Ar iš tikrųjų Dievas pažįsta tave?

„Viešpatie [„O Jehova“, NW], ... tu pažįsti visus mano kelius“ (PSALMIŲ 139:1, 3, ŠvR [138:1, 3, ŠR]).

 1. Kokiu mastu tarp žmonių paplitęs jausmas, kad ‛kiti nesupranta’ to nerimo, problemų, sunkumų, su kuriais mes susiduriame?

AR KAS nors iš tikrųjų supranta tuos rūpesčius, sunkumus ir problemas, su kuriomis tu susiduri? Visame pasaulyje yra milijonai žmonių, jaunų ir senų, neturinčių šeimos ar giminaičių, kurie domėtųsi, kas vyksta jų gyvenime. Netgi šeimose daugelis žmonų — taip, ir vyrų taip pat — jaučia, kad jų sutuoktiniai nevisiškai gerai supranta sunkumus, kurie juos slegia. Kartais iš nusivylimo jie pareiškia: „Bet tu nesupranti!“ Ir nemažai jaunų žmonių padarė išvadą, kad jų irgi niekas nesupranta. Tačiau tarp tų žmonių, kurie iš kitų laukė didesnio supratimo, yra tokių, kurių gyvenimas įgijo svarbią prasmę. Kaip tai įmanoma?

 2. Kas gali padėti Jehovos garbintojams gyventi gyvenimą, teikiantį didžiulį pasitenkinimą?

² Taip yra todėl, kad nepriklausomai nuo to, ar žmonės juos supranta ar ne, jie yra įsitikinę, kad Dievas tikrai supranta, ką jie išgyvena, ir kad, būdami jo tarnai, jie nebeprivalo vieni spręsti savo problemas (Psalmių 45:2). Be to, Dievo Žodis kartu su įžvalgių vyresniųjų pagalba padeda jiems pamatyti daugiau negu tik savo asmenines problemas. Raštas padeda jiems suvokti, kad jų ištikima tarnyba yra brangi Dievo akyse ir kad tų, kurie savo viltis deda į jį ir jo per Jėzų Kristų paruoštas priemones, laukia saugi ateitis (Patarlių 27:11; 2 Korintiečiams 4:17, 18).

3, 4. a) Kaip pripažinimas fakto, kad „Jehova yra Dievas“ ir kad jis „padarė mus“, gali mums padėti rasti džiaugsmą jo tarnyboje? b) Kodėl mes visiškai pasitikime Jehovos meilinga globa?

³ Galbūt tu esi skaitęs Psalmių 99:2, kur sakoma: „Tarnaukite Viešpačiui [„Jehovai“, NW] su linksmybe. Įeikite jo akivaizdon su džiūgavimu.“ Kiek iš tikrųjų yra garbinančių Jehovą tokiu būdu? Svarbi priežastis tai daryti yra nurodyta 3-ioje eilutėje, kur mums primenama: „Žinokite, kad Viešpats [„Jehova“, NW] yra Dievas; jis padarė mus [„o ne mes patys save“, NW] ir jo mes esame: jo tauta ir jo ganyklos avys.“ Hebrajiškame tekste čia jis vadinamas ʼElo·himʹ, tuo pažymint jo galios didybę, garbę ir tobulumą. Jis yra vienintelis tikrasis Dievas (Pakartoto Įstatymo 4:39; 7:9; Jono 17:3). Jo tarnai vis geriau pažįsta jo dievystę ne tiek iš to, ko yra mokomi, kiek iš to, ką patiria ir apie ką jie liudija su paklusnumu, pasitikėjimu ir atsidavimu (1 Kronikų 28:9; Romiečiams 1:20).

