„Žinau, kad jis prisikels“

 1. Kokią tvirtą viltį Morta turėjo dėl savo brolio? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

MORTA, Jėzaus mokinė ir gera jo draugė, gedi. Vos prieš keletą dienų mirė jos brolis Lozorius. Ar kas galėtų palengvinti jos širdgėlą? Jėzus moterį patikino: „Tavo brolis prisikels.“ Šie žodžiai, aišku, visiškai skausmo nenumaldė, bet paguodos tikrai suteikė. Morta Jėzui atsakė: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną“ (Jn 11:20–24). Vadinasi, ji tikėjo, kad ateis laikas, kai mirusieji bus prikelti. Bet tuomet Jėzus padarė kai ką nepaprasto: jos akyse grąžino Lozorių į gyvenimą dar tą pačią dieną!

 2. Kodėl norėtum, kad tavo viltis būtų tokia tvirta kaip Mortos?

² Suprantama, šiandieną neturėtume tikėtis, kad mirus mūsų artimajam Jėzus arba Jehova jį iškart prikels. Bet ar kaip kadaise Morta esi įsitikinęs, kad mirusieji bus prikelti ateityje? Galbūt netekai sutuoktinio, tėčio ar mamos, senelio ar močiutės. O gal praradai savo brangų vaiką. Taip norėtum tą mylimą žmogų apkabinti, su juo pasišnekėti, drauge pasijuokti! Tikriausiai gali atkartoti Mortos žodžius: „Žinau, kad mano artimasis prisikels.“ Vis dėlto kiekvienam krikščioniui verta pamąstyti, kodėl prikėlimu galima neabejoti.

3, 4. Kokie Jėzaus padaryti stebuklai tikriausiai sustiprino Mortos tikėjimą prikėlimu?

³ Mažai tikėtina, kad Morta, gyvenanti netoli Jeruzalės, būtų mačiusi, kaip Jėzus prikėlė vienos našlės sūnų Naine, Galilėjos krašte. Bet, galimas dalykas, kalbos apie tą stebuklą atsklido ir iki jos. Tą patį galėtume pasakyti apie Jayro dukters prikėlimą, tikriausiai įvykusį Kafarnaume. Visi, susirinkę į mergaitės namus, savo akimis matė, kad ji mirusi. Jėzus tada paėmė vaiką už rankos ir pasakė: „Mergaite, kelkis!“ Ir ji tuoj pat atsikėlė (Lk 7:11–17; 8:41, 42, 49–55). Tiek Morta, tiek jos sesuo Marija žinojo, jog Jėzus turi galią išgydyti ligas. Todėl apgailestaudamos sakė, kad jeigu Mokytojas būtų buvęs su jomis, Lozorius nebūtų miręs. O dabar, kai brolio gyvybė jau užgesusi, ko buvo galima tikėtis? Iš Mortos žodžių suprantame, kad ji tikėjo brolį grįšiant į gyvenimą ateityje, „paskutiniąją dieną“. Kodėl ji buvo tuo tikra? Ir kodėl tu gali neabejoti, kad ateityje laukia prikėlimas, kai galės atgyti ir tavo mirę artimieji?

⁴ Tikėti prikėlimu yra svarių priežasčių. Aptardami keletą iš jų, atkreipsime dėmesį ir į tokias Biblijos eilutes, apie kurias turbūt ne iškart pagalvojame, kalbėdami apie prikėlimą. Tikimės, kad jos sustiprins tavo viltį vėl pamatyti mylimus artimuosius.

 5. Kodėl Morta neabejojo, kad Lozorius prisikels?

⁵ Darsyk atkreipkime dėmesį į Mortos žodžius. Ji nesakė: „Tikiuosi, kad mano brolis prisikels.“ Ne, ji tvirtai tarė: „Žinau, kad jis prisikels.“ Kodėl ji buvo tuo tikra? Morta, be abejo, buvo girdėjusi apie praeityje prikeltus žmones. Dar būdama mergaitė ji, matyt, klausėsi tų pasakojimų namie ir sinagogoje. Tuos tris atvejus, aprašytus hebrajiškuosiuose raštuose, dabar ir prisiminkime.

