Jėzaus laidotuvės

Jau vėlyva penktadienio popietė. Nisano 14-oji eina į pabaigą. Po saulėlydžio, nisano 15-ąją, prasidės šabas. Jėzus jau miręs, tačiau greta jo pakabinti nusikaltėliai dar gyvi. Pagal Įstatymą mirusiųjų kūnai negali likti kaboti ant stulpo per naktį, jie turi būti palaidoti tą pačią dieną (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23).

Be to, penktadienis yra Pasirengimo diena – prieš šabą žmonės ruošia maistą ir skuba atlikti kitus neatidėliotinus darbus. O šis šabas dar yra ir didysis. Mat nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos duonos šventės diena, kuri visuomet yra šabas, šiemet sutampa su savaitiniu šabu (Kunigų 23:5–7; Jono 19:31).

Taigi žydai nuėję pas Pilotą paprašo, kad būtų leista paspartinti Jėzaus ir kitų nubaustųjų mirtį – kad jiems būtų sulaužytos kojos. Sulaužius kojas, kūnas netekdavo atramos, ir žmogus greit uždusdavo. Atėję kareiviai sulaužo kojas abiem plėšikams – vienam ir kitam. Tačiau priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jam kojų nelaužo. Taip išsipildo žodžiai iš Psalmyno 34:20: „Jisai visus jo kaulus saugo – nėra sulaužytas nė vienas.“

Kad neliktų jokių abejonių, ar Jėzus tikrai miręs, vienas kareivis ietimi smeigia jam į šoną, į paširdžius, ir iš tos vietos išteka kraujo ir vandens (Jono 19:34). Taip išsipildo dar viena pranašystė: „Jie žiūrės į tą, kurį pervėrė“ (Zacharijo 12:10).

Į bausmės vietą yra atėjęs vienas turtingas vyras, garbingas Sinedriono narys – Juozapas iš Arimatėjos (Mato 27:57). Juozapas yra geras ir teisus žmogus, jis irgi laukia Dievo Karalystės. Kadangi yra Jėzaus mokinys (tiesa, bijodamas žydų niekam apie tai nesisakė), Sinedriono nuosprendžio Jėzui jis nepalaikė (Morkaus 15:43; Luko 23:50; Jono 19:38). Įsidrąsinęs Juozapas dabar ateina pas Pilotą ir paprašo leisti pasiimti Jėzaus kūną. Pilotas nori įsitikinti, kad Jėzus tikrai jau miręs, tad dar pasiteirauja šimtininko. Šiam tai patvirtinus, Juozapo prašymą Pilotas patenkina.

Juozapas nuperka švarios, geriausio lino drobės ir atėjęs nuima Jėzų nuo stulpo. Paruošti kūną laidojimui padeda Nikodemas – „tas pats, kuris pirmiau buvo apsilankęs pas Jėzų nakčia“ (Jono 19:39). Jis atsineša miros ir agarmedžio miltelių mišinio – apie šimtą romėnų svarų, tai yra apie 33 kilogramus. Pagal žydų paprotį Jėzaus kūną jie suvynioja į tuo mišiniu iškvepintas drobules.

Netoliese uoloje yra naujas kapas, kurį Juozapas buvo išsikirsdinęs. Ten jie paguldo Jėzų ir užrita angą dideliu akmeniu. Viską reikia daryti skubiai, kol neprasidėjo šabas. Galimas dalykas, paruošti Jėzaus kūną padėjo ir Marija Magdalietė su Jokūbo Jaunesniojo motina Marija. Dabar jos nuskuba namo „paruošti kvepalų ir kvapiųjų aliejų“, kad šabui praėjus galėtų grįžti ir užbaigti, kas reikia (Luko 23:56).

Kitą dieną, per šabą, aukštieji kunigai ir fariziejai ateina pas Pilotą ir sako:

– Gerbiamasis, mes prisiminėme, kad tas apsišaukėlis dar gyvas būdamas kalbėjo: „Po trijų dienų aš būsiu prikeltas.“ Todėl įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais jo mokiniai atėję jo nepavogtų ir nesakytų žmonėms: „Jis buvo prikeltas iš mirusių!“ Tokia apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.

– Štai jums sargyba. Eikite ir saugokite, kaip išmanote, – atsako Pilotas (Mato 27:63–65).

Ankstų sekmadienio rytą Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija ir kitos moterys, nešinos kvepalais, eina prie uolos, kur palaidotas Jėzus. „Kas mums nuris akmenį nuo kapo angos?“ – kalbasi tarpusavyje (Morkaus 16:3). Atėjusios moterys pamato, kad čia būta žemės drebėjimo. Sargybinių nėra, akmuo nuristas, o kapas tuščias!