„Ištirk mane, Dieve“

„Ištirk mane, Dieve, ir pažink mano širdį!.. Vesk mane amžinuoju keliu!“ (PSALMIŲ 139:23, 24, NTP [138:23, 24, ŠR]).

 1. Kaip Jehova elgiasi su savo tarnais?

VISI mes norime, kad mums vadovautų tas, kuris yra supratingas, atsižvelgia į mūsų aplinkybes, kuris padeda, kai mes suklystame, bei nereikalauja iš mūsų daugiau, negu mes sugebame padaryti. Jehova Dievas elgiasi su savo tarnais kaip tik taip. Psalmių 102:14 sako: „Nes jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės.“ Ir Jėzus Kristus, kuris puikiai atspindi savo Tėvą, nuoširdžiai kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą [arba, „Ateikite po mano jungu su manimi“, NW, išnaša] ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).

 2. Priešpastatykite Jehovos požiūrį žmonių požiūriui į (a) Jėzų Kristų ir (b) Kristaus sekėjus.

² Jehovos požiūris į savo tarnus dažnai labai skiriasi nuo žmonių požiūrio į juos. Jis į viską žvelgia kitu požiūriu ir atsižvelgia į aspektus, apie kuriuos kiti gali nieko nežinoti. Kai Jėzus Kristus vaikščiojo žeme, jis buvo „paniekintas ir paskutinis iš žmonių“. Tie, kurie netikėjo juo kaip Mesiju, „nekreipė į jį dėmesio [‛nieku laikė’, ŠvR]“ (Izaijo 53:3; Luko 23:18-21). Tačiau Dievo akyse jis buvo „[Dievo] mylimasis Sūnus“, kuriam Tėvas pasakė: „Tavimi aš gėriuosi“ (Luko 3:22; 1 Petro 2:4). Tarp Jėzaus Kristaus pasekėjų yra žmonių, į kuriuos žiūrima iš aukšto, kadangi jie materialiai neturtingi ir patiria sunkius išmėginimus. Tačiau Jehovos ir jo Sūnaus akyse tokie žmonės gali būti turtingi (Romiečiams 8:35-39; Apreiškimas 2:9). Kodėl toks požiūrių skirtumas?

 3. a) Kodėl Jehovos požiūris į žmones dažnai skiriasi nuo žmonių požiūrio į juos? b) Kodėl mums gyvybiškai svarbu ištirti, kokie žmonės mes esame savo viduje?

³ Jeremijo 11:20 atsako: ‛Viešpats [„Jehova“, NW]... tyrinėja inkstus ir širdis.’ Jis mato, kokie mes esame savo viduje, netgi tuos asmenybės aspektus, kurie paslėpti nuo kitų žmonių akių. Tyrinėdamas jis pirmiausia įvertina savybes bei sąlygas, kurios gyvybiškai būtinos, kad būtų išlaikyti geri santykiai su juo, kurios teikia mums ilgalaikę naudą. Žinodami tai, mes tampame ramūs; taip pat tai veikia blaivinančiai. Kadangi Jehova kreipia dėmesį į tai, kokie mes esame savo viduje, mums svarbu ištirti savo vidų, jeigu mes norime įrodyti esą tokie žmonės, kokių jis nori savo naujame pasaulyje. Jo Žodis mums padeda atlikti tokį ištyrimą (Žydams 4:12, 13).

Kokios brangios yra Dievo mintys!

 4. a) Kas psalmininką paskatino pareikšti, kad Dievo mintys yra jam brangios? b) Kodėl jos turėtų būti brangios mums?