 6. Apie kokį stebuklą Morta gerai žinojo?

⁶ Pirmasis Biblijoje aprašytas prikėlimas įvyko tada, kai pranašu tarnavo Elijas. Jehova suteikė jam galios daryti didžių stebuklų. Pažadėtosios žemės šiaurėje, finikiečių uostamiestyje Sareptoje, viena neturtinga našlė parodė pranašui svetingumą. Jai buvo dosniai atlyginta: Dievas padarė taip, kad jos namuose nesibaigtų miltai ir aliejus. Moteris ir jos sūnus per sausrą galėjo likti gyvi (1 Kar 17:8–16). Vėliau berniukas netikėtai susirgo ir numirė. Elijas, žinoma, labai gailėjo našlės. Išsitiesęs ant vaiko kūnelio jis ėmė melsti: „Dieve, maldauju: tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ Jehova išklausė pranašą ir berniukas grįžo į gyvenimą. Tai pats pirmasis Biblijoje aprašytas prikėlimas. (Perskaityk 1 Karalių 17:17–24.) Apie šį stebuklą Morta, be abejo, gerai žinojo.

7, 8. a) Ką Eliziejus padarė, kai mirė vienos šunemietės sūnus? b) Ką tas stebuklas byloja apie Jehovą?

⁷ Antrasis Biblijoje nupasakotas prikėlimo stebuklas buvo padarytas pranašo Elijo įpėdinio Eliziejaus rankomis. Viena žymi moteris, gyvenanti Šunemo mieste, visada labai svetingai Eliziejų priimdavo. Už visas geradarystes Jehova apdovanojo tą bevaikę moterį ir jos senyvą vyrą sūnumi. Bet po kelerių metų berniukas staiga mirė. Tik įsivaizduok, koks skausmas pervėrė motinos širdį! Vyrui leidus, ji iškeliavo susitikti su Eliziejumi ant Karmelio kalno, už maždaug trisdešimt kilometrų. Pranašas pasiuntė savo tarną Gehazį pirma savęs į Šunemą. Bet Gehaziui nepavyko berniuko prikelti. Galiausiai į namus atėjo ir Eliziejus su gedinčia motina (2 Kar 4:8–31).

⁸ Užlipęs į kambarį, kur gulėjo vaiko kūnas, Eliziejus ėmė melstis Jehovai. Dievas išklausė jo maldą ir grąžino berniukui gyvastį. Kaip moteris apsidžiaugė! (Perskaityk 2 Karalių 4:32–37.) Šunemietė tikriausiai prisiminė Samuelio motinos Onos žodžius. Ši ilgą laiką buvo nevaisinga, bet galiausiai gavo iš Jehovos sūnų. Atvedusi jį į padangtę, Ona maldoje sakė: „Viešpats [...] nuveda į Šeolą ir prikelia“ (1 Sam 2:6). Šie žodžiai labai tiko šunemietės atveju. Prikeldamas jos sūnų Jehova parodė, kokią neprilygstamą galią jis turi.

 9. Kaip įvyko trečiasis Biblijoje aprašytas prikėlimo stebuklas?

⁹ Ištarnavęs pranašu penkiasdešimt metų, Eliziejus susirgo sunkia liga ir numirė. Po kurio laiko iš jo kūno jau buvo likę vien kaulai. Sykį grupelė izraelitų, laidodami vieną vyrą, pastebėjo užpuolikų gaują. Gelbėdamiesi jie ėmė bėgti ir numirėlio palaikus paskubomis įmetė į Eliziejaus kapą. Tada įvyko nuostabus dalykas. Biblijoje skaitome: „Vos nukritęs ant Eliziejaus kaulų mirusysis atgijo ir atsistojo“ (2 Kar 13:14, 20, 21). Tik pagalvok, kokius jausmus Mortai turėjo sužadinti tokie pasakojimai! Ji suprato, kad Dievas tikrai galingesnis už mirtį. Apmąstyti tuos pasakojimus verta ir tau. Jie padės įsitikinti, kad Jehovos galia beribė.