⁴ Kadangi Jehova yra gyvasis Dievas, galintis matyti netgi mūsų širdis, niekas nėra paslėpta nuo jo akių. Jis puikiai žino viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Jis supranta, kas sukelia problemas, su kuriomis mes susiduriame, taip pat dėl to kylantį emocinį bei dvasinį nerimą. Būdamas Kūrėjas, jis mus pažįsta geriau negu mes patys save. Jis taip pat žino, kaip padėti mums nepalūžti mūsų situacijoje ir kaip suteikti mums ilgalaikį palengvėjimą. Jis mums meilingai padės — kaip piemuo, kuris glaudžia prie krūtinės ėriuką, — jeigu mes pasitikėsime juo visa savo širdimi (Patarlių 3:5, 6; Izaijo 40:10, 11). Šį pasitikėjimą gali labai sustiprinti 138-osios (139-osios, ŠvR) psalmės nagrinėjimas.

Tas, kuris mato visus mūsų kelius

 5. Ką reiškia, kad Jehova ‛ištyrinėja’ mus, ir kodėl tai yra pageidautina?

⁵ Su didžiu dėkingumu psalmininkas Dovydas parašė: „Tu esi ištyręs mane, Viešpatie [„O Jehova“, NW], ir pažįsti mane“ (Psalmių 139:1, ŠvR [138:1, ŠR]). Dovydas buvo įsitikinęs, kad Jehovos žinios apie jį nėra paviršutiniškos. Dievas matė Dovydą ne tokį, kokį galbūt jį matė žmonės, atkreipdami dėmesį tik į jo fizinę išvaizdą, iškalbą ar į jo sugebėjimą gražiai groti arfa (1 Samuelio 16:7, 18). Jehova ‛ištyrinėjo’ slapčiausias Dovydo asmenybės kerteles, darydamas tai su meilės kupinu rūpinimusi jo dvasine gerove. Jeigu tu esi vienas iš pasišventusių Jehovos tarnų, jis tave pažįsta taip gerai, kaip jis pažinojo Dovydą. Ar tai nesukelia tavyje dėkingumo, o kartu ir pagarbios baimės jausmo?

 6. Kaip Psalmių 138:2, 3 (139:2, 3, ŠvR) parodo, kad Jehova žino viską, ką mes darome, netgi visas mūsų mintis?

⁶ Visi Dovydo veiksmai buvo atidengti Jehovos akims, ir Dovydas tai žinojo. „Tu žinai, ar aš sėdžiu, aš keliuosi, — parašė psalmininkas. — Tu supranti mano mintis iš tolo. Tu matai mane ir vaikščiojantį ir gulintį ir pažįsti visus mano kelius“ (Psalmių 139:2, 3, ŠvR [138:2, 3, ŠR]). Tas faktas, kad Jehova yra danguje, labai atitolęs nuo žemės, netrukdė jam žinoti, ką Dovydas veikia ar ką galvoja. Jis ‛matė’, arba atidžiai tyrinėjo, Dovydo veiklą ir dieną, ir naktį tam, kad žinotų jos esmę.

 7. a) Remdamasis įvykiais iš Dovydo gyvenimo kaip pagrindu, paminėk kai ką iš mūsų gyvenimo, apie ką Dievas gerai žino. b) Kaip žinojimas apie tai turėtų mus veikti?

⁷ Kai meilė Dievui ir pasitikėjimas Jo sugebėjimu išgelbėti paskatino Dovydą, tuomet dar visai jauną, pasisiūlyti kautis su filistinų milžinu Galijotu, Jehova tai žinojo (1 Samuelio 17:32-37, 45-47). Vėliau, kai žmonių priešiškumas sukėlė aštrų skausmą Dovydo širdžiai, kai įtampa buvo tokia didelė, jog naktį jis nesulaikė ašarų, jį nuramino žinojimas, kad Jehova girdi jo maldavimą (Psalmių 6:7, 10; 54:3-6, 23). Taip pat ir tada, kai dėkingumo pripildyta širdis vertė Dovydą mąstyti apie Jehovą bemiegę naktį, Jehova gerai žinojo apie tai (Psalmių 62:7; palygink Filipiečiams 4:8, 9). Vieną vakarą, kai Dovydas stebėjo besimaudančią kaimyno žmoną, Jehova tą taip pat žinojo, ir jis matė, kas atsitiko, kai Dovydas, kad ir trumpam laikui, leido nuodėmingam troškimui išstumti Dievą iš savo minčių (2 Samuelio 11:2-4). Vėliau, kai pranašas Natanas buvo pasiųstas atidengti Dovydui jo nuodėmės sunkumą, Jehova ne tik girdėjo iš Dovydo lūpų sklindančius žodžius, bet ir įžvelgė atgailaujančią širdį, iš kurios jie ėjo (2 Samuelio 12:1-14; Psalmių 50:3, 19). Ar tai neturėtų priversti mus rimtai pagalvoti apie tai, kur mes einame, ką mes darome ir kas mūsų širdyse?

