš tikrųjų galo Elijo bėdoms dar toli gražu nebuvo matyti. Jau po kelių valandų pranašą apėmė tokia didžiulė baimė, jo dvasia taip palūžo, kad jis troško numirti. Kas atsitiko? Ir kaip Jehova padėjo savo tarnui atgauti tikėjimą ir drąsą? Pažiūrėkime.

Įvykiai pasisuka netikėta vaga

Ar buvo nors kokių požymių, kad Ahabas į savo rūmus Jezreelyje sugrįžo pasikeitęs, susirūpinęs dėl savo elgesio? Biblijoje rašoma: „Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas padarė ir kaip išžudė kalaviju visus jos pranašus“ (1 Karalių 19:1). Reikia pastebėti, kad Ahabo pasakojime apie Elijo Dievą Jehovą — nė žodžio. Į tuos stebuklus jis žvelgė grynai kūniško žmogaus akimis, tad skundėsi karalienei, ką atseit „Elijas padarė“. Pagarbos Jehovai karalius, akivaizdu, nepasimokė. O kaip reagavo kerštingoji Jezabelė?

Karalienė perpyko. Su didžiu įniršiu pasiuntė Elijui tokią žinią: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi“ (1 Karalių 19:2). Tai buvo baisus grasinimas nužudyti! Jezabelė prisiekė savo gyvybe, kad rytojaus dieną atkeršys Elijui už Baalo pranašus. Įsivaizduokime, kaip Elijas, tą vėjuotą naktį miegantis kokioje nors Jezreelio užeigoje, prabunda ir girdi karalienės pasiuntinį skelbiant šiuos žodžius. Kaip Elijas jautėsi?

Baisiai nusiminęs ir išsigandęs

Jei Elijas manė, kad kova su Baalo garbintojais beveik baigta, tai kaipmat turėjo nusivilti. Jezabelė, pasirodo, nesiruošia nusileisti. Jos įsakymu dauguma Elijo bendratarnių buvo nužudyti ir dabar, regis, atėjo jo eilė. Biblijoje rašoma, kad Elijas buvo „išsigandęs“. Gal jis net įsivaizdavo savo baisią mirtį nuo Jezabelės rankos? Jei į tokias mintis susitelkė, nenuostabu, jog prarado drąsą. Kad ir kaip ten buvo, „gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo“ (1 Karalių 18:4; 19:3).

Elijas ne vienintelis Dievo tarnas, kurį buvo užvaldžiusi baimė. Daug vėliau panašiai atsitiko apaštalui Petrui. Štai kai Jėzus ragino Petrą ateiti pas jį vandeniu, šis, „pamatęs vėjo smarkumą“, išsigando ir ėmė skęsti (Mato 14:30). Petro ir Elijo pavyzdys mums gera pamoka. Jei norime likti drąsūs, neturime leisti savo mintims apsistoti prie to, kas mus baugina. Savo dėmesį dera nukreipti į mūsų vilties ir stiprybės Šaltinį.

„Gana!“

Genamas baimės Elijas nubėga 150 kilometrų į pietvakarius, į Beer Šebą, pietiniame Judo pakraštyje esantį miestelį. Tada palikęs ten savo tarną pats vienas leidžiasi į dykumą. Rašoma, kad Elijas „keliavo vieną dieną“. Taigi pranašas dienai brėkštant pakyla ir išeina — su savimi vargiai ką teturėdamas. Prislėgtas ir išsigandęs Elijas saulei plieskiant žingsniuoja grublėta žeme. Kai liepsnojantis saulės ratas ima nirti už horizonto, pranašą apleidžia jėgos. Išvargęs jis sėda po kadagiu — pirma toje dykynėje pasitaikiusia priedanga (1 Karalių 19:4).

Visiškos nevilties apimtas Elijas meldžiasi. Jis prašo mirties. „Aš nesu geresnis už savo protėvius“, — aimanuoja jis. Elijas žino, kad jo protėviai dabar tėra dulkės ir kaulai kape, ir nieko gero nuveikti jie nebegali (Mokytojo 9:10). Pranašas jautėsi niekam vertas, tad nenuostabu, kad šaukė: „Gana!“ Kam gi begyventi?

Ar turėtume stebėtis, kad Dievo tarnas taip palūžo? Nebūtinai. Iš Biblijos sužinome, jog daugybė Dievui ištikimų žmonių, kaip antai Rebeka, Jokūbas, Mozė ir Jobas, jautėsi tokie prislėgti, kad net troško sau mirties (Pradžios 25:22; 37:35; Skaičių 11:13-15; Jobo 14:13).

Šiandien gyvename „sunkiais laikais“, tad nieko nuostabaus, jei daugelis žmonių, net ištikimi Dievo tarnai, kartais nusimena (2 Timotiejui 3:1). Jeigu ir jums kada nusvyra rankos, imkite pavyzdį iš Elijo ir išliekite širdį Dievui. O Jehova yra „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3). Ar jis paguodė ir Eliją?