10. Koks įspūdingas stebuklas buvo padarytas apaštalo Petro rankomis?

¹⁰ Graikiškojoje Biblijos dalyje irgi aprašyti keli Dievo tarnų rankomis padaryti prikėlimo stebuklai. Du iš jų padarė Jėzus: vieną netoli Naino miesto, kitą Jayro namuose. Paskui tokia galia buvo suteikta ir apaštalui Petrui – jis prikėlė krikščionę Tabitą, dar vadinamą Dorkade. Atėjęs į kambarį, kur gulėjo jos kūnas, Petras pasimeldė ir atsigręžęs į mirusiąją tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši iškart atgijo. Petras tada sukvietė bendratikius ir „parodė ją gyvą“. Dėl tokio įspūdingo stebuklo „daugelis įtikėjo Viešpatį“. Tie nauji tikintieji, liudydami kitiems apie Jėzų, galėjo pasakoti ir apie Jehovos galią grąžinti mirusius į gyvenimą (Apd 9:36–42).

11. Kas, pasak gydytojo Luko, atsitiko jaunuoliui, vardu Eutichas, ir kaip tas įvykis paveikė jo liudininkus?

¹¹ O štai kas įvyko kiek vėliau. Sykį, lankydamasis Troadėje (dabartinė šiaurės vakarų Turkija), apaštalas Paulius viename aukštutiniame kambaryje susitiko su bendratikiais. Savo kalbą jis užtęsė iki vidurnakčio. Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėdamas ant palangės užmigo ir iškrito iš trečio aukšto. Galimas dalykas, pirmasis prie vaikino atskubėjo Lukas. Būdamas gydytojas, jis iškart suprato, kad Eutichas ne šiaip prarado sąmonę, o užsimušė. Paulius nulipo žemyn, apkabino jaunuolio kūną ir šis atgijo. Apaštalas tarė: „Jo siela yra jame.“ Kokie apstulbę buvo visi šio įvykio liudininkai! Matydami, kaip miręs žmogus prisikėlė, jie, be abejonės, buvo didžiai paguosti (Apd 20:7–12).

12, 13. Kokie svarbūs klausimai gali kilti mąstant apie Biblijoje aprašytus prikėlimo stebuklus?

¹² Apmąstydami minėtus pasakojimus, mes kaip ir Morta sustiprinsime savo įsitikinimą, kad Jehova, gyvybės Šaltinis, turi galią prikelti žmones iš mirusiųjų. Įdomu, kad kai Jehova grąžindavo žmogui gyvybę, šalia visuomet būdavo koks nors jo įgaliotas asmuo, pavyzdžiui, Elijas, Jėzus ar Petras. Tad galbūt kyla klausimas: ar tie, kas gyveno laikais, kai Dievas niekam nesuteikdavo galios prikelti mirusius, irgi galėjo tikėtis, jog ateityje žmonės grįš į gyvenimą? Ar jie galėjo viltis to paties kaip ir Morta, pasakiusi: „Žinau, kad [mano brolis] prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną“? Ir ar mes galime to viltis?

¹³ Iš Biblijos sužinome, kad ne vienas Dievo tarnas tvirtai tikėjo ateityje būsiant prikėlimą. Pakalbėkime apie kelis iš jų.

14. Kuo ir kodėl tikėjo Abraomas?

¹⁴ Prisiminkime Abraomą. Jis taip džiaugėsi pagaliau susilaukęs sūnaus ir įpėdinio Izaoko. Bet Jehova sykį tarė Abraomui: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, [...] ir paaukok jį kaip deginamąją auką“ (Pr 22:2). Tik pagalvok, kaip jautėsi Abraomas, išgirdęs tokį paliepimą. Dievas juk buvo pažadėjęs, kad per jo palikuonį bus palaimintos visos žemės tautos (Pr 13:14–16; 18:18; Rom 4:17, 18). Jehova, be to, pasakė, kad tasai palikuonis ateis būtent per Izaoką (Pr 21:12). Kaip tad Dievo pažadas išsipildys, jei Izaokas bus paaukotas? Anot šventosios dvasios įkvėpto apaštalo Pauliaus, Abraomas tikėjo, kad Dievas gali prikelti jo sūnų iš mirties. (Perskaityk Hebrajams 11:17–19.) Biblijoje, aišku, nepasakyta, kad Abraomas vylėsi pamatyti Izaoką gyvą iškart, galbūt po poros valandų, kitą dieną ar po savaitės. Jis tikrai nežinojo, kada sūnus bus prikeltas. Vis dėlto vyras neabejojo, kad Jehova anksčiau ar vėliau tai padarys.