⁴ Apmąstęs Dievo žinių apie savo tarnus plotį ir gylį, taip pat Dievo nepaprastą sugebėjimą suteikti jiems kokią tik bereikėtų pagalbą, psalmininkas Dovydas parašė: „Kaip didingos [„brangios“, NW], Dieve, yra man Tavo mintys“ (Psalmių 139:17, ŠvR [138:17, ŠR]). Tos mintys, atskleistos jo parašytame Žodyje, yra daug aukštesnės už viską, kas sukurta žmogaus, kad ir kokios puikios jų idėjos beatrodytų (Izaijo 55:8, 9). Dievo mintys padeda mums kreipti dėmesį į tikrai svarbius dalykus gyvenime ir būti uoliems jo tarnyboje (Filipiečiams 1:9-11). Jos parodo mums, kaip žiūrėti į dalykus taip, kaip į juos žiūri Dievas. Jos padeda mums būti atviriems sau, sąžiningai sau prisipažinti, kokie žmonės mes iš tikrųjų esame širdyje. Ar tu nori tai daryti?

 5. a) Ką saugoti „visu budrumu“ mus ragina Dievo Žodis? b) Kaip mums gali būti naudingas Biblijos aprašymas apie Kainą? c) Nors mes nesame pavaldūs Mozės Įstatymui, kaip jis mums padeda suprasti, kas patinka Jehovai?

⁵ Žmonės linkę per daug pabrėžti išorinę išvaizdą, tačiau Raštas mums pataria: „Visu budrumu sergėk savo širdį“ (Patarlių 4:23). Ir įsakymais, ir pavyzdžiais Biblija mums padeda tai daryti. Ji mums pasakoja, kad Kainas atsainiai aukojo Dievui aukas, o tuo pačiu metu jo širdis degė pykčiu, vėliau neapykanta, savo broliui Abeliui. Ir Biblija ragina mus nebūti panašiems į jį (Pradžios 4:3-5; 1 Jono 3:11, 12). Joje užrašytas Mozės Įstatymo paklusnumo reikalavimas. Ji taip pat pabrėžia, kad pirmasis Įstatymo reikalavimas buvo tas, kad tie, kurie garbina Jehovą, turi mylėti jį visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis; ir ji teigia, jog kitas pagal svarbą įsakymas yra tas, kad jie mylėtų savo artimą kaip save patį (Pakartoto Įstatymo 5:32, 33; Morkaus 12:28-31).

 6. Pasinaudodami Patarlių 3:1, kokius klausimus turėtume sau užduoti?

⁶ Patarlių 3:1 mus ragina ne tik laikytis Dievo įsakymų, bet ir būti įsitikinusiems, kad paklusnumas yra išraiška to, kas iš tikrųjų yra mūsų širdyje. Mes turime kiekvienas atskirai savęs paklausti: „Ar aš iš tikrųjų taip laikausi Dievo reikalavimų?“ Jeigu mes suprantame, kad kai kurių dalykų atžvilgiu mūsų motyvai ar mąstymas yra su trūkumais, — o nė vienas iš mūsų negalime pasakyti, kad esame be trūkumų, — tuomet turime paklausti: „Ką aš darau, kad pagerinčiau padėtį?“ (Patarlių 20:9; 1 Jono 1:8).

 7. a) Kaip mums galėtų padėti saugoti savo širdį Mato 15:3-9 Jėzaus pareikštas pasmerkimas fariziejams? b) Kokios aplinkybės gali iš mūsų pareikalauti imtis griežtų priemonių sudrausminti savo protą ir širdį?

⁷ Kai žydų fariziejai apsimetė garbiną Dievą, tuo tarpu gudriai įvesdami savanaudiškumu pagrįstą praktiką, Jėzus pasmerkė juos kaip veidmainius ir parodė, kad jų garbinimas buvo tuščias (Mato 15:3-9). Jėzus taip pat perspėjo, jog tam, kad patiktume Dievui, kuris mato mūsų širdį, nepakanka moraliai gyventi išoriškai, kai tuo tarpu, norėdami patirti aistros malonumus, mes nuolat leidžiame sau galvoti apie amoralius dalykus. Mums gali reikėti imtis griežtų priemonių sudrausminti savo protą ir širdį (Patarlių 23:12; Mato 5:27-29). Tokios disciplinos taip pat reikia, jeigu dėl savo pasaulietiško darbo, tikslo siekti išsilavinimo arba pramogų pasirinkimo mes tampame pasaulio mėgdžiotojais, leisdami jam formuoti mus pagal jo normas. Niekada nepamirškime, kad apaštalas Jokūbas kreipiasi kaip į „svetimautojas“ į tuos, kurie dedasi priklausą Dievui, tačiau nori būti pasaulio draugai. Kodėl? Todėl, kad „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (Jokūbo 4:4; 1 Jono 2:15-17; 5:19).

