Sekime jų tikėjimu

Jis gynė tyrą garbinimą

ELIJAS žvelgė žemyn į minią žmonių, kopiančių į Karmelio kalną. Net blyškioje ankstaus ryto šviesoje buvo matyti, kad jie išvarginti skurdo ir sunkaus gyvenimo. Taip, treji su puse sausros metų nepraėjo be pėdsako.

Minioje aiškiai išsiskyrė 450 Baalo pranašų — visi pasipūtę, degantys neapykanta Elijui, Jehovos pranašui. Karalienė Jezabelė nužudė daugelį Jehovos tarnų, tačiau šis vyras tvirtai kovojo su Baalo garbinimu. Bet ar ilgai taip tęsis? Galbūt tie kunigai manė, jog vienas žmogus neatsilaikys prieš jų daugybę (1 Karalių 18:3, 19, 20). Čia buvo ir karalius Ahabas: atvažiavo savo vežimu. Jis taip pat nemėgo Elijo.

Šio pranašo laukė diena, kokių reta. Prieš jo akis tarsi scenoje tuojau įvyks pati įspūdingiausia kova tarp gėrio ir blogio. Kaip jis jautėsi brėkštant tai dienai? Baimė Elijui nebuvo svetimas jausmas, juk jis — „žmogus, kaip ir mes“ (Jokūbo 5:17). Šiaip ar taip, galime neabejoti: stovėdamas tarp bedievių tautiečių, atskalūnu tapusio jų karaliaus ir smurtingų kunigų, Elijas jautėsi labai vienišas (1 Karalių 18:22).

Tačiau kodėl Izraelyje susiklostė tokia liūdna padėtis? Ir ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo? Biblija skatina mus atidžiai įsižiūrėti į atsidavusių Dievo tarnų gyvenimą ir ‘sekti jų tikėjimu’ (Hebrajams 13:7). Pamąstykime apie Elijo parodytą pavyzdį.

Ilga kova pasiekia kulminaciją

Didumą savo gyvenimo Elijas galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip jo tėvynėje ir tautoje niekinama bei trypiama tai, kas čia buvo brangiausia. Taip, Izraelyje ilgą laiką tęsėsi kova tarp teisingos ir klaidingos religijos — tarp Jehovos Dievo garbinimo ir aplinkinių tautų stabmeldystės. Elijo dienomis ta kova tapo itin arši.

Karalius Ahabas vedė Sidono karaliaus dukterį Jezabelę. Ši siekė, kad Izraelyje visi imtų garbinti Baalą ir liautųsi garbinę Jehovą. Ahabas netruko pasiduoti jos įtakai. Jis pastatė Baalui šventyklą bei aukurą ir lenkėsi šiam pagonių dievui, skatino tai daryti kitus. Visu tuo labai įžeidė Jehovą (1 Karalių 16:30-33).a

Kodėl Baalo garbinimas buvo toks atgrasus? Jis suklaidino Izraelį, atitraukė daugelį nuo tikrojo Dievo. Be to, tai buvo bjauri ir brutali religija. Keletas jos atributų — vyrų ir moterų prostitucija šventyklose, seksualinės orgijos ir netgi vaikų aukojimas. Jehova į tai atsakė pasiųsdamas Eliją pas Ahabą su žinia, kad užeis sausra ir truks tol, kol šis Dievo pranašas paskelbs apie jos pabaigą (1 Karalių 17:1). Tik po kelerių metų Elijas vėl pasirodė Ahabui ir paprašė surinkti tautą bei Baalo pranašus ant Karmelio kalno.

Kokią reikšmę pasakojimas apie Baalo garbinimą turi mums šiandien? Gal kai kam atrodo, kad jokios, juk nėra dabar nei Baalo šventyklų, nei aukurų. Tačiau jis svarbus — ne vien kaip epizodas iš senovės istorijos (Romiečiams 15:4). „Baalas“ reiškia „savininkas“ arba „šeimininkas“. Ar nesutiksite, kad žmonės iki šiol tarnauja įvairiems šeimininkams, bet ne Visagaliam Dievui? Jeigu žmogui gyvenime svarbiausia pinigai, karjera, pramogavimas, seksualinis pasitenkinimas arba jeigu išpažįsta kurį nors iš daugybės dievų, garbinamų vietoj Jehovos, tuomet tai ir yra jo šeimininkas (Mato 6:24; Romiečiams 6:16). Taigi, galima sakyti, kad pagrindiniai Baalo garbinimo aspektai plačiai pasireiškia ir dabar. Apmąstydami, kaip senovėje buvo išspręstas ginčas, kas yra tikrasis Dievas — Baalas ar Jehova, — galbūt sugebėsime teisingai pasirinkti, kam tarnausime.

