„Mūsų Dievo didi atjauta“

1, 2. a) Ką daro mama pravirkus kūdikiui? b) Ką galime pasakyti apie Jehovos jausmus žmonėms?

VIDURNAKTĮ pravirksta vaikas. Mama iškart pabunda. Gimus kūdikiui ji jau nebemiega taip kietai, kaip anksčiau. Ji išmoko iš verksmo nustatyti, ko mažylis nori: valgyti, būti paimtas į glėbį ar dar ko nors. Nesvarbu, dėl ko jis verkia – mama visuomet atsilieps. Širdis neleidžia jai nepaisyti vaiko poreikių.

² Mamos atjauta vaikeliui yra vienas iš švelniausių žmogaus jausmų. O ką galima pasakyti apie Jehovą? Mes, žmonės, jam rūpime dar labiau. Pakalbėkime apie Jehovos atjautą ir apie tai, kaip jis ją rodo. Sužinoję daugiau apie šią nuostabią Dievo savybę, savo ryšį su juo sustiprinsime dar labiau.

 3. Ką reiškia hebrajiškas veiksmažodis, dažnai verčiamas žodžiais „pasigailėti“, „pagailėti“?

³ Biblijoje atjauta glaudžiai susijusi su gailestingumu. Nuoširdžiai atjautai įvardyti hebrajų ir graikų kalbose vartota nemažai žodžių. Vienas jų yra hebrajiškas veiksmažodis rachám, dažnai verčiamas „pasigailėti“, „pagailėti“. Viename žinyne aiškinama, kad šis veiksmažodis išreiškia stiprią ir nuoširdžią atjautą, kylančią matant brangaus žmogaus ar to, kuriam reikia pagalbos, silpnumą ar kančią. Šis hebrajiškas žodis Biblijoje vartojamas ir kalbant apie Jehovos jausmus. Jis yra giminingas žodžiui „įsčios“ ir gali reikšti motinos atjautą, arba gailestį,a savo vaikui (Išėjimo 33:19; Izaijo 54:8).

4, 5. Su kuo Biblijoje palyginama Jehovos atjauta savo tautai?

⁴ Jehovos atjauta Biblijoje palyginama su motinos jausmais kūdikiui. Izaijo 49:15 rašoma: „Argi moteris užmiršta savo kūdikį, argi būna ji negailestinga [žodžio rachám forma] savo įsčių sūnui? Net jei kuri užmirštų, aš tavęs neužmiršiu.“ Šis širdį paliečiantis palyginimas rodo, kad Jehova nuoširdžiai atjaučia savo tarnus. Pasigilinkime į šiuos žodžius.

⁵ Sunku patikėti, kad mama užmirštų pamaitinti savo kūdikį ir juo pasirūpinti. Juk mažylis yra bejėgis, dieną naktį jam reikia mamos dėmesio ir meilės. Deja, būna ir abejingų motinų, ypač šiais „sunkiais laikais“, kai daugelis savo artimųjų nemyli (2 Timotiejui 3:1, 3). Tačiau Jehova sako: „Aš tavęs neužmiršiu.“ Jehova niekada nepristigs nuoširdžios atjautos savo tarnams. Ir ji daug stipresnė už motinos atjautą kūdikiui. Tad nenuostabu, kad vienas biblistas apie Izaijo 49:15 pasakė: „Senajame Testamente tai yra vieni gražiausių, gal net patys gražiausi žodžiai, nusakantys Dievo meilę.”

 6. a) Ką daugelis žmonių mano apie atjautą? b) Kuo Biblija mus patikina?

⁶ Ar atjauta yra žmogaus silpnumo požymis? Daugelio manymu, taip. Pavyzdžiui, Jėzaus amžininkas garsus romėnų mąstytojas ir filosofas Seneka teigė, kad atjauta yra yda. Jis buvo stoicizmo šalininkas, o stoikai pabrėžė, kad gyvenime svarbu nepasiduoti emocijoms ir išlikti šalto proto. Pasak Senekos, išmintingas žmogus gali padėti tiems, kuriuos ištiko nelaimė, tačiau neturi pasiduoti gailesčiui, antraip prarastų ramybę. Toks požiūris yra egocentriškas ir trukdo žmogui parodyti tikrą atjautą kitam. Jehova ne toks. Biblijoje esame patikinami: „Jehova yra kupinas atjautos ir gailestingas“ (Jokūbo 5:11). Skaitydami toliau pamatysime, kad atjauta yra labai svarbi savybė ir kad būti atjaučiam nereiškia būti silpnam. Pakalbėkime, iš ko matyti, kad mūsų Tėvas Jehova yra atjautus.