 8. Ką mes turime daryti, kad turėtume visą naudą iš Dievo minčių?

⁸ Kad turėtume kiek įmanoma daugiau naudos iš Dievo minčių apie šiuos ar kitus dalykus, mes turime skirti laiko joms skaityti ir pasiklausyti. Be to, mums reikia jas studijuoti, kalbėti apie jas ir jas apmąstyti. Daugelis Sargybos bokšto skaitytojų reguliariai dalyvauja Jehovos Liudytojų susirinkimo sueigose, kur nagrinėjama Biblija. Kad galėtų tai daryti, jie skiria mažiau laiko kitiems užsiėmimams (Efeziečiams 5:15-17). Ir tai, ką jie už tai gauna, yra daug vertingiau už materialinį turtą. Argi tu ne taip manai?

 9. Kodėl kai kurie iš lankančių krikščionių sueigas padaro pažangą greičiau už kitus?

⁹ Tačiau iš lankančių šias studijas vieni padaro dvasinę pažangą greičiau už kitus. Jie daugiau pritaiko tiesą savo gyvenime. Dėl ko taip yra? Dažnai pagrindinis veiksnys yra jų uolus asmeniškas studijavimas. Jie supranta, kad mes gyvi ne vien tik duona; kasdieninis dvasinis maistas toks pat svarbus kaip ir reguliarus fizinis maitinimasis (Mato 4:4; Žydams 5:14). Todėl jie stengiasi kasdien praleisti bent šiek tiek laiko skaitydami Bibliją arba ją paaiškinančius leidinius. Jie ruošiasi susirinkimo studijoms, iš anksto studijuodami pamokų medžiagą bei susirasdami Rašto tekstus. Jie ne tik perskaito medžiagą; jie ją apmąsto. Jų studijavimo metodas pasižymi tuo, kad jie rimtai susimąsto, jog tai, ką jie išmoksta, turi daryti poveikį jų gyvenimui. Augant jų dvasingumui, jie pradeda mąstyti taip, kaip psalmininkas, kuris parašė: „Kaipgi labai aš mėgstu tavo įstatymą... Nuostabūs yra tavo potvarkiai“ (Psalmių 1:1-3; 118:97, 129).

10. a) Kiek laiko naudinga tęsti Dievo Žodžio studijavimą? b) Kaip tai parodo Raštas?

¹⁰ Ar mes studijuojame Dievo Žodį vienerius, penkerius metus ar 50 metų, niekada tai nėra tik paprastas pakartojimas — ne, tai nėra, jeigu Dievo mintys mums brangios. Nesvarbu, kiek bet kuris iš mūsų būtų pasimokęs iš Raštų, vis tiek yra daugiau to, ko mes nežinome. Dovydas sakė: „Dieve! Kokios gausios jų sumos! Aš skaičiuosiu jas: jų bus daugiau kaip smilčių!“ Dievo minčių yra daugiau negu mes pajėgiame suskaičiuoti. Jeigu mes skaičiuotume Dievo mintis visą dieną ir užmigtume beskaičiuodami, atsibudus rytą, būtų likę daug daugiau apie ką dar galvoti. Todėl Dovydas rašė: „Atsibudau, o tačiau tebesu su tavim!“ (Psalmių 139:17, 18, NTP [138:17, 18, ŠR]). Visą amžinybę bus likę daugiau ką sužinoti apie Jehovą ir jo kelius. Mes niekada nepasieksime ribos, kuomet mes žinosime viską (Romiečiams 11:33).

