Sekime jų tikėjimu

Ji stojo už Dievo tautą

ESTERA, eidama link vidinio rūmų kiemo Sūzuose, stengėsi nuramdyti smarkiai plakančią širdį. Kaip tai buvo nelengva! Tiek rūmų aplinka — spalvoti glazūruotų plytelių bareljefai su sparnuotų jaučių, lankininkų, liūtų atvaizdais, akmeninės kolonos su kaneliūromis, įspūdingos statulos, — tiek patys rūmai, stovintys ant masyvaus pamato šalia snieguotų Zagroso kalnų ir žvelgiantys į tyrus Choaspo upės vandenis, kiekvienam lankytojui bylojo apie didelę galią žmogaus, pas kurį ji ėjo. Jis ir pats save vadino „didžiuoju karaliumi“. Be to, jis buvo Esteros vyras.

Vyras?! Vargu ar apie tokį sutuoktinį būtų svajojusi Dievui ištikima žydų tautos mergina!a Ahasveras nė iš tolo nepanėšėjo į, pavyzdžiui, Abraomą, nuolankiai priėmusį Dievo paliepimą paklausyti savo žmonos Saros balso (Pradžios 21:12). Apie Esteros Dievą Jehovą ar jo Įstatymą Ahasveras vargiai ką žinojo. O štai Persijos įstatymus jis išmanė gerai, taigi žinojo ir įstatymą, draudžiantį tai, ką Estera kaip tik ruošėsi daryti. Pagal jį kiekvienas, kas pasirodydavo Persijos monarcho akivaizdoje nekviestas, galėjo būti nubaustas mirtimi. Estera, nors ir nekviesta, pas karalių vis dėlto ėjo. Kai prisiartino prie vidinio kiemo, iš kurio karalius nuo savo sosto galėjo ją pamatyti, turbūt jautėsi it prie mirties slenksčio (Esteros 4:11; 5:1).

Kodėl ji taip rizikavo? Ir ko mus pamoko šios ypatingos moters tikėjimas? Pirmiau pažiūrėkime, kaip apskritai Estera tapo Persijos karaliene.

„Dailios išvaizdos“

Estera buvo našlaitė. Apie jos tėvus beveik nieko nežinome, tik tai, kad mergaitę jie pavadino hebrajišku vardu Hadasa, kuris reiškia „mirta“ (baltai žydintis krūmas). Esteros tėvams mirus, jos pasigailėjo vienas geraširdis giminaitis, vardu Mordechajas, ir priglaudė savo namuose. Vyriškis buvo mergaitės pusbrolis, gerokai už ją vyresnis. Esterą jis augino kaip savo paties dukterį (Esteros 2:5-7, 15).

Mordechajas ir Estera buvo žydų tremtiniai ir gyveno Persijos sostinėje. Čia į žydus tikriausiai buvo žiūrima su panieka, nes jie laikėsi savo tikėjimo, vykdė Dievo Įstatymą. Mordechajas mokė Esterą apie gailestingąjį Dievą Jehovą, pasakodavo, kaip daugelį kartų jis vadavo savo tautą iš nelaimės, tikino jo parama ir ateityje (Kunigų 26:44, 45). Taigi, reikia manyti, ji dar tvirčiau prisirišo prie savo pusbrolio, juodu neabejotinai siejo meilės ir ištikimybės saitai.

Mordechajas, atrodo, buvo Sūzų rūmų pareigūnas, su kitais valdovo tarnais sėdėdavo karaliaus vartuose (Esteros 2:19, 21; 3:3). Kokia buvo Esteros jaunystė, nežinome, tačiau galime neabejoti, jog savo vyresniuoju pusbroliu ir jo namais ji labai rūpinosi. O gyveno jie, matyt, kur ir visi neturtingieji, priešais karaliaus rūmus kitapus upės. Greičiausiai ji mėgdavo pasivaikščioti po Sūzų turgavietę, kur auksakaliai, sidabrakaliai ir kitokie meistrai stovėdavo išdėlioję savo dirbinius. Estera net nenutuokė, kad ateis laikas ir tokios brangenybės bus jos kasdienė puošmena.

Karalienė praranda savo titulą

Vieną dieną Sūzai tiesiog ūžė nuo kalbų — pasklido gandai apie neramumus karaliaus namuose. O įvyko štai kas. Valdovas surengė didžiulį pokylį ir malonino savo didikus prašmatniais valgiais bei vynu. Tada sumanė pakviesti ir karalienę Vaštę, tuo metu atskirai puotaujančią su moterimis. Bet Vaštė ateiti atsisakė. Karalius pasijuto pažemintas, perpyko ir paklausė patarėjų, kaip karalienę reikėtų nubausti. Ką šie pasiūlė? Ogi atimti iš Vaštės karalienės titulą ir į jos vietą išsirinkti kitą. Tuojau tarnai po visą kraštą ėmė ieškoti gražių, jaunų merginų (Esteros 1:1—2:4).