‘Šlubavo abiem kojom’

Nuo vėjuotos Karmelio kalno viršūnės atsiveria plati Izraelio panorama — apačioje plyti Kišono upės slėnis, netoliese matyti Didžioji jūra (Viduržemio jūra), o toliau į šiaurę horizonte stūkso Libano kalnai.b Bet saulei tekant tą lemiamą dieną kraštovaizdis akies nedžiugino. Kadaise buvusi derlinga žemė, kurią Jehova davė Abraomo vaikams, dabar atrodė mirštanti. Ją negailestingai kepino karštis, taip pat alino paikai besielgianti paties Dievo tauta. Todėl žmonėms susirinkus, Elijas priėjo prie jų ir tarė: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom? Jeigu Viešpats [„Jehova“, NW] yra Dievas, sekite paskui jį, bet jeigu Baalas, tuomet sekite jį!“ (1 Karalių 18:21).

Ką Elijas turėjo mintyse sakydamas, jog izraelitai šlubuoja abiem kojom? Na, tie žmonės nesuprato, kad jiems reikia pasirinkti, ką garbinti: Jehovą arba Baalą. Jie tiesiog manė, kad gali garbinti abu — stengtis nuraminti Baalą savo pasibaisėtinais ritualais ir tebeprašyti malonių iš Jehovos. Galbūt mąstė taip: Baalas laimins derliaus ir bandų gausumu, o Jehova, „kareivijų Viešpats“, gins mūšiuose (1 Samuelio 17:45, Brb). Tačiau pamiršo vieną svarbią tiesą, kurios mūsų dienomis daugelis taip pat nesuvokia, — kad Jehova nesidalija garbinimu su jokiu kitu dievu. Jis reikalauja ir yra vertas visiško atsidavimo. Jeigu asmuo garbina ir jį, ir dar ką nors, Jehovai tai nepriimtina, netgi bjauru! (Išėjimo 20:5)

Taigi tie izraelitai „šlubavo“, tarsi bandytų vienu metu eiti dviem takais. Šiandien daugelis daro panašią klaidą: savo gyvenimą aukoja kitiems „baalams“, o Dievo garbinimui neskiria reikiamo dėmesio. Elijo aiškus paraginimas liautis šlubavus galbūt paskatins patyrinėti, kam mes teikiame pirmenybę ir ką garbiname.

Išbandymas

Tada Elijas pasiūlė paprastą būdą išbandyti, kas yra tikrasis Dievas. Baalo kunigai turi paruošti aukurą, padėti ant jo auką ir melsti savo dievą užkurti ugnį. Tą patį turi padaryti ir Elijas. Jis tarė: „Dievas, kuris atsakys ugnimi, iš tikrųjų yra Dievas.“ Elijas gerai žinojo, kas tikrasis Dievas. Jo tikėjimas buvo toks stiprus, jog leido Baalo pranašams viską daryti pirmiems — išsirinkti aukojimui jautuką ir šauktis Baaloc (1 Karalių 18:24, 25).

Šiais laikais stebuklų nebūna. Tačiau Jehova nepasikeitė. Galime juo pasitikėti taip tvirtai kaip Elijas. Pavyzdžiui, kai kiti ginčija Biblijos mokymus, nereikia bijoti leisti jiems išsisakyti. Kaip Elijas, neabejokime, kad tikrasis Dievas padės rasti sprendimą. Pasikliaukim ne savimi, o jo įkvėptu Žodžiu — jis skirtas „taisyti“ (2 Timotiejui 3:16).

Baalo pranašai paruošė jautuką ir šaukėsi savo dievo. „Baalai, išklausyk mus!“ — meldė jie be perstojo. Ėjo minutės, slinko valandos. „Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė“, — rašoma Biblijoje. Atėjus vidurdieniui, Elijas pasityčiojo iš jų ironiškai sakydamas, kad Baalas tikriausiai labai užsiėmęs arba gal nuėjęs nusilengvinti, o gal miega ir reikia jį pažadinti. „Šaukite garsiau!“ — ragino jis tuos šarlatanus. Aišku, Elijas į Baalo garbinimą žiūrėjo kaip į absurdišką prasimanymą ir norėjo, kad tauta irgi tuo įsitikintų (1 Karalių 18:26, 27).

Tada Baalo kunigai dar labiau įsiaudrino, „garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju“. Tačiau veltui! „Vis dar nebuvo jokio garso, ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų“ (1 Karalių 18:28, 29). Žinoma, Baalas neegzistavo, o buvo tik pramanas, Šėtono sugalvotas būdas atitraukti žmones nuo Jehovos. Taip ir šiais laikais, pasirinkus šeimininku ką nors kitą, o ne Jehovą, teks patirti nusivylimą ar net gėdą (Psalmyno 25:3, Brb; 115:4-8).