7, 8. a) Kokius vargus senovės izraelitai kentė Egipte? b) Kaip Jehova, matydamas izraelitų vargus, jautėsi ir ko ėmėsi?

⁷ Koks Jehova atjautus, matyti iš jo elgesio su Izraelio tauta. XVI a. p. m. e. pabaigoje milijonai izraelitų vergavo Egipte. Egiptiečiai juos engė ir apkartino jiems gyvenimą – vertė dirbti „prie molio ir plytų“, krovė „įvairiausius vergiškus darbus“ (Išėjimo 1:11, 14). Nevilties apimti izraelitai šaukėsi Jehovos pagalbos. Kaip jis jautėsi matydamas jų vargus ir ko ėmėsi?

⁸ Jehovai skaudėjo širdį. Jis pasakė: „Aš mačiau, kaip mano tauta vargsta Egipte, ir girdėjau, kaip jie skundžiasi engėjų spaudžiami prie darbo. Gerai žinau, kaip jie kenčia“ (Išėjimo 3:7). Jehova negalėjo ramiai žiūrėti į izraelitų kančias ir nekreipti dėmesio į jų aimanas. Jau 24 šios knygos skyriuje kalbėjome, kad Jehova yra atjautus Dievas. Jeigu jo tarnui skauda, skauda ir jam. Bet Jehova izraelitus ne tik atjautė, – jis ėmėsi jiems padėti. Izaijo 63:9 rašoma: „Iš meilės ir atjautos jis juos atpirko.“ Jehova savo „galinga ranka“ izraelitus nuo egiptiečių išgelbėjo (Pakartoto Įstatymo 4:34). Paskui stebuklingai tiekė jiems maisto ir galiausiai davė nuosavybėn derlingą kraštą.

9, 10. a) Kodėl Jehova ne kartą ėmėsi gelbėti Pažadėtojoje žemėje apsigyvenusius izraelitus? b) Iš kieno rankų Jehova išvadavo izraelitus Iftacho dienomis ir kas paskatino jį tai padaryti?

⁹ Jehova atjautą Izraeliui rodė ir vėliau. Apsigyvenę Pažadėtojoje žemėje, izraelitai vis nuklysdavo nuo ištikimybės Dievui kelio ir dėl to skaudžiai kentėdavo. Atsitokėję jie šaukdavosi Jehovos ir jis ne kartą juos gelbėjo. Kodėl? „Jehova, jų protėvių Dievas, gailėjo savo tautos“ (2 Metraščių 36:15; Teisėjų 2:11–16).

¹⁰ Nusikelkime, pavyzdžiui, į Izraelio teisėjo Iftacho dienas. Tuo laiku izraelitai buvo nuklydę į stabmeldystę, todėl Jehova leido amonitams 18 metų juos engti. Galiausiai tauta pradėjo atgailauti. Biblijoje rašoma: „Jie pašalino svetimus dievus iš savo tarpo ir vėl ėmė tarnauti Jehovai, tad jis nebegalėjo žiūrėti į Izraelio kančias“ (Teisėjų 10:6–16). Izraelitai parodė nuoširdžią atgailą ir Jehovai pasidarė per sunku žiūrėti į jų kančias. Jis pagailėjo savo tautos ir pavedė Iftachui išvaduoti ją iš priešų rankų (Teisėjų 11:30–33).

11. Ką suprantame apie atjautą skaitydami, kaip Jehova elgėsi su izraelitais?

¹¹ Ką, skaitydami apie Jehovos elgesį su Izraeliu, suprantame apie atjautą? Pirmiausia matome, kad tai nėra tik pagaila tiems, kurie kenčia. Prisimink, išgirdusi kūdikio verksmą, mama puola juo pasirūpinti. Panašiai ir Jehova nėra abejingas, kai žmonės jo šaukiasi, – nuoširdžios pagailos ir atjautos skatinamas, jis imasi jiems padėti. Antra, iš Jehovos elgesio su izraelitais suprantame, kad tas, kuris kitus atjaučia, nėra silpnas, – atjauta paskatino Dievą savo tautą gelbėti. Bet ar Jehova atjaučia savo tarnus tik kaip visumą?