Neapkęsti to, ko Jehova neapkenčia

11. Kodėl svarbu ne tik pažinti Dievo mintis, bet ir jausti tai, ką jis jaučia?

¹¹ Mes studijuojame Dievo Žodį ne tik tam, kad pripildytume savo galvą faktais. Leisdami Dievo mintims prasiskverbti į mūsų širdį, mes pradedame jausti tą patį, ką jaučia Dievas. O, kaip tai yra svarbu! Kas gali atsitikti, jeigu mes neugdome tokių jausmų? Nors mes galime sugebėti atkartoti, ką sako Biblija, vis dėlto mes galime trokšti to, kas uždrausta, arba galime laikyti našta tai, ko yra reikalaujama. Tiesa ir tai, kad netgi nekęsdami to, kas bloga, mes galime turėti kovoti dėl savo žmogiško netobulumo (Romiečiams 7:15). Tačiau jeigu mes nuoširdžiai, iš visų jėgų nesistengsime suderinti savo vidų pagal tai, kas yra teisinga, ar mes galime tikėtis, kad įtiksime Jehovai, „širdžių tyrinėtojui“? (Patarlių 17:3, NW).

12. Kodėl svarbu jausti tokią, kaip Dievo, meilę ir tokią neapykantą?

¹² Tokia, kaip Dievo, neapykanta yra stipri apsauga nuo blogų poelgių, lygiai kaip ir tokia, kaip Dievo, meilė paverčia malonumu daryti tai, kas yra teisinga (1 Jono 5:3). Daug kartų Raštas ragina mus ugdyti ir meilę, ir neapykantą. „Jūs, kurie mylite Viešpatį [„Jehovą“, NW], pikto neapkęskite“ (Psalmių 97:10, ŠvR [96:10, ŠR]). „Nekęskite pikto, bet siekite gero“ (Romiečiams 12:9, ŠvR). Ar mes tai darome?

13. a) Su kokia Dovydo malda dėl bedievių sunaikinimo mes visiškai sutinkame? b) Kas, kaip pasakyta Dovydo maldoje, buvo bedieviai, kuriuos Dovydas meldė Dievo sunaikinti?

¹³ Jehova aiškiai pranešė savo tikslą išnaikinti bedievius nuo žemės ir įvesti naują žemę, kurioje gyvens teisybė (Psalmių 36:10, 11; 2 Petro 3:13). Mylintys teisingumą nori, kad tas laikas kuo greičiau ateitų. Jie visiškai sutinka su psalmininku Dovydu, kuris meldėsi: „O Dieve, kad Tu užmuštumei bedievius ir kad kraugeriai nuo manęs atstotų! Jie kalba begėdiškai apie Tave ir be reikalo vartoja Tavo vardą piktam“ (Psalmių 139:19, 20, ŠvR [138:19, 20, ŠR]). Dovydas netroško pats asmeniškai užmušti tokius bedievius. Jis meldė, kad ta bausmė būtų įvykdyta Jehovos ranka (Pakartoto Įstatymo 32:35; Žydams 10:30). Tai nebuvo žmonės, kurie būtų kaip nors asmeniškai įžeidę Dovydą. Jie buvo klaidingai nušvietę Dievą, vartodami Dievo vardą nevertai (Išėjimo 20:7). Jie melagingai tvirtino tarnaują jam, tačiau naudojosi jo vardu savo pačių planams vykdyti. Dovydas nejautė meilės tiems, kurie nusprendė būti Dievo priešai.

