Paguoda „tamsiausiame slėnyje“
Papasakojo Barbara Švaicer
Kartais, kai viskas eidavosi gerai, mano gyvenimas panėšėjo į mielas „žalias pievas“. Bet man teko keliauti ir „tamsiausiu slėniu“. Tačiau esu įsitikinusi, kad mes galime nugalėti visokius sunkumus, nes Jehova yra mūsų ganytojas (Psalmių 23:1-4, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).
BŪDAMI beveik 70-mečiai, mudu su vyru 1993-iaisiais nutarėme imtis naujo žygio — tarnauti Ekvadore, kur reikia daugiau Biblijos mokytojų. Nors gimėme Amerikoje, mokėjome kalbėti ispaniškai ir neturėjome jokių finansinių įsipareigojimų. Mes žinojome, kad ‛žmonių žvejyba’ Ekvadore naši, tad ketinome užmesti savo tinklus tuose žuvinguose vandenyse (Mato 4:19).
Praleidę kelias nuostabias dienas Sargybos bokšto bendrijos Ekvadoro filiale, nuvažiavome į Gvajakilio autobusų stotį, trokšdami vykti į Mačalą — vieną iš miestų, kuriuose buvo ypač didelis poreikis. Tačiau belaukiant autobuso mano vyrui Fredui staiga pasidarė negera ir mes nusprendėme atidėti kelionę. Aš nuėjau telefono kabinon pasirūpinti grįžimu į filialą, o Fredas atsisėdo prie bagažo. Kai po kelių minučių grįžau, vyro nebebuvo!
Niekada nebepamačiau Fredo gyvo. Tiesiog autobusų stotyje, kol buvau trumpam nuėjusi, jį ištiko stiprus širdies paralyžius. Man paklaikusiai jo beieškant, priėjo autobusų stoties pareigūnas ir pasakė, jog Fredą nuvežė į ligoninę. Atvykusi į ligoninę sužinojau, kad jis jau miręs.
Staiga likau vieniša svetimoje šalyje, be namų ir vyro peties. Sakau „peties“, nes Fredas visuomet imdavosi vadovauti ir viską mudviem organizuodavo. Aš nesu tvirto būdo, tad buvau laiminga, kad jis tai daro. Tačiau dabar pati turėjau spręsti, planuoti savo gyvenimą ir iškęsti sielvartą. Jaučiausi prislėgta, tarytum būčiau atsidūrusi „tamsiausiame slėnyje“. Ar kada nors išmoksiu gyventi viena?
Sužinome tiesą ir pradedame gyventi paprasčiau
Ir Fredas, ir aš jau buvome susituokę ir išsiskyrę, kai susitikome pirmą kartą. Maloni draugystė virto artimais santykiais ir mes nusprendėme susituokti. Abu formaliai lankėme bažnyčią Siatle, Vašingtono valstijoje (JAV). Tačiau religija mūsų gyvenime nebuvo labai svarbi, kol į mūsų duris nepasibeldė Džeimi, žavi jauna pionierė (visalaikė evangelistė). Ji buvo tokia maloni, kad aš priėmiau jos pasiūlymą studijuoti kartu Bibliją.
Kai susidomėjo ir Fredas, studijas perėmė Džeimi tėvai ir po metų, 1968-aisiais, mudu pasikrikštijome. Nuo pat pradžių troškome Dievo Karalystės interesus laikyti svarbiausiais savo gyvenime (Mato 6:33). Su mumis studijavusi pora, Lornas ir Rudi Nust, iš tiesų rodė mums tokį pavyzdį. Netrukus po mūsų krikšto jie išsikėlė į vieną miestelį Jungtinių Valstijų rytinėje pakrantėje, kad tarnautų, kur labiau reikia. Taip mūsų širdyse buvo pasėta sėkla.