 8. a) Kokiu būdu ‛žodžiai ant mūsų liežuvio’ daro įtaką mūsų reputacijai Dievo akyse? b) Kaip gali būti nugalimos silpnybės, susijusios su liežuvio panaudojimu? (Mato 15:18; Luko 6:45).

⁸ Kadangi Dievas žino viską, ką mes darome, mūsų neturėtų stebinti tai, kad jam žinoma, kaip mes panaudojame netgi tokį mažą savo kūno organą, kaip liežuvis. Karalius Dovydas tai suprato, ir jis parašė: „Kai dar nėra žodžio ant mano liežuvio, štai, Viešpatie [„Jehova,“ NW], tu jau visa žinai“ (Psalmių 138:4). Dovydas gerai žinojo, kad tie, kurie bus sutikti Jehovos padangtėje kaip svečiai, bus žmonės, kurie nešmeižia kitų ir kurie atsisakę įpročio naudoti savo liežuvį skleisti pikantiškas paskalų nuogirdas, kurios galėtų užtraukti gėdą geram pažįstamui. Tie, kuriems Jehova parodys palankumą, bus žmonės, kurie kalba tiesą netgi savo širdyje (Psalmių 14:1-3; Patarlių 6:16-19). Niekas iš mūsų negali valdyti liežuvio tobulai, tačiau Dovydas nenusprendė silpnavališkai, jog jis negali nieko pagerinti savo atveju. Jis praleisdavo daug laiko kurdamas ir giedodamas Jehovos gyriui psalmes. Taip pat jis laisva valia pripažino, kad jam reikia pagalbos ir prašė jos melsdamasis (Psalmių 18:13-15). O gal ir mes savo liežuvį naudojame taip, kad būtina į tai atkreipti dėmesį maldoje?

 9. a) Ką Psalmių 138:5 (139:5, ŠvR) aprašymas pasako apie tai, kaip nuodugniai Dievas žino mūsų situaciją? b) Apie ką tai mus įtikina?

⁹ Jehova mato mus ar mūsų situaciją ne iš riboto požiūrio taško. Jis mato pilną vaizdą, iš visų pusių. Naudodamas kaip pavyzdį apsuptą miestą, Dovydas rašė: „Tu laikai mane apglaudęs... iš visų pusių.“ Dovydo atveju Dievas buvo ne apsupęs priešas; atvirkščiai, jis buvo budrus sergėtojas. „Tu laikai... Savo ranką iškėlęs viršum manęs“, — pridūrė Dovydas, taip nurodydamas Dievo kontrolę ir apsaugą, teikiamą ilgalaikiam labui tų, kurie jį myli. Dovydas pripažino: „Tu pažįsti mane taip stebėtinai, kad aš to niekaip negaliu suprasti“ (Psalmių 139:5, 6, ŠvR [138:5, 6, ŠR]). Dievo žinios apie jo tarnus tokios išsamios, tokios visa apimančios, kad mes negalime to pakankamai gerai suprasti. Bet mes žinome pakankamai, kad būtume įsitikinę, jog Jehova tikrai mus supranta, ir kad pagalba, kurią jis teikia, yra pati geriausia, kokia begali būti (Izaijo 48:17, 18).