14. Ar yra bedievių, kuriems galima padėti? Jeigu taip, tuomet kaip?

¹⁴ Yra milijardai žmonių, kurie nepažįsta Jehovos. Daugelis iš jų dėl nežinojimo praktikuoja dalykus, kuriuos Biblija atskleidžia esant blogus. Jeigu jie ir toliau atkakliai laikysis tos krypties, jie bus tarp tų, kurie žus per didįjį sielvartą. Tačiau Jehova nesidžiaugia bedievio mirtimi, ir mes neturėtume tuo džiaugtis (Ezechielio 33:11). Tol, kol leidžia laikas, mes stengiamės padėti žmonėms sužinoti ir pritaikyti gyvenime Jehovos kelius. O ką daryti, jeigu kai kurie žmonės parodo stiprią neapykantą Jehovai?

15. a) Kas buvo tie, į kuriuos psalmininkas žiūrėjo kaip į „neprietelius“? b) Kaip mes šiandien galime parodyti, kad ‛nekenčiame’ tų, kurie sukilę prieš Jehovą?

¹⁵ O apie juos psalmininkas pasakė: „Argi aš nelaikau neapykantoje tų, kurie nekenčia tavęs, Viešpatie [„o Jehova“, NW], ar nesibodžiu tų, kurie sukyla prieš tave? Aš nekenčiu jų pilna neapykanta; jie pasidarė man neprieteliai“ (Psalmių 138:21, 22). Būtent todėl, kad jie stipriai neapkentė Jehovos, Dovydas į juos žiūrėjo su pasibjaurėjimu. Atskalūnai yra tarp tų, kurie parodo neapykantą Jehovai, sukildami prieš jį. Atskalūnybė iš tikrųjų yra maištas prieš Jehovą. Kai kurie atskalūnai teigia, kad jie pažįsta Dievą ir jam tarnauja, bet jie atmeta mokymus arba reikalavimus, išdėstytus jo Žodyje. Kiti tvirtina, kad jie tiki Biblija, bet jie atmeta Jehovos organizaciją ir aktyviai stengiasi trukdyti jos darbą. Kai jie sąmoningai pasirenka tokį blogį po to, kai jie jau žino, kas yra teisinga, kai tas blogis taip įsišaknija, jog jis tampa neatskiriama jų asmenybės dalis, tuomet krikščionys turi neapkęsti (bibline to žodžio prasme) jų kaip tų, kurie neatskiriamai susiejo save su blogiu. Tokiems atskalūnams tikri krikščionys jaučia tą patį, ką ir Jehova; jie nesidomi atskalūniškomis idėjomis. Priešingai, jie ‛bodisi’ tų, kurie pasidarė Dievo priešai, tačiau atkeršyti jie palieka Jehovai (Jobo 13:16; Romiečiams 12:19; 2 Jono 9, 10).

Kai Dievas mus tyrinėja

16. a) Kodėl Dovydas norėjo, kad Jehova ištirtų jį? b) O ką dėl mūsų pačių širdžių mes turėtume prašyti Dievo padėti mums suvokti?

¹⁶ Dovydas nenorėjo būti kuo nors panašus į bedievius. Daugelis žmonių stengiasi nuslėpti, kokie jie yra savo viduje, tačiau Dovydas nuolankiai meldėsi: „Ištirk mane, Dieve, ir pažink mano širdį! Mėgink mane ir pažink nerimastingas mano mintis! Ir matyk, ar yra manyje kokia ydinga elgsena [„skausmo kelias“, išnaša], ir vesk mane amžinuoju keliu!“ (Psalmių 139:23, 24, NTP [138:23, 24, ŠR]). Kalbėdamas apie savo širdį, Dovydas neturėjo omenyje kūno organo. Pagal šio posakio perkeltinę reikšmę, jis kalbėjo apie tai, koks jis yra viduje, savo vidinį „aš“. Mes taip pat turėtume norėti, kad Dievas ištirtų mūsų širdį ir nustatytų, ar mes turime kokių nors netinkamų troškimų, pomėgių, emocijų, tikslų, minčių ar motyvų (Psalmių 25:2). Jehova kviečia mus: „Mano sūnau, duok man savo širdį ir tavo akys tesidžiaugia mano keliais“ (Patarlių 23:26, ŠvR).