Turėjome ir kitą priežastį išvykti kitur. Fredas buvo didelės parduotuvės vedėjas. Jo darbas reikalavo labai daug dėmesio ir jis suvokė, jog persikėlęs kitur galėtų gyventi paprasčiau ir skirti daugiau dėmesio tiesai bei dviem mūsų vaikams. Be to, iš savo pirmosios santuokos aš turėjau dukrą, kuri jau buvo ištekėjusi ir drauge su vyru priėmusi tiesą, tad mums buvo sunku apsispręsti palikti Siatlą. Vis dėlto jie suprato, ko mes siekiame, ir pritarė mūsų sprendimui.
Tad 1973 metais mes išvykome į Ispaniją — šalį, kurioje tuo metu nepaprastai reikėjo gerosios naujienos skelbėjų ir vadovaujančių brolių. Fredas buvo apskaičiavęs, kad jei gyventume kukliai, santaupų pakaktų apmokėti Ispanijoje išlaidas, ir didžiąją laiko dalį galėtume skirti tarnybai. Būtent taip ir darėme. Netrukus Fredas jau tarnavo vyresniuoju ir 1983 metais mudu jau buvome pionieriai.
Dvidešimt metų pratarnavome Ispanijoje, mokydamiesi kalbos ir susilaukdami daugelio puikių atsitikimų. Aš ir Fredas dažnai skelbdavome drauge ir studijuodavome su sutuoktinių poromis; kai kurie iš studijavusiųjų šiuo metu yra krikštyti Liudytojai. Po kelių gyvenimo Ispanijoje metų mūsų du jaunesnieji vaikai, Haidi ir Maikas, irgi ėmėsi pionieriškos tarnybos. Nors materialiai buvome neturtingi, tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Gyvenome paprastai. Galėjome daug laiko leisti drauge su šeima ir mūsų kruopščiai tvarkomi ištekliai, kaip našlės aliejus iš Biblijos pasakojimo, niekuomet nesibaigė (3 Karalių 17:14-16).
Vėl persikeliame į kitą šalį
Atėjus 1992-iesiems mes vėl pradėjome mąstyti apie persikėlimą. Vaikai buvo suaugę, o reikmės Ispanijoje buvo mažesnės nei anksčiau. Mes pažinojome misionierių, kuris anksčiau tarnavo Ekvadore, ir jis mums pasakė apie neatidėliotiną pionierių bei vyresniųjų poreikį tame krašte. Gal buvome per seni apsigyventi kitoje šalyje? Mes taip nemanėme, nes abu buvome geros sveikatos ir mėgome skelbimo darbą. Tad susisiekėme su Ekvadoro filialu ir pradėjome ruoštis. Prisidėti prie mūsų troško netgi mano dukra Haidi ir jos vyras Chuanas Manuelis, tarnavę šiaurinėje Ispanijos dalyje.
Pagaliau 1993-iųjų vasarį mes buvome susitvarkę visus reikalus ir atvykome į savo naująją šalį. Mus jaudino mintys apie pionierišką tarnybą Ekvadore, kur tiek daug žmonių trokšta studijuoti Bibliją. Po nuoširdaus priėmimo filiale ketinome aplankyti kelis rekomenduojamus miestus, kuriuose ypač reikėjo skelbėjų. Bet tuomet mano vyras mirė.
„Tamsiausiame slėnyje“
Iš pradžių aš buvau sukrėsta ir negalėjau pripažinti to, kas įvyko. Fredas anksčiau beveik nesirgdavo. Ką man daryti? Kur eiti? Tiesiog sutrikau.
Tomis sunkiomis gyvenimo akimirkomis palaima buvo užjaučiančių dvasinių brolių bei sesių parama, iš kurių daugelis manęs beveik nepažinojo. Filialo broliai buvo labai malonūs ir viskuo rūpinosi, net suruošė laidotuves. Ypač gerai atmenu, kokią meilę parodė brolis ir sesuo Bono. Jie rūpinosi, kad niekuomet nelikčiau viena, o Edit Bono keletą naktų netgi miegojo šalia mano lovos, kad nesijausčiau vieniša. Tokią meilę ir dėmesingumą rodė visa Betelio šeima, jie tarytum įsupo mane į šiltą apsauginę meilės antklodę.