15. Kokią viltį išreiškė patriarchas Jobas?

¹⁵ Kad ateityje bus prikėlimas, tikėjo ir patriarchas Jobas. Jis matė, kad nukirstas medis gali ataugti ir vėl būti kaip naujas. Bet su žmogumi yra kitaip (Job 14:7–12; 19:25–27). Miręs žmogus negali pats pakilti iš kapo ir vėl gyventi (2 Sam 12:23; Ps 89:49 [89:48, Brb]). Prikelti mirusįjį gali tik Jehova. Jobas tikėjo, kad Dievas nustatys laiką ir atmins į nebūtį nuėjusį savo tarną. (Perskaityk Jobo 14:13–15.) Nors nežinojo, kada prikėlimas įvyks, Jobas buvo tikras, kad Tas, kuris davė žmogui gyvybę, nori ir gali vėl padaryti jį gyvą.

16. Kaip angelas padrąsino pranašą Danielių?

¹⁶ Dar prisiminkime Danielių. Ištisus dešimtmečius jis ištikimai ėjo dievatarnystę ir Jehova jį visokeriopai palaikė. Sykį angelas pavadino Danielių „brangiuoju žmogumi“, palinkėjo jam ramybės ir paragino likti tvirtą (Dan 9:22, 23; 10:11, 18, 19).

17, 18. Kas buvo pažadėta Danieliui?

¹⁷ Tuo metu pranašas buvo jau beveik šimtametis, jautė, kad artėja gyvenimo pabaiga, ir tikriausiai mąstė, kas jo laukia ateityje. Ar jis galėjo tikėtis kada nors vėl būti gyvas? Žinoma, galėjo. Tai suprantame iš Jehovos žodžių, užrašytų Danieliaus knygos pabaigoje. Pirmiausia Dievas pranašui pasakė: „O tu, eik savo keliu iki pabaigos ir ilsėkis!“ (Dan 12:13). Danielius žinojo, kad mirusiųjų niekas nebekamuoja ir kad kape, į kurį jis pakeliui, nebebus „jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties“ (Mok 9:10). Tačiau tai tikrai nebus visa ko pabaiga. Danieliui buvo pažadėta puiki ateitis.

¹⁸ Toliau Jehova Danielių patikino: „Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje.“ Pranašas nežinojo, kada tai bus. Jis tik suprato, kad turės užbaigti savo dienas ir atgulti poilsio. Vis dėlto žodžiai „prisikelsi savo atpildui“ Danieliui suteikė tvirtą viltį vėl grįžti į gyvenimą. Tai turės įvykti po daugelio metų, „dienų pabaigoje“.

19, 20. a) Kodėl Morta galėjo tikėti, kad jos brolis prisikels? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Taigi Morta turėjo svarių priežasčių tikėti, kad jos brolis Lozorius „prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną“. Tvirtas jos įsitikinimas, taip pat pažadas, duotas Danieliui, labai stiprina ir mūsų tikėjimą prikėlimu. Neabejojame, kad tas nuostabus metas tikrai ateis.

²⁰ Šiame straipsnyje aptarėme Biblijoje aprašytus prikėlimo atvejus. Jie aiškiai liudija, kad mirusieji gali būti prikelti. Taip pat pamatėme, kad praeityje gyvenę ištikimi Dievo tarnai tikėjo ateityje būsiant mirusiųjų prisikėlimą. Bet jeigu prikėlimo pažadas duotas taip seniai, kokių yra įrodymų, kad jis tikrai išsipildys? Tie įrodymai padės mums laukti prikėlimo su tokiu pat tvirtu tikėjimu kaip Mortos. Lieka ir kitas svarbus klausimas: kada gi prikėlimas įvyks? Apie tai plačiau pakalbėsime kitame straipsnyje.