Kur mes bebūtume, Dievas gali mums padėti

10. Kokia padrąsinanti tiesa atskleista vaizdingu Psalmių 138:7-12 (139:7-12, ŠvR) aprašymu?

¹⁰ Apžvelgdamas Jehovos meilingą rūpinimąsi kitu požiūriu, psalmininkas tęsia: „Kur aš nueisiu nuo Tavo Dvasios ir kur nubėgsiu nuo Tavo veido?“ Jis netroško bėgti nuo Jehovos; veikiau jis žinojo, kad kur jis bebūtų, Jehova tai žinos ir savo šventąja dvasia galės jam padėti. „Jei aš užžengčiau į dangų, — tęsė jis, — tai Tu čia esi, jei pasikločiau savo patalą pragare [„šeolyje“, NTP], štai, Tu ir čia esi. Jei nuskrisčiau aušros sparnais ir nusileisčiau prie tolimiausios jūros, tai tačiau Tavo ranka mane vestų ir Tavo dešinė laikytų mane. Jei sakyčiau, kad tamsa mane paslėptų ir šviesa aplink mane pasidarytų nakčia, tai tamsuma Tau nebūtų tamsi ir naktis šviestų Tau kaip diena ir tamsybė būtų šviesa“ (Psalmių 139:7-12, ŠvR [138:7-12, ŠR]). Nėra tokios vietos, kur mes galėtume nueiti, nei tokios situacijos, į kurią mes galėtume patekti, kur Jehova negalėtų mūsų matyti arba jo dvasia negalėtų pasiekti mūsų, kad mums padėtų.

11, 12. a) Nors kurį laiką Jona apie tai buvo pamiršęs, kaip Jehovos sugebėjimas matyti ir padėti buvo parodytas Jonos atveju? b) Kaip Jonos patirtis gali būti naudinga mums?

¹¹ Vienu atveju pranašas Jona užmiršo apie tai. Jehova buvo pavedęs jam skelbti Ninevės žmonėms. Dėl kažkokios priežasties jis jautė, kad negali įvykdyti to pavedimo. Galbūt dėl pagarsėjusio asiriečių žiaurumo jį baugino mintis apie tarnavimą Ninevėje. Todėl jis bandė pasislėpti. Jopės uoste jis pasirūpino vieta laive, besiruošiančiame išplaukti į Tarsį (paprastai asocijuojamas su Ispanija, daugiau kaip 3500 km į vakarus nuo Ninevės). Nepaisant to, Jehova matė, kaip jis lipo į laivą ir kaip ėjo miegoti į triumą. Dievas taip pat žinojo, kur Jona yra, kai vėliau jis buvo išmestas už borto, ir Jehova girdėjo Joną, kai šis, būdamas didelės žuvies pilve, pažadėjo įvykdyti savo įžadą. Kai Jona buvo sugrąžintas į sausumą, jam vėl buvo suteikta galimybė įvykdyti savo užduotį (Jonos 1:3; 2:1–3:4).

¹² Kaipgi kur kas geriau būtų buvę Jonai nuo pat pradžių pasitikėti tuo, kad Jehovos dvasia padės jam įvykdyti jo užduotį! Tačiau vėliau Jona nuolankiai aprašė savo patirtį, ir nuo to laiko tas aprašymas daugeliui padėjo parodyti pasitikėjimą Jehova, kas Jonai pasirodė taip sunkiai įgyjama (Romiečiams 15:4).

13. a) Kokias užduotis Elijas buvo ištikimai įvykdęs prieš pabėgdamas nuo karalienės Jezabelės? b) Kaip Jehova padėjo Elijui netgi tuomet, kai šis stengėsi pasislėpti už Izraelio teritorijos ribų?