Po kelių dienų su manimi jau buvo trys mano vaikai, ir jų parama buvo neįkainojama. Vis dėlto, nors dieną buvau apsupta daugybės meilingų žmonių, naktys buvo ilgos ir sunkios. Kaip tik tada Jehova palaikydavo mane. Kai tik apimdavo siaubingas vienatvės jausmas, kreipdavausi į jį malda ir jis paguosdavo mane.
Po laidotuvių iškilo klausimas: ką man toliau daryti? Norėjau likti Ekvadore, nes taip abu buvome nutarę, tačiau nemaniau, kad vienai tai pavyks. Tad Haidi ir Chuanas Manuelis, ketinę netrukus persikelti į Ekvadorą, pakeitė savo planus, kad galėtų atvykti iš karto ir mes tarnautume drauge.
Per mėnesį mes susiradome namą Lochoje, viename iš filialo rekomenduotų miestų. Netrukus aš ėmiau tvarkytis, kūriausi naujuosiuose namuose ir pradėjau skelbti naujoje šalyje. Ši veikla palengvino mano kančią. Be to, aš paverkdavau drauge su dukra, kuri buvo labai artima su Fredu, ir tai sumažindavo skausmą.
Tačiau po poros mėnesių, kai pripratau prie naujos tvarkos, dar stipriau pajutau savo baisią netektį. Aš suvokiau, kad negaliu galvoti apie džiugias mudviejų su Fredu akimirkas, nes tai mane labai prislegia. Aš mečiau iš galvos praeitį ir leidau dienas nepajėgdama daugiau pamąstyti apie ateitį. Bet aš stengiausi užpildyti kiekvieną dieną kuo nors prasmingu, ypač skelbimo veikla. Tai mane ir palaikė.
Visuomet mėgau skelbti ir mokyti Biblijos, o Ekvadoro žmonės buvo tokie imlūs, kad šis darbas teikė didelį malonumą. Vieną iš pirmųjų kartų skelbdama po namus sutikau jauną ištekėjusią moterį; ji pasakė: „Taip, aš norėčiau įgyti žinių apie Bibliją!“ Ekvadore su ja pirmąja pradėjau studijuoti Bibliją. Dėmesį sutelkiau į tokius atsitikimus ir tai neleido man pernelyg daug galvoti apie savo liūdesį. Jehova gausiai palaimino mano skelbimo tarnybą. Mažne kaskart skelbdama gerąją naujieną patirdavau ką nors puikaus.
Be abejo, pionieriška tarnyba buvo palaima. Ji įpareigojo mane ir teikė galimybę kasdien padaryti ką nors gera. Netrukus jau vedžiau šešias Biblijos studijas.
Kad suprastumėte, kokį pasitenkinimą jaučiu tarnaudama, paminėsiu vieną vidutinio amžiaus moterį, kuri neseniai parodė nuoširdų dėkingumą už Biblijos mokymus. Kai parodau jai kokią Rašto vietą, ji pirmiausia nori gerai ją suprasti ir yra pasiruošusi pritaikyti tą patarimą praktiškai. Nors praeityje ji amoraliai elgėsi, kai neseniai vienas vyras pasiūlė jai gyventi su juo, ji tvirtai atmetė šį pasiūlymą. Ji man pasakė, kokia yra laiminga, kad tvirtai laikosi Rašto normų, nes dabar jaučia tokią ramybę, kokios nebuvo niekuomet anksčiau. Tokios studijos džiugina man širdį ir aš jaučiuosi naudinga.
Išlieku džiaugsminga
Nors mokinių ruošimo darbas teikia daug džiaugsmo, sielvartas nepaliko manęs iš karto. Liūdesys tai užeina, tai praeina. Mano duktė bei žentas nepaprastai palaiko mane, tačiau kartais, matydama juodu drauge, dar labiau pajuntu savo netektį. Labai ilgiuosi vyro ne vien dėl to, kad buvome tokie artimi, bet ir dėl to, kad labai daug mano gyvenime priklausė nuo jo. Kartais, negalėdama pasikalbėti su juo, paprašyti jo patarimo ar papasakoti jam, kas nutiko skelbimo tarnyboje, pajuntu liūdesį bei tuštumą, o tai tikrai sunku pakelti.