12. Iš kur žinome, kad Jehova atjaučia kiekvieną žmogų atskirai?

¹² Kad Dievui rūpi kiekvienas žmogus atskirai, matome iš to, kas užrašyta Izraelio tautai duotame jo Įstatyme. Pažiūrėkime, kaip Jehova rūpinosi vargšais. Jis žinojo, kad dėl nenumatytų aplinkybių izraelitas gali nuskursti. Jei žmogui taip nutikdavo, kaip tautiečiai turėjo su juo elgtis? Jehova įsakė: „Nebūk jam kietaširdis. Varguoliui nieko nešykštėk [...]. Duok jam negailėdamas, tavo širdis tebūna dosni, tada Jehova, tavo Dievas, laimins visus tavo darbus ir sumanymus“ (Pakartoto Įstatymo 15:7, 10). Be to, Dievas liepė izraelitams per pjūtį nepjauti lauko iki pakraščių ir nerinkti nukritusių varpų. Visa tai turėjo būti palikta vargšams (Kunigų 23:22; Rūtos 2:2–7). Kai izraelitai laikėsi šių įstatymų ir rūpinosi varguoliais, šiems nereikėjo elgetauti. Argi tai nerodo, kad Jehova yra atjautus?

13, 14. a) Kokie Dovydo žodžiai patikina, kad Jehovai rūpime kiekvienas atskirai? b) Kokiu pavyzdžiu galima pailiustruoti, kad Jehova yra arti žmogaus, kurio „širdis sugniužusi“ ir „dvasia palūžusi“?

¹³ Ir šiandien Dievas rūpinasi kiekvienu savo tarnu atskirai. Galime neabejoti, kad jis gerai žino, ką mums tenka patirti. Dovydas vienoje psalmėje rašė: „Jehovos akys žvelgia į teisiuosius, ir jų pagalbos šauksmą jis išgirsta. [...] Jehova yra arti žmogaus, kurio širdis sugniužusi, jis gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi“ (Psalmyno 34:15, 18). Vienas biblistas apie tuos, kurie čia apibūdinti, pasakė: „Jų širdis sugniužusi ir dvasia palūžusi – dėl padarytos nuodėmės jie nusižeminę, praradę savivertę ir pasitikėjimą savimi.“ Tokiems žmonėms atrodo, kad Jehova yra toli nuo jų ir kad jie jam nerūpi. Tačiau taip manydami jie klysta. Dovydo žodžiai mus patikina, kad Jehova nepalieka tų, kurie „praradę savivertę“. Mūsų gailestingas ir atjautus Dievas žino, kad sunkiomis akimirkomis mums jo ypač reikia, ir yra šalia.

¹⁴ Štai pavyzdys. Jungtinėse Valstijose vienai mamai teko skubiai vežti į ligoninę savo dvejų metukų sūnų – berniuką ištiko krupo priepuolis ir jam pasidarė sunku kvėpuoti. Jį apžiūrėję gydytojai pasakė, kad naktį jis turės pasilikti ligoninėje. Kur tą naktį buvo mama? Palatoje, prie sūnaus lovos. Jos mažyliui buvo negerai, tad ji tiesiog negalėjo nebūti šalia. Mes visi esame sukurti pagal Jehovos atvaizdą, taigi mama elgėsi taip, kaip būtų elgęsis jis (Pradžios 1:26). Jehova dėl mūsų padarytų netgi daugiau. Jaudinantys žodžiai, užrašyti Psalmyno 34:18, patikina, kad jis, kaip tikras Tėvas, „yra arti“ to, kurio „širdis sugniužusi“ ir kurio „dvasia palūžusi“. Tokį žmogų Jehova atjaučia ir yra pasirengęs jam padėti.

15. Kaip Jehova padeda savo tarnams?

¹⁵ Kaip Jehova savo tarnams padeda? Galimas dalykas, kančių priežasties jis nepašalins. Bet yra daugybė būdų, kaip Dievas gali pasirūpinti tais, kurie meldžia jį pagalbos. Biblijoje, pavyzdžiui, yra užrašyta naudingų patarimų, kurie gali padėti įveikti sunkumus. Jehova taip pat davė bendruomenėms dvasiškai brandžius vyresniuosius, kurie sekdami jo pavyzdžiu stengiasi būti atjautūs ir bendratikiams padėti (Jokūbo 5:14, 15). Be to, jis yra „maldos klausytojas“ ir duoda „šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Psalmyno 65:2; Luko 11:13). O ši gali suteikti „neįprastai didelės galios“, kad Dievo tarnas nepalūžtų, kol Karalystė pašalins visus vargus (2 Korintiečiams 4:7). Argi nesame dėkingi Jehovai už tai, kad mums padeda? Jo pagalba liudija apie nuoširdžią jo atjautą.