Jehova savo pranašo neapleido

Ką, jūsų manymu, jautė Jehova iš dangaus stebėdamas savo mylimą pranašą, gulintį dykumoje po kadagiu ir maldaujantį mirties? Spėlioti nereikia. Elijui nugrimzdus į miegus, Jehova siunčia angelą. Šis švelniu prisilietimu pažadina Eliją ir taria: „Kelkis ir valgyk!“ Elijas pasistiprina angelo atneštu paprastu šviežiu maistu — šilta duona ir vandeniu. Ar už tai bent padėkoja? Pasakojama, kad Elijas pavalgė, atsigėrė ir vėl atsigulė. Gal jis buvo toks liūdnas, kad nė žodžio ištarti negalėjo? Sunku pasakyti. Tačiau angelas žadina jį antrąsyk, galimas daiktas, jau auštant. Dar kartą ragina Eliją: „Kelkis ir valgyk.“ Ir čia pat priduria: „Tavęs laukia ilgas kelias“ (1 Karalių 19:5-7, Brb).

Angelas, Dievo apdovanotas įžvalga, suprato, kur Elijas keliauja. Jis taip pat žinojo, kad savo jėgomis tos kelionės pranašas neįveiks. Kaip mus tai paguodžia! Jehova žino mūsų tikslus ir mūsų galimybes geriau nei mes patys (Psalmyno 103:13, 14). O ar tas maistas Elijui padėjo?

Biblijoje rašoma: „Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo“ (1 Karalių 19:8). Elijas išpasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, lygiai kaip ir šešis amžius prieš jį gyvenęs Mozė, taip pat dešimt amžių po jo gyvenęs Jėzus (Išėjimo 34:28; Luko 4:1, 2). Vien valgis visų Elijo problemų neišsprendė, tačiau šitaip Dievas stebuklingai jį sustiprino. Tik įsivaizduokime: senyvas žmogus diena po dienos, savaitė po savaitės — beveik pusantro mėnesio — brenda per klaidžią dykumą!

Savo tarnus Jehova palaiko ir šiandien. Tiesa, stebuklingai nepamaitina, bet gelbsti daug svarbesniu atžvilgiu. Jis maitina mus dvasiškai (Mato 4:4). Mokydamiesi apie Dievą iš jo Žodžio ir iš leidinių, kurie tvirtai pagrįsti Biblija, sotinamės dvasiniu maistu. Toks dvasinis penas, aišku, neišsprendžia visų problemų, tačiau gali padėti mums pakelti tai, kas paprastai atrodytų nepakeliama. Maža to, šitaip esame vedami į „amžinąjį gyvenimą“ (Jono 17:3).

Elijas nuėjo beveik 320 kilometrų, kol pasiekė Horebo kalną. Čia kadaise Jehova degančiame krūme per angelą apsireiškė Mozei, o vėliau su Izraeliu sudarė Įstatymo sandorą. Elijas prisiglaudžia oloje.

Kaip savo pranašą Jehova paguodė ir sustiprino?

Horebe pranašą pasiekia Jehovos žodis, perduotas greičiausiai per angelą. „Ką čia veiki, Elijau?“ — paklausia. Kreiptasi turbūt labai maloniai, nes Elijas tai priėmė kaip raginimą išsakyti savo jausmus. Dabar jis viską ir išlieja: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti“ (1 Karalių 19:9, 10). Elijas čia nurodė bent tris savo nusiminimo priežastis.

Pirmiausia pranašui atrodė, kad jo darbas nuėjo perniek. Nors daugelį metų uoliai tarnavo Jehovai ir užvis labiau rūpinosi jo vardo šlove bei tikrojo Dievo garbinimu, dabar, rodės, viskas eina tik į bloga. Tauta vis dar netikinti ir maištinga, o netikroji religija tiesiog klesti. Antra, Elijas jautėsi vienišas. „Tik aš vienas likau“, — guodėsi, manydamas esąs likęs vienintelis Jehovos tarnas visoje tautoje. Trečia, Elijas bijojo. Daugelis jo bendratarnių pranašų jau buvo nužudyti, taigi tas pats tikriausiai laukė ir jo. Pripažinti tokius jausmus Elijui turbūt nebuvo lengva, tačiau jis nesileido išdidumo ar drovumo nugalimas. Išliedamas širdį Jehovai maldoje, jis paliko gerą pavyzdį visiems ištikimiems Dievo garbintojams (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]).