17. a) Užuot slėpę nerimą keliančias mintis, ką mes turėtume daryti? b) Ar mes turėtume stebėtis, aptikę savo širdyje neteisingų polinkių, ir ką mes dėl to turėtume daryti?

¹⁷ Jeigu mumyse yra paslėptų skausmingų, nerimą keliančių minčių dėl neteisingų troškimų ar motyvų arba dėl kokio nors mūsų neteisingo poelgio, tuomet mes tikrai norime, kad Jehova padėtų mums ištaisyti reikalą. Vietoj pasakymo „skausmo kelias“ Mofato vertime vartojamas posakis „neteisinga kryptis“; The New English Bible sako: „Bet koks kelias, kuris liūdina tave [tai yra Dievą].“ Mes patys galime gerai nesuprasti savo nerimastingų minčių ir todėl galime nežinoti, kaip išsakyti savo problemą Dievui, tačiau jis supranta mūsų padėtį (Romiečiams 8:26, 27). Mes neturėtume stebėtis, jeigu mūsų širdyje yra blogų polinkių; tačiau mes neturėtume jų pateisinti (Pradžios 8:21). Mes turėtume siekti, kad Dievas mums padėtų išrauti juos su šaknimis. Jeigu mes tikrai mylime Jehovą ir jo kelius, mes galime kreiptis į jį, prašydami tokios pagalbos su įsitikinimu, kad „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jono 3:19-21).

18. a) Kaip Jehova veda mus keliu į amžinybę? b) Kokio šilto pagyrimo mes galime tikėtis sulaukti, jeigu toliau seksime Jehovos vadovavimu?

¹⁸ Atitinkamai pagal psalmininko maldą, kad Jehova vestų jį amžinuoju keliu, Jehova iš tikrųjų veda savo nuolankius, paklusnius tarnus. Jis veda juos ne tik keliu, kuris gali reikšti ilgą gyvenimą ta prasme, jog jie nebus pirma laiko sunaikinti už piktadarystes, bet keliu, kuris veda į amžiną gyvenimą. Jis padeda mums suvokti, kaip mums reikalinga Jėzaus aukos nuodėmių atperkamoji vertė. Per savo Žodį bei organizaciją jis teikia gyvybiškai svarbius pamokymus, kad mes galėtume vykdyti jo valią. Jis mums pabrėžia, kaip yra svarbu priimti jo pagalbą, kad mes savo vidumi būtume tokie patys, kokie pasirodome esą išore (Psalmių 85:11). Ir jis skatina mus, turint perspetyvą būti tobulos sveikatos teisingame naujame pasaulyje ir gyventi amžinai, gyventi tarnaujant Jam, vieninteliam tikrajam Dievui. Jeigu mes ir toliau lojaliai priimsime jo vadovavimą, tuomet jis mums pasakys, kaip pasakė savo Sūnui: „Tavimi aš gėriuosi“ (Luko 3:22; Jono 6:27; Jokūbo 1:12).

Kaip tu pakomentuotum?

◻ Kodėl Jehovos požiūris į jo tarnus dažnai skiriasi nuo žmonių požiūrio į juos?

◻ Kas gali padėti mums suprasti, ką Dievas mato, kai tyrinėja mūsų širdį?

◻ Koks studijavimo būdas padeda mums įsiminti faktus ir apsaugoti širdį?

◻ Kodėl yra svarbu ne tik žinoti, ką Dievas sako, bet ir jausti, ką jis jaučia?

◻ Kodėl mes asmeniškai turėtume melsti: „Ištirk mane, Dieve, ir pažink mano širdį.“?

[Iliustracija 20 puslapyje]

Jehovos minčių yra „daugiau kaip smilčių“

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.