Dabar įsivaizduokime, kaip Mordechajas kartkartėmis šiltu žvilgsniu nužvelgia Esterą. Jo jaunoji giminaitė užaugo ir tapo tikra gražuole. Turbūt Mordechajas labai ja didžiuojasi, bet ir rūpestis neapleidžia. „Mergelė buvo gražiai nuaugusi ir dailios išvaizdos“, — rašoma Biblijoje (Esteros 2:7). Grožis išties žavi, bet vien šito negana. Reikia išminties, nuolankumo. Kai šių savybių trūksta, grožis sau į draugiją neretai prišaukia tuštybę, išdidumą, visokias širdies nedorybes (Patarlių 11:22). Tikriausiai tam pritarsite. O kaip su Estera? Ar daili išvaizda jai bus privalumas, ar, priešingai, kliuvinys? Laikas parodys.

Estera karaliaus tarnų neliko nepastebėta. Jie paėmė merginą iš Mordechajo namų į karaliaus rūmus anapus upės (Esteros 2:8). Mordechajui ir Esterai, kurie buvo nelyginant tėvas su dukra, atsiskirti nebuvo lengva. Atiduoti mergaitę į žmonas netikinčiajam, kad ir pačiam karaliui, jis, aišku, nenorėjo, bet viskas buvo ne jo valioje. Prieš palikdama namus Estera turbūt atidžiai klausėsi kiekvieno Mordechajo žodžio ir patarimo. O einant į Sūzų pilį, merginos galvoje sukosi visokiausios mintys. Koks gyvenimas jos laukia?

„Visi, matydami ją, žavėjosi“

Estera atsidūrė pasaulyje, kuris jai buvo visai naujas ir svetimas. Iš toliausių Persijos imperijos kampelių čia buvo suėję daugybė merginų. Jų papročiai, kalba, mąstysena, ko gero, labai skyrėsi. Prižiūrimos moterų saugotojo Hegajo jos metus puoselėjo savo kūną — mėgavosi visokiausiomis grožio procedūromis, buvo masažuojamos kvapiaisiais aliejais (Esteros 2:8, 12). Toks gyvenimas merginoms galėjo greitai galvą apsukti: juk šitaip lengva pasiduoti tuštybėms, imti vergauti savo išvaizdai, pradėti vienai prieš kitą puikuotis. O ką galima pasakyti apie Esterą?

Niekam šioje žemėje Estera nerūpėjo taip, kaip Mordechajui. Biblijoje rašoma, kad jis diena po dienos vaikštinėdavo priešais moterų namus norėdamas išgirsti, kaip Esterai sekasi (Esteros 2:11). Kai pavykdavo nors šį tą per geranoriškus tarnus sužinoti, jis tikriausiai švytėdavo, tėviškai ja didžiuodavosi. Kodėl?

Estera taip patiko Hegajui, kad jis buvo didžiai jai maloningas: skyrė septynias tarnaites ir geriausią vietą moterų namuose. Pasakojama, kad „visi, matydami ją, žavėjosi“ (Esteros 2:9, 15). Ar vien Esteros grožis žmonėms darė tokį didelį įspūdį? Ne, jos žavesio paslaptis buvo kur kas gilesnė.

Štai kas dar apie ją rašoma: „Estera nei savo tautybės, nei šeimos neatskleidė, nes Mordechajas buvo uždraudęs tai daryti“ (Esteros 2:10). Mergaitei Mordechajas buvo prisakęs neprasitarti apie savo žydišką kilmę. Jis, be abejo, matė, kad tarp karališkosios Persijos šeimos narių esama daug jų tautos priešininkų. Kaip tad Mordechajui buvo smagu žinoti, kad Estera yra klusni ir išmintinga, net kai jo nėra šalia!

Taip pat ir šiandien nemažai jaunuolių gali džiuginti savo tėvų ir globėjų širdis. Išėję iš tėvų akiračio, net būdami tarp tuščių, žemos moralės ar piktų žmonių, blogai įtakai jie gali atsispirti ir tvirtai laikytis to, ką žino esant teisinga. Šitaip darydami tokie jaunuoliai, kaip ir Estera, džiugina savo dangiškojo Tėvo širdį (Patarlių 27:11).