¹³ Elijo atvejis buvo šiek tiek kitoks. Jis ištikimai viešai paskelbė Jehovos nuosprendį, kad Izraelis patirs sausrą kaip bausmę už savo nuodėmes (3 Karalių 16:30-33; 17:1). Jis drąsiai išaukštino teisingą garbinimą varžybose tarp Jehovos ir Baalo Karmelio kalne. Ir po to prie sraunaus Kisono upelio jis pasirūpino, kad būtų užmušti visi 450 Baalo pranašai. Bet kai karalienė Jezabelė įniršusi prisiekė nužudyti Eliją, Elijas pabėgo iš savo krašto (3 Karalių 18:18-40; 19:1-4). Ar Jehova atėjo jam į pagalbą tuo sunkiu metu? Taip, žinoma. Jeigu Elijas būtų užlipęs į aukštą kalną, tarsi į dangų; jeigu jis būtų pasislėpęs giliai žemėje išraustame urve, tarsi šeolyje; jeigu jis būtų pabėgęs iš to krašto tokiu greičiu, kokiu auštant pasklinda virš žemės šviesa, — Jehovos ranka būtų buvusi su juo, jį stiprindama ir vesdama. (Palygink Romiečiams 8:38, 39.) Ir iš tikrųjų Jehova stiprino Eliją ne tik maistu jo kelionės metu, bet ir stebuklingais Savo veikliosios jėgos apsireiškimais. Taip pastiprintas, Elijas ėmėsi kitos pranašavimo užduoties (3 Karalių 19:5-18).

14. a) Kodėl būtų klaidinga daryti išvadą, kad Dievas yra visur esantis? b) Kokioms aplinkybėms esant Jehova meilingai palaiko savo tarnus mūsų dienomis? c) Kaip suprasti tai, kad jeigu mes būtume net šeolyje, Dievas būtų ten?

¹⁴ Inspiruoti Psalmių 138:7-12 (139:7-12, ŠvR) žodžiai nereiškia, kad Dievas yra visur esantis, kad kiekvienu momentu, visose situacijose jis asmeniškai dalyvauja. Raštas aiškiai parodo, kad yra kitaip (Pakartoto Įstatymo 26:15; Žydams 9:24). Tačiau jo tarnai niekada neatsiduria ten,kur jis jų negalėtų pasiekti. Tai pasitvirtino tiems, kurie, vykdydami teokratines užduotis, atsidūrė nuošaliose vietovėse. Tai taip pat pasitvirtino ištikimiems Liudytojams nacistų koncentracijos stovyklose Antrojo pasaulinio karo metu, tai pasitvirtino ir misionieriams, kurie Kinijoje išbuvo kalėjimo vienutėje nuo šio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios. Tai pasitvirtino vienoje iš Centrinės Afrikos šalių gyvenantiems mūsų brangiems broliams ir seserims, kurie turėjo ne kartą bėgti iš savo kaimų, netgi iš savo šalies. Jei reikės, Jehova gali pasiekti patį šeolį, bendrą žmonijos kapą, ir prikėlimo būdu sugrąžinti ištikimuosius (Jobo 14:13-15; Luko 20:37, 38).

Tas, kuris mus iš tikrųjų supranta

15. a) Nuo kokio momento Jehova galėjo stebėti mūsų vystymąsi? b) Kaip žinių, kurias Dievas turi apie mus, apimtis išreikšta psalmininkui kalbant apie inkstus?

¹⁵ Inspiruotas psalmininkas atkreipia dėmesį į faktą, kad Dievas žinojo apie mus dar mums negimus, ir jis sako: „Juk tu sukūrei mano inkstus, surezgei [„laikei paslėptą,“ išnaša] mane mano motinos įsčiose. Aš dėkoju tau, kad esu taip nuostabiai, baimę keliančiai, sukurtas! Nuostabūs yra tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino“ (Psalmių 139:13, 14, NTP [138:13, 14, ŠR]). Mūsų tėvo ir motinos genų susijungimas apvaisinimo momentu sudaro programą, nuo kurios iš esmės priklauso mūsų fizinis ir protinis potencialas. Dievas žino tą potencialą. Šioje psalmėje specialiai paminėti inkstai, kurie dažnai Rašte vartojami kaip simbolis, reiškiantis giliausiai slypinčius asmenybės bruožusa (Psalmių 7:10; Jeremijo 17:10). Jehova jau žinojo viską iki smulkmenų apie mus nuo to laiko, kai mes dar nebuvome gimę. Ir jis yra tas, kuris su meilingu rūpesčiu sukūrė žmogaus kūną taip, kad apvaisinta ląstelė motinos įsčiose sukuria saugų būstą, kuriame besivystantis vaisius būtų ‛paslepiamas’ ir apsaugomas.