Kaip į Elijo baimes ir nerimą Jehova sureagavo? Angelas paliepia Elijui atsistoti prie olos angos. Elijas, nors nežino, kas bus, paklūsta. Tada pakyla galingas vėjas. Gaudesys, matyt, toks stiprus, kad skyla kalnai ir trupa uolos. Ar matote, kaip Elijas mėgina prisidengti ranka akis ir sykiu laiko savo sunkų, šiurkštų vilnonį apdarą, plaikstomą gūsingo vėjo? Netikėtai iš po kojų ima slysti žemė — viskas aplink juda, siūbuoja, kraštą purto žemės drebėjimas. Vos tik pranašas atgauna kvapą, pakyla liepsnos ir kaipmat išgąsdintą Eliją nugena atgal į olą, tolyn nuo svilinančio karščio (1 Karalių 19:11, 12).

Prie kiekvieno iš šių epizodų skaitytojui primenama, kad Jehovos tose stichijose nebuvo. Elijas žinojo, kad Jehova — ne kokia gamtos dievybė, kaip antai Baalas, lietaus nešėjas, „jojantis ant debesies“, kurį šlovino aklatikiai žmonės. Nors visos gamtos jėgos yra iš Jehovos, tai tik jo kūryba. Pats jis — nepalyginamai galingesnis. Net dangaus aukštybės negali jo sutalpinti! (1 Karalių 8:27) Tad kaip visi tie reginiai Eliją paveikė? Prisiminkime jo baimes. Dabar Elijui tikrai nebereikėjo bijoti Ahabo ir Jezabelės, nes šalia buvo Jehova Dievas su visa jo rankose esančia galybe (Psalmyno 118:6).

Kai ugnis praėjo, stojo ramybė ir Elijas išgirdo „tylų ramų balsą“ (Brb). Tas balsas paragino Eliją dar kartą išsakyti savo jausmus. Taigi pranašas ir antrąsyk išliejo Dievui savo nerimą.b Dėl to jam tikriausiai palengvėjo. Dar daugiau atlėgo, kai tas „tylus ramus balsas“ kalbėjo toliau. Jehova Eliją patikino, kad jis tikrai nėra bevertis. Dievas atskleidė savo ateities planus dėl karo prieš Baalo garbintojus Izraelyje. Aišku, kad Elijo darbas nenuėjo perniek, nes Dievo užmojai nepakreipiamai skubėjo į tikslą. O tuose sumanymuose buvo skirta vieta ir Elijui. Duodamas tam tikrų nurodymų, Dievas jį siuntė atgal su užduotimi (1 Karalių 19:12-17).

O kaip Jehova atsakė į Elijo skundą, kad jis esąs vienišas? Štai ką Jehova padarė. Pirmiausia liepė Elijui pranašu patepti Eliziejų, kuris galiausiai turėjo tapti jo įpėdiniu. Šis jaunesnio amžiaus vyras turėjo būti Elijo bendražygis ir padėjėjas ne vienus metus. Kokia apčiuopiama paguoda! Antra, Jehova apreiškė nuostabią žinią: „Aš paliksiu [„pasilikau“, Brb] Izraelyje septynis tūkstančius — visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo“ (1 Karalių 19:18). Pasirodo, Elijas toli gražu nebuvo vienas. Koks gerumas užplūdo Elijo širdį, kai išgirdo, jog yra tūkstančiai ištikimų tautiečių, kurie Baalo negarbina! Šalia jiems reikėjo pranašo Elijo, kad turėtų pavyzdį, kaip tvirtai laikytis ištikimybės Jehovai net ir tamsiausiais laikais. Elijas tikriausiai buvo be galo sujaudintas per pasiuntinį perduotų Jehovos žodžių, „tylaus ramaus [savo Dievo] balso“.

Matydami stulbinančias gamtos jėgas, kaip ir Elijas, tikriausiai šiurpstame, — ir ne be reikalo. Kūrinija garsiai byloja apie Kūrėjo galybę (Romiečiams 1:20). Jehova ligi pat šiol mielai savo beribę galią panaudoja tam, kad padėtų ištikimiems tarnams (2 Metraščių 16:9). Be to, Dievas mums teikia išsamių žinių per savo Žodžio, Biblijos, puslapius (Izaijo 30:21). Biblija yra tarytum tas „tylus ramus balsas“, kuriuo Jehova mus šiandien veda, auklėja, padrąsina, kuriuo patikina savo meile.

Ar ten, ant Horebo kalno, Jehovos paguodą Elijas priėmė? Be abejo. Netrukus jis vėl kibo į darbą ir dar ryžtingiau stojo prieš bjaurią klaidatikybę. Jei ir mes nuolat dėsimės į širdį įkvėptus Dievo žodžius, semsimės „Raštų paguodos“, įstengsime tikėjimu būti tokie kaip Elijas (Romiečiams 15:4).

[Išnašos]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Ir sunkiais, ir gerais laikais Jehova Eliją laimino

[Iliustracija 20 puslapyje]

Apimtas sielvarto savo širdį Elijas išliejo Jehovai

[Iliustracija 21 puslapyje]

Savo beribe galia Jehova Eliją guodė ir stiprino