Kai atėjo metas Esterai eiti pas karalių, jai buvo leista pasiimti viską, ko tik, jos manymu, prireiks, — matyt, visokiausių gražinimosi reikmenų. Tačiau ji neprašė nieko, paėmė tik tai, ką patarė Hegajas (Esteros 2:15). Ji turbūt suprato, jog vien grožiu karaliaus širdies nelaimėsi. Daug didesnė retenybė tuose rūmuose buvo kuklumo ir nuolankumo dvasia. Ar šitaip mąstydama ji neapsiriko?

Biblijoje pasakojama: „Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris; ji įgijo jo malonę ir palankumą labiau, negu visos kitos mergelės. Tad jis uždėjo jai ant galvos karališką vainiką ir padarė ją karaliene vietoj Vaštės“ (Esteros 2:17). Koks nelengvas iššūkis teko šiai nuolankiai žydų merginai: būti naująja karaliene, anuomet galingiausio pasaulyje valdovo žmona! Gal dabar ji imsis keltis į padanges, didžiuotis?

Toli gražu. Estera liko klusni savo įtėviui Mordechajui. Ryšį su žydų tauta ji ir toliau laikė paslaptyje. Kai vėliau Mordechajas atskleidė sąmokslininkų, kurie kėsinosi į Ahasverą, užmačias, Estera klusniai tas žinias jo vardu perdavė karaliui, ir maištininkai buvo nubausti (Esteros 2:20-23). Esteros nuolanki, klusni dvasia liudijo, kad jos tikėjimas Dievu tebėra gyvas. Šiais laikais, kai visokie maištavimai, priešgyniavimai laikomi norma, klusnumo daug kas nevertina. Bet tikro tikėjimo žmonėms, kaip ir Esterai, klusnumas yra didelė vertybė.

Esteros tikėjimas išbandomas

Ahasvero rūmuose paaukštinamas vyras, vardu Hamanas. Jį karalius paskyrė aukščiau už visus kitus pareigūnus, padarydamas savo dešiniąja ranka, antruoju asmeniu visoje imperijoje. Karalius netgi išleido įsakymą, kad pasirodžius šiam pareigūnui kiekvienas privalo nusilenkti (Esteros 3:1-4). Mordechajui toks įstatymas sudarė keblumų. Jis pripažino, jog turi paklusti karaliui, tačiau tik jei šitaip nebus paniekintas Dievas. Hamanas, kaip žinia, buvo „iš Agago palikuonių“. O Agagas buvo amalekiečių karalius, kuriam Dievo pranašas Samuelis įvykdė mirties bausmę (1 Samuelio 15:33). Amalekiečiai buvo tokie sugedę, kad tapo Jehovos ir Izraelio priešais. Kaip tauta amalekiečiai buvo Dievo pasmerktib (Pakartoto Įstatymo 25:19). Tai argi ištikimas Dievui žydas galėjo lenktis amalekiečio didenybei? Negalėjo. Šios nuostatos Mordechajas laikėsi tvirtai. Iki pat šių dienų ištikimi Dievo tarnai, tiek vyrai, tiek moterys, netgi iškilus mirties grėsmei laikosi principo „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).

Hamanas įtūžta. Bet pareikalauti vien Mordechajo gyvybės jam rodėsi per maža. Jis panūdo išnaikinti visus jo tautiečius. Apie žydus Hamanas karaliui ėmė pasakoti kuo juodesnėmis spalvomis. Tiesiogiai neįvardydamas dėstė, kad šalyje gyvena menkavertė, išblaškyta, „atskira tauta“. Tvirtino, atseit jie nepaklūsta karaliaus įstatymams ir dėl to yra pavojingi maištininkai. Jis pasiūlė sumokėti į karaliaus iždą didžiulę sumą pinigųc ir taip padengti visas su žydų sunaikinimu toje imperijoje susijusias išlaidas. Ahasveras davė Hamanui karališkąjį antspaudo žiedą, kad šis galėtų patvirtinti savo sumanymą (Esteros 3:5-10).

Bematant raiti pasiuntiniai išskubėjo į visus didžiosios imperijos kampelius paskelbti apie mirties nuosprendį žydų tautai. Tik įsivaizduokime, kaip ši žinia, pasiekusi netgi tolimąją Jeruzalę, sukrėtė žydų likutį, pargrįžusį iš Babilono ir dabar visomis išgalėmis besistengiantį atstatyti miestą, neturintį dar net apsauginių sienų. Išgirdęs apie šį baisų įsaką, Mordechajas išgyveno tikriausiai ir dėl jų, ir dėl savo draugų bei giminių Sūzuose. Iš didelio sielvarto jis persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir apsibarstęs galvą pelenais raudojo vidury miesto. O tuo tarpu Hamanas, visiškai abejingas sielvartui, kuris apėmė žydus ir jų draugus Sūzuose, vaišinosi drauge su karaliumi ir gėrė vyną (Esteros 3:12—4:1).