Kas tuomet man padeda? Karštai meldžiuosi Jehovai ir prašau jo padėti man galvoti apie ką kita, ką nors gera (Filipiečiams 4:6-8). Ir jis iš tiesų padeda. Dabar, praėjus keliems metams, aš jau galiu pasakoti, kokių malonių dalykų patirdavome drauge su Fredu. Tad tikriausiai žaizda pamažu gyja. Kaip ir psalmininkas Dovydas, aš manau, jog vaikščiojau „tamsiausiame slėnyje“. Bet Jehova visuomet paguosdavo mane ir ištikimi broliai švelniai nukreipdavo mane reikiama linkme.
Ko aš pasimokiau
Kadangi Fredas visuomet vadovavo, aš niekuomet nemaniau, jog kada nors pajėgsiu daryti viską savarankiškai. Bet padedama Jehovos, savo šeimos ir brolių, aš sugebėjau. Tam tikrais atžvilgiais dabar esu stipresnė nei anksčiau. Dažniau negu praeityje kreipiuosi į Jehovą ir mokausi spręsti pati.
Aš tokia laiminga, kad mudu su Fredu tuos 20 metų pragyvenome Ispanijoje, tarnavome kartu, kur labiau reikėjo. Gyvendami šioje santvarkoje, mes niekuomet nežinome, kas gali nutikti kitądien, tad aš manau, jog labai svarbu daryti ką galime Jehovai ir savo šeimai, kol turime galimybių. Tie metai labai praturtino mūsų gyvenimą bei santuoką ir aš esu įsitikinusi, kad jie paruošė mane pakelti netektį. Pionieriška tarnyba jau prieš Fredo mirtį buvo tapusi gyvenimo būdu, tad turėjau tikslą besistengdama susitaikyti su nauja padėtimi.
Kai Fredas mirė, atrodė, jog ir mano gyvenimas baigėsi. Tačiau, žinoma, tai buvo netiesa. Buvo darbo Jehovos tarnyboje bei žmonių, kuriems turėjau padėti. Kaip aš galėjau nustoti tarnauti matydama, jog tokiai daugybei aplinkinių žmonių reikia tiesos? Kaip sakė Jėzus, padėti kitiems buvo palaima (Apaštalų darbai 20:35). Skelbimo darbe turėjau ko laukti ir ką planuoti.
Prieš keletą dienų mane vėl apėmė pažįstama vienatvė. Tačiau kai išėjau į Biblijos studijas, nuotaika tuojau pakilo. Po dviejų valandų sugrįžau į namus patenkinta ir pastiprinta. Kaip pasakė psalmininkas, kartais mes ‛sėjame su ašaromis’, bet Jehova palaimina mūsų pastangas, tad ‛pjauname džiūgaudami’ (Psalmių 125:5, 6).
Neseniai dėl padidėjusio kraujospūdžio turėjau kiek pakeisti savo tvarkaraštį ir šiuo metu esu nuolatinė pagalbinė pionierė. Gyvenu patenkinta, nors nemanau, kad šioje santvarkoje kada nors visiškai užmiršiu savo netektį. Džiugu matyti tris savo vaikus tarnaujančius visą laiką. Svarbiausia, tikiuosi naujajame pasaulyje vėl pamatyti Fredą. Esu tikra, jog jam bus džiugu sužinoti, ką man pavyko nuveikti Ekvadore ir kad mūsų planai buvo vaisingi.
Meldžiu, kad man toliau pasitvirtintų psalmininko žodžiai. „Gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius“ (Psalmių 23:6, Brb red.).
[Iliustracija 23 puslapyje]
Tarnyba San Lukase, Locha (Ekvadoras)