16. Iš ko geriausiai suprantame, kad Jehova yra atjautus, ir ką tai reiškia tau asmeniškai?

¹⁶ O iš ko geriausiai suprantame, kad Jehova yra atjautus? Iš to, kad atidavė savo mylimą Sūnų kaip išpirką už mus. Tokiai aukai Jehova ryžosi skatinamas meilės – kad išgelbėtų mus iš nuodėmės ir mirties. Prisimink, išpirka buvo sumokėta už kiekvieną žmogų atskirai, taigi ir už tave. Sumokėdamas išpirką mūsų Dievas, kaip pranašavo Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas, parodė „didžią atjautą“ (Luko 1:78).

17–19. a) Iš kur žinome, kad Dievo atjauta turi ribas? b) Kodėl Jehova nustojo gailėtis izraelitų?

¹⁷ Nereikėtų manyti, kad Jehovos atjauta neturi ribų. Biblijoje sakoma, kad tų, kurie nepaiso jo įstatymų ir normų, jis nesigaili (Hebrajams 10:28). Kad geriau suprastume kodėl, prisiminkime senovės izraelitus.

¹⁸ Nors Jehova nuolat gelbėdavo juos iš priešų rankų, galiausiai jo gailestis ir atjauta išseko. Izraelitai buvo užsispyrę ir nesiliovė garbinti stabų – buvo atnešę jų net į pačią Jehovos šventyklą (Ezechielio 5:11; 8:17, 18). Biblijoje rašoma: „Žmonės Dievo pasiuntinius išjuokdavo. Jo žodžius jie niekino, šaipėsi iš jo pranašų, ir kai nebeliko vilties, kad tauta bus pagydyta, ant jų išsiliejo Jehovos rūstybė“ (2 Metraščių 36:16). Savo nedoru elgesiu izraelitai pasiekė tokią ribą, kad Dievas nebeturėjo pagrindo jų pasigailėti ir ant jų teisėtai užsirūstino. Kokios buvo pasekmės?

¹⁹ Jehova pareiškė: „Jų neatjausiu, dėl jų nesisielosiu, nesigailėsiu nė vieno. Sunaikinsiu juos, ir niekas manęs nesulaikys“ (Jeremijo 13:14). Jeruzalė ir šventykla buvo sugriautos, o izraelitai išvesti nelaisvėn į Babiloniją. Kaip liūdna, kai žmonės tampa tokie maištingi, kad Dievas tiesiog nebegali būti jiems gailestingas (Raudų 2:21).

20, 21. a) Kas bus su šiuo pasauliu, kai Dievas nuspręs, kad gailestingumo ir atjautos jam parodė pakankamai? b) Apie ką pakalbėsime kitame skyriuje?

²⁰ O kaip yra šiandien? Jehova nepasikeitė. Atjautos skatinamas jis paliepė savo tarnams skelbti „gerąją naujieną apie Karalystę“ visoje žemėje (Mato 24:14). Kai doros širdies žmonės į tą naujieną įsiklauso, Jehova jiems padeda ją suprasti (Apaštalų darbų 16:14). Bet evangelizacijos darbas netruks amžinai. Jeigu Jehova leistų šiam pasauliui su visomis jo blogybėmis gyvuoti per amžius, negalėtume sakyti, kad jis gailestingas ir atjautus. Kai matys, kad gailestingumo pasauliui parodė pakankamai, Jehova įvykdys jam nuosprendį. Tačiau net ir tada jis veiks atjautos ir gailesčio skatinamas – apgins savo „šventą vardą“ ir išgelbės jam atsidavusius tarnus (Ezechielio 36:20–23). Jehova nušluos nuo žemės paviršiaus visą blogį ir duos pradžią naujam teisingam pasauliui. Apie nedorus žmones jis sako: „Mano akis jų nepagailės, neparodysiu nė kiek atjautos. Jiems teks kentėti už savo darbus“ (Ezechielio 9:10).

²¹ Bet kol tas laikas neatėjo, Jehova gailisi žmonių ir juos atjaučia – net ir tuos, kuriems gresia pražūtis. Nuoširdžiai atgailaujantiems nusidėjėliams Jehova, atjautos skatinamas, atleidžia nuodėmes. Kitame skyriuje aptarsime kelis vaizdingus Biblijos palyginimus, padedančius geriau suprasti, kad Jehova yra labai atlaidus.