Mordechajas suprato, jog negali sėdėti rankų sudėjęs. Bet ką daryti? Sužinojusi, kad Mordechajas dėl kažko labai prislėgtas, norėdama jį paguosti, Estera siuntė jam drabužių. Tačiau dovanos jis atsisakė. Galimas dalykas, jis jau ilgą laiką svarstė, kodėl jo Dievas Jehova leido paimti brangiąją Esterą iš namų ir atiduoti pagonių valdovui į žmonas. Dabar priežastis, regis, aiški. Mordechajas pranešė karalienei viską, kas nutiko, ir maldavo, kad ji „eitų pas karalių užtarti savo tautą“ (Esteros 4:4-8).

Esteros širdis, išgirdus tokį prašymą, tikriausiai apmirė. Tai buvo pats didžiausias jos tikėjimo išbandymas. Estera bijojo ir apie tai Mordechajui atvirai pasakė. Ji priminė karaliaus įstatymą: kas nekviestas pasirodo karaliaus akivaizdoje, pasmerkia save myriop. Tik jei karalius ištiesia aukso skeptrą, pažeidėjo pasigailima. Ar žinodama, kas atsitiko karalienei Vaštei, kai ji nepakluso Ahasvero įsakymui ateiti, Estera galėjo tikėtis tokios malonės? Karalius, kaip Estera pasakė Mordechajui, jos nebuvo pakvietęs jau 30 dienų! Dėl tokio nedėmesingumo ji tikrai turėjo pagrindo abejoti, ar tik neprarado kaprizingojo karaliaus malonėsd (Esteros 4:9-11).

Tačiau ryžtingas Mordechajo atsakymas sustiprino Esteros tikėjimą. Jis patikino, kad jeigu ji nieko nedarys, išgelbėjimas žydų tautai ateis iš kur nors kitur. Bet ar tuomet, kai užgrius persekiojimai, ji pati galės tikėtis išgelbėjimo? Čia Mordechajas parodė tvirtą pasitikėjimą Jehova, kuris niekada neleistų išnaikinti savo tautos ir kuris nepalieka nė vieno savo pažado neištesėto (Jozuės 23:14). Tada Mordechajas pasakė Esterai: „Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar“ (Esteros 4:12-14). Jis visiškai pasikliovė savo Dievu Jehova. Ar ir mes taip pasitikime Dievu? (Patarlių 3:5, 6)

Tikėjimas įveikia mirties baimę

Dabar Estera turėjo apsispręsti. Ji paprašė Mordechajo surinkti tautiečius ir su ja tris dienas pasninkauti. Žinią Mordechajui ji užbaigė žodžiais, kurie per šimtmečius aidi kaip įkvepiantis drąsos ir tikėjimo pavyzdys: „Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!“ (Esteros 4:15-17). Tikriausiai per visą savo gyvenimą ji nebuvo taip karštai meldusis, kaip per šias tris dienas. Pagaliau išmušė valanda. Ji apsivilko pačiais puošniausiais karališkais apdarais, pasidabino, kad karaliui atrodytų kuo patrauklesnė. Tada išėjo.

Kaip jau rašėme straipsnio pradžioje, Estera įėjo į karaliaus rūmus. Sunku net įsivaizduoti, kokios nerimastingos mintys sukosi jos galvoje, kaip karštai ji meldėsi. Estera įžengė į kiemą, iš kur galėjo matyti Ahasverą, sėdintį savo soste. Iš jo veido, kurį tarsi įrėmino rūpestingai prižiūrėtos, simetriškos garbanos ir ketvirtainė barzda, Estera mėgino nuspėti nuotaiką. Jeigu teko luktelėti, tos sekundės, atrodė, niekad nesibaigs. Bet štai vyras ją pamato. Aišku, Ahasveras nustemba, tačiau jo veido išraiška sušvelnėja. Jis ištiesia aukso skeptrą! (Esteros 5:1, 2)

Dabar Estera gali prabilti, karalius pasiruošęs išklausyti. Ji stojo už savo Dievą ir savo tautą, taip palikdama gražų pavyzdį visiems ištikimiems Jehovos tarnams. Bet tai buvo tik gera pradžia. Kaip ji įrodys karaliui, kad jo gerbiamas patarėjas Hamanas yra piktas sąmokslininkas? Kaip gelbės savo tautą? Apie tai skaitykite kitame šios rubrikos straipsnyje.

[Išnašos]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mordechajas savo augintine tikrai galėjo didžiuotis

[Iliustracija 20 puslapyje]

Estera suprato, kad nuolankumas ir išmintis yra kur kas svarbesni už išorę

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Estera statė į pavojų savo gyvybę, kad išgelbėtų Dievo tautą