Biblijos knyga Nr. 37: Agėjo

Rašytojas: Agėjas

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: 520 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 112 dienų (520 m. p. m. e.)

JIS buvo vardu Agėjas, tarnavo pranašu ir „Viešpaties pasiuntiniu“ (Ag 1:13). O kas dar apie jį patį ir jo kilmę žinoma? Agėjas — dešimtasis iš vadinamųjų mažųjų pranašų ir pirmas iš trijų, kurie darbavosi jau grįžus žydams iš tremties į tėvynę 537 m. p. m. e.; kiti du — pranašai Zacharijas ir Malachijas. Agėjo vardas (hebrajiškai Haggaj) reiškia „[gimęs per] šventę“. Tai galbūt rodo, kad jis gimė kažkokią iškilmių dieną.

² Anot senovinio žydų padavimo (kuris, beje, labai tikėtinas), Agėjas gimė Babilone ir sugrįžo Jeruzalėn kartu su Zerubabeliu ir vyriausiuoju kunigu Jozue. Čionai Agėjas tarnavo petys į petį su pranašu Zachariju ir, kaip skaitome Ezros 5:1 ir 6:14, juodu ragino parvykusius iš tremties žydus atnaujinti šventyklos statybą. Jehovos pranašo tarnystę Agėjas atliko dvejopai: skatino tautiečius daryti, ką Dievas yra juos įpareigojęs, ir pranašavo, kas dar turi įvykti, pavyzdžiui, kad visos tautos bus sudrebintos (Ag 2:6, 7).

³ Kodėl Jehova paskyrė Agėją pranašu? Ogi štai kodėl: 537 m. p. m. e. Kyras išleido potvarkį, nurodantį, kad žydai gali grįžti į tėvynę atstatyti Jehovos namų, bet dabar jau ėjo 520-ieji metai prieš mūsų erą, o šventykla dar toli gražu nebuvo užbaigta. Per tą laiką žydai, pasidavę priešų įtakai ir savo pačių abejingumui bei materializmui, pamiršo išvis kokiu tikslu sugrįžę (Ezr 1:1-4; 3:10-13; 4:1-24; Ag 1:4).

⁴ Biblijoje pasakojama, kad vos tik padėjus šventyklos pamatus (536 m. p. m. e.), „šalies žmonės ėmė kenkti Judo žmonių ryžtui ir stengėsi atbaidyti juos nuo statybos. Jie papirko ir pareigūnus, niekais versdami jų užmojį“ (Ezr 4:4, 5). Galiausiai 522 m. p. m. e. tiems priešininkams, nežydams, pavyko pasiekti, kad oficialiu įsaku statyba būtų uždrausta. Antraisiais Persijos karaliaus Darijaus Histaspo valdymo metais, tai yra 520 m. p. m. e., pradėjo pranašauti Agėjas, ir jo veikla pažadino žydus iš sąstingio, paskatino vėl imtis statyti šventyklą. Sužinoję apie tai, gretimos srities pareigūnai pasiuntė Darijui laišką, prašydami sutvarkyti šį reikalą. Darijus patvirtino, kad Kyro išleistasis potvarkis tebegalioja, ir užstojo žydus jų priešų akivaizdoje.

⁵ Žydai niekada neabejojo, kad Agėjo pranašysčių knyga priklauso prie hebrajiškojo kanono. Be to, knygos kanoniškumą patvirtina Ezros 5:1. Čia pasakyta apie Agėją, kad jis pranašavo „Izraelio Dievo vardu“; Agėjas minimas ir Ezros 6:14. Kad ši knyga įeina į ‘visą Dievo įkvėptą Raštą’, paliudijo ir apaštalas Paulius, cituodamas ją Laiške hebrajams 12:26: „Dabar [Dievas] žada: ‘Aš dar kartą sudrebinsiu’ ne tik ‘žemę’, bet ir ‘dangų’!“ (Ag 2:6).

⁶ Agėjo knyga susideda iš keturių žinių, kurias pranašas gavo nuo Dievo 112 dienų laikotarpiu. Knygos stilius paprastas, viskas išdėstyta aiškiai, atvirai. Ypač verta dėmesio, kaip Agėjas stengiasi iškelti Jehovos vardą. Savo knygos hebrajiškojo teksto 38 eilutėse jis Jehovą pavadina vardu 35 kartus, ir 14 iš jų — žodžių junginyje „kareivijų Jehova“. Pats pranašas nedviprasmiškai nurodo, kad jo žinia nuo Jehovos: „Viešpaties pasiuntinys Agėjas, vykdydamas Viešpaties pasiuntinybę, tarė žmonėms: ‘Aš su jumis, — tai Viešpaties [„Jehovos“, NW] žodis’“ (1:13).