Atsakas

Gerokai po vidurdienio atėjo Elijui eilė atnašauti auką. Jis ėmėsi atstatyti Jehovos aukurą, kuris buvo sugriautas, — aišku, tyro garbinimo priešų. Naudojo tam dvylika akmenų, matyt, norėdamas priminti daugeliui iš dešimties giminių Izraelio karalystės, kad jie tebėra įpareigoti laikytis Įstatymo, duoto visoms dvylikai giminių. Paskui padėjo auką ir gausiai apipylė vandeniu, tikriausiai atneštu iš Viduržemio jūros. Net griovys, kurį jis buvo iškasęs aplink aukurą, prisipildė vandens. Prieš tai Baalo pranašams jis stengėsi palengvinti užduotį, o dabar Jehovai sudarė kuo sunkesnes sąlygas — taip labai juo pasitikėjo (1 Karalių 18:30-35).

Kai viskas buvo paruošta, Elijas pasimeldė. Nors visai paprasta, ta malda aiškiai parodė, kas jam svarbiausia. Visų pirma, — kad tauta žinotų, jog ne Baalas, o Jehova yra „Izraelio Dievas“. Antra, kad kiekvienas suprastų, jog Elijas tėra Jehovos tarnas ir visa šlovė bei garbė turi būti teikiama Dievui. Ir galiausiai, kad tie žmonės suvoktų, jog jie Elijui teberūpi, nes jis nori matyti, kaip Jehova ‘vėl susigrąžina jų širdis’ (1 Karalių 18:36, 37). Nepaisant visų vargų, kuriuos jie užtraukė dėl savo neištikimybės, Elijas juos vis dar mylėjo. O kokios mūsų maldos? Ar jose irgi atsispindi troškimas šlovinti Dievo vardą, nuolankumas ir atjauta tiems, kam reikia pagalbos?

Dar Elijui nesimeldus minia galbūt svarstė, ar tik Jehova nepasirodys esąs tokia pat tuščia apgaulė kaip Baalas. Tačiau po maldos nebuvo kada spėlioti. „Tada nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį“ (1 Karalių 18:38). Koks įspūdingas atsakas! O kaip reagavo žmonės?

„Jehova — tikrasis Dievas! Jehova — tikrasis Dievas!“ — šaukė visi (1 Karalių 18:39, NW). Taip, pagaliau jie sužinojo tiesą. Tačiau kol kas dar neparodė tikėjimo. Juk pripažinti, kad Jehova yra tikrasis Dievas, pamačius ugnį, krintančią iš dangaus kaip atsaką į maldą, didelio tikėjimo nereikia. Todėl Elijas paprašė iš jų daugiau — to, ką jau seniai jie turėjo padaryti, — paklusti Jehovos Įstatymui. Jame buvo pasakyta, kad netikrus pranašus bei stabmeldžius reikia nubausti mirtimi (Pakartoto Įstatymo 13:6-10 [13:5-9, Brb]). Šie Baalo pranašai buvo užkietėję Jehovos Dievo priešai, pasiryžę kenkti jo tikslams. Ar reikėjo jų pasigailėti? O jie ar gailėjo tų niekuo nekaltų vaikų, kuriuos gyvus degindavo kaip auką Baalui? (Patarlių 21:13; Jeremijo 19:5) Ne, tie vyrai nebuvo verti pasigailėjimo. Todėl Elijas įsakė juos nužudyti, ir tai buvo padaryta (1 Karalių 18:40).

Kai kurie šiuolaikiniai kritikai nepalankiai pasisako apie to išbandymo ant Karmelio kalno pabaigą. Matyt, baiminasi, kad religiniai fanatikai gali tuo įvykiu remtis bandydami pateisinti savo smurtinius išpuolius prieš kitatikius. Deja, šiandien iš tikrųjų daug kas daro žiaurybes religijos vardu. Tačiau Elijas nebuvo fanatikas. Jis įvykdė teisingą Jehovos nuosprendį. Be to, tikrieji krikščionys žino, kad negali elgtis kaip Elijas — žudyti nedorėlius. Nuo tada, kai atėjo Mesijas, Jėzus, visiems jo mokiniams privalu laikytis to, ką jis pasakė Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Ateityje Jehovos teisingumą įvykdys jo Sūnus.

Tikro krikščionio pareiga — gyventi tikėjimu (Jono 3:16). To galima mokytis iš tokių Dievui ištikimų žmonių kaip Elijas. Jis garbino tik Jehovą ir skatino tai daryti kitus. Drąsiai demaskavo klaidingą religiją, kuria Šėtonas naudojosi nuvilioti žmonėms nuo Jehovos. Be to, nesikliovė savo sugebėjimais ar nuožiūra, o pasitikėjo Jehova — kad jis viską sutvarkys. Taip, Elijas gynė tyrą garbinimą. Tad sekime jo tikėjimu!

[Išnašos]

[Anotacija 20 puslapyje]

Pasirinkus šeimininku ką nors kitą, o ne Jehovą, teks patirti nusivylimą

[Iliustracija 21 puslapyje]

„Jehova — tikrasis Dievas!“