Uolų akrobatai

PALEI vakarinį Negyvosios jūros krantą nusidriekusį senovės miestą ir jį supusią dykumą vadino Engadės vardu. Tenykštės uolėtos perėjos bei skardžiai — kuo puikiausi ten aptinkamo kalnų ožio namai.

Šis tvirtakojis padaras — vienas iš gyvūnijos stebuklų. Tad atsiverskime Bibliją ir atidžiau patyrinėkime šį žavingą gyvūną.

„Kalnai, būtent, aukštieji — kalnų ožiams“

Taip giedojo psalmininkas (Psalmių 104:18, NTP). Kalnų ožiai gerai „apginkluoti“ gyventi aukštumose! Jie be galo vikrūs, liuoksi per kauburius labai užtikrintai ir greitai. Visa tai iš dalies pareina nuo jų kanopų sandaros. Nuo ožio svorio tarpunagė prasižioja, ir jis tvirtai įsikimba tiek stovėdamas, tiek šuoliuodamas siaurutėmis uolų atbrailomis.

Kalnų ožių pusiausvyra taip pat nepaprasta. Jie sugeba net iš labai toli nušokti ant iškyšos, kur vos sutelpa keturios kojos. Biologas Duglas Čedvikas kartą stebėjo kitos atmainos kalnų ožį manipuliuojantį pusiausvyra, kad atbraila, per siaura apsigręžti, netaptų spąstais. Jis sako: „Dirstelėjęs žemyn į kitą atbrailą, esančią maždaug už 120 metrų, ožys įsirėmė priekinėmis kojomis, o pasturgaliu ėmė iš lėto slinkti palei uolą, — taip, kad galva atsidūrė apačioje, lyg darytų kūliavirstį. Aš tik žioptelėjau; viskas truko tol, kol ožio užpakalinės kojos nusileido, ir jis jau žvelgė ton pusėn, iš kurios buvo atklydęs“ (National Geographic). Nenuostabu, kad kalnų ožiai vadinami „uolų akrobatais“!

‛Ar žinai, kada gimdo laukinės ožkos?’

Kalnų ožiai — labai baugščios būtybės. Jie mėgsta gyventi atstu nuo žmogaus. Tikrai žmonėms nėra lengva prisiartinti ir stebėti juos gamtoje. Todėl „gyvulių ant tūkstančio kalvų“ Savininkas galėjo teisėtai paklausti vyro, vardu Jobas: „Ar tu žinai laukinių ožkų gimdymo metą ant uolų?“ (Psalmių 50:10, Brb red.; Jobo 39:1)

Kada laikas atvesti jauniklius, kalnų ožkai pasako Dievo duotas instinktas. Paprastai gegužės gale ar birželį ji susiieško saugią vietelę ir vienas arba du mažyliai išvysta pasaulį. Naujagimiai oželiai jau po kelių dienų tvirtai stovi ant kojų.

„Žavi gazelė, grakšti kalnų ožkutė“

Išmintingasis karalius Saliamonas vyrus ragino: „Rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia kalnų ožkute!“ (Patarlių 5:18, 19, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys) Tuo nenorėta pažeminti moterų. Matyt, Saliamonas užsiminė apie šių gyvių grožį, grakštumą bei kitas nepaprastas ypatybes.

Kalnų ožys yra tarpe nesuskaitomų „gyvų sielų“ (NW), nenuginčijamai liudijančių apie Kūrėjo išmintį (Pradžios 1:24, 25). Ar nesidžiaugiame, kad Dievas apsupo mus tokia gausa žavingų padarų?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

Atėnų universitetui maloniai leidus