16. a) Kokiu būdu Psalmių 139:15, 16 (NW, 138:15, 16, ŠR) nušviečia Dievo regėjimo prasiskverbiančiąją jėgą? b) Kodėl tai turėtų mus padrąsinti?

¹⁶ Po to, pabrėždamas prasiskverbiančią Dievo regėjimo jėgą, psalmininkas priduria: „Tau nebuvo paslėpti mano kaulai, kai buvau daromas slaptoje, margai audžiamas žemės gilybėse [aiški poetinė nuoroda į jo motinos įsčias, tačiau primenant, kad Adomas sukurtas iš dulkių]. Tavo akys matė net mano gemalą, ir tavo knygoje visos jo dalys buvo aprašomos, kalbant apie dienas, kai jos [kūno dalys] buvo formuojamos ir dar nebuvo nė vienos [suformuotos kūno dalies] tarp jų“ (Psalmių 139:15, 16, NW [138:15, 16, ŠR]). Nėra jokios abejonės, kad nepaisant to, ar žmonės supranta mus ar ne, Jehova supranta. Kaip tai turėtų mus paveikti?

17. Kai mes pripažįstame, kad Dievo darbai yra nuostabūs, ką tai mus skatina daryti?

¹⁷ Rašytojas, parašęs 138-ąją (139-ąją, ŠvR; NTP; NW) psalmę, pripažino, kad Dievo darbai, apie kuriuos jis rašė, yra nuostabūs. Ar tu irgi jauti tą patį? Kai kas nors yra nuostabu, tai tas skatina žmogų giliai apie tai susimąstyti arba sutelkti į tai dėmesį. Tikriausiai taip tu reaguoji į Jehovos sukurtus fizinius kūrinius. (Palygink Psalmių 8:4, 5, 10.) Ar tu lygiai taip galvoji ir apie tai, ką jis padarė įsteigdamas Mesijišką Karalystę, ką jis daro, kad geroji naujiena būtų paskelbta visoje žemėje, ir apie tai, kaip jo Žodis pakeičia žmogaus asmenybę? (Palygink 1 Petro 1:10-12.)

18. Jeigu Dievo darbai mums pasirodys keliantys baimę, kaip tai mus paveiks?

¹⁸ Ar tu taip pat patyrei, kad mąstymas apie Dievo darbus yra baimę keliantis, kad jis kelia tavyje išmintingą baimę, baimę, kuri yra stipriai sužadinanti, kuri daro didžiulį poveikį tavo charakteriui ir tavo gyvensenai? (Palygink Psalmių 66:5, NTP [65:5, ŠR].) Jeigu taip, tai tavo širdis skatins tave šlovinti Jehovą, girti jį, sudaryti progas pasakyti kitiems apie jo tikslą ir apie tuos nuostabius dalykus, kuriuos jis laiko paruošęs tiems, kurie jį myli (Psalmių 144:1-3).

[Išnaša]

Kaip tu pakomentuotum?

◻ Kaip mūsų žinojimas, kad „Jehova yra Dievas“, padeda mums tarnauti jam su džiaugsmu?

◻ Kokią įtaką mūsų gyvenimui turėtų daryti tai, kad Dievas žino viską, ką mes darome?

◻ Kodėl faktas, kad mes niekada nepranykstame iš Dievo regėjimo lauko, yra padrąsinantis?

◻ Kodėl Dievas sugeba suprasti mus taip, kaip negali nė vienas žmogus?

◻ Kodėl toks nagrinėjimas, kaip šis, sukelia mums norą šlovinti Jehovą?