⁷ Tas laikotarpis Dievo tautos istorijoje buvo labai svarbus, ir pranašo Agėjo tarnyba davė nepaprastai daug naudos. Savo užduotį jis atliko nėmaž nesvyruodamas, tautiečiams kalbėjo be užuolankų, nesistengdamas žodžių sušvelninti. Tiesiai šviesiai sakė, kad nevalia delsti — reikia griebtis darbo. Žydams buvo pats metas atstatyti Jehovos namus ir atkurti jo tyrą garbinimą, jeigu norėjo gauti ką nors gera iš Jehovos rankos. Esminė Agėjo knygos mintis tokia: kad būtų Jehovos laiminamas, žmogus turi tarnauti tikrajam Dievui ir atlikti Jehovos pavestą darbą.

KUO VERTINGA

¹³ Keturios žinios, kurias Jehova perdavė per Agėją, anų laikų žydams labai daug reiškė. Jie buvo paskatinti iškart imtis darbo, ir šventyklą — teisingo garbinimo centrą — užbaigė po ketverių su puse metų (Ezr 6:14, 15). Jehova laimino jų uolų triūsą. Būtent šiuo atstatymo laikotarpiu Persijos karalius Darijus peržiūrėjo valstybės dokumentus ir patvirtino, kad anksčiau Kyro išleistas potvarkis tebegalioja. Taigi šventykla buvo baigta statyti su paties karaliaus pritarimu (Ezr 6:1-13).

¹⁴ Šioje pranašysčių knygoje esama išmintingų pamokymų, kuriais verta vadovautis net ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, knygoje pabrėžiama, kad Dievo tarnybą reikia laikyti svarbesne už savo asmeninius interesus (Ag 1:2-8; Mt 6:33). Taip pat primenama, jog savanaudiškumas pražūtingas ir vaikytis materialinės gerovės būtų tikra tuštybė, o taika ir Jehovos palaima praturtina (Ag 1:9-11; 2:9; Pat 10:22, Brb). Dar pabrėžiama, kad tarnavimas Dievui savaime žmogaus nepadaro tyro ir kad pati tarnyba turi būti tyra, atliekama iš visos širdies, ir nevalia jos aptemdyti nedoru elgesiu (Ag 2:10-14; Kol 3:23; Rom 6:19). Be to, knyga leidžia suprasti, kad mums, Dievo tarnams, netinka pesimistinis požiūris ir nedera žvalgytis atgal į „senus gerus laikus“. Reikia eiti pirmyn, ‘apsvarstyti savo kelius’ (Brb) ir žiūrėti, kad visada būtų šlovė Jehovai. Tada Jehova bus su mumis (Ag 2:3, 4; 1:7, 8, 13; Fil 3:13, 14; Rom 8:31).

¹⁵ Vos tik žydai ėmėsi statyti šventyklą, Jehova juos laimino ir jiems visur sekėsi. Nebeliko jokių kliūčių. Per gana trumpą laiką darbas buvo užbaigtas. Taip, Jehova visada apdovanoja tuos, kurie be baimės uoliai jam tarnauja. Sunkumus — tikrus arba tariamus — gali įveikti drąsa ir tikėjimas. Jei paklūstame „Jehovos žodžiui“, pjausime gerus vaisius (Ag 1:1, NW).

¹⁶ O kaip suprasti pranašystę, kad Jehova ‘sudrebins dangų ir žemę’? Apaštalas Paulius žodžius iš Agėjo 2:6 paaiškina šitaip: „Dabar [Dievas] žada: ‘Aš dar kartą sudrebinsiu’ ne tik ‘žemę’, bet ir ‘dangų’! Žodžiai ‘dar kartą’ rodo, kad sudrebintieji dalykai kaip sutvertieji bus permainyti, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama. Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Hbr 12:26-29). Kaip suprantame iš Agėjo knygos, sudrebinimas reikalingas ‘nugriauti karalysčių sostams, sunaikinti tautų karalysčių galybei’ (Ag 2:21, 22). Cituodamas šią pranašystę Paulius kalba, kad Dievo Karalystė, priešingai, yra „nepajudinama“. Taigi su viltimi jos laukime ir ‘būkime drąsūs, imkimės darbo’, atlikime šventąją Dievo tarnybą. Taip pat prisiminkime, kad kol Jehova dar nenuvertė pasaulio tautų, kai kas vertinga turi būti supurtyta ir iš jų išeiti, idant išsigelbėtų. „Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų lobiai suplauks čia; pripildysiu šiuos Namus šlovės, — sako Galybių Viešpats“ (2:4, 7).