Visada mesk savo naštą ant Jehovos
DAUGELIS žmonių šiandieną jaučiasi prislėgti naštų. Ekonominiai sunkumai, slegiančios šeimyninės problemos, sveikatos problemos, skausmas ir kančios dėl priespaudos bei despotizmo ir daugybė kitų nelaimių smaugia juos tarsi girnakmenis ant kaklo. Be šių išorinių sunkumų, kai kuriuos taip pat slegia bevertiškumo jausmas bei nesėkmės dėl netobulumo. Daugelis yra gundomi iš viso nustoti kovoti. Ką tu gali daryti, jei naštos atrodo nepanešamos?
Vienu metu Izraelio karaliui Dovydui atrodė, kad sunkumai yra beveik nepakeliami. Pagal 54 psalmės žodžius, jis buvo visiškai priblokštas nerimo dėl savo priešų spaudimo bei priešiškumo. Jis jautė didelę širdgėlą ir baimę. Jis begalėjo tik vaitoti iš sielvarto (Psalmių 54:3, 6, 18). Nors ir slegiamas visų savo nelaimių, jis suprato, kaip atsilaikyti. Kaip? Jis ieškojo savo Dievo paramos. Jo patarimas kitiems žmonėms, kurie galėjo jaustis kaip jis, buvo toks: „Mesk savo naštą ant paties Jehovos“ (Psalmių 55:22, NW).
Ką jis turėjo omenyje sakydamas „mesk savo naštą ant paties Jehovos“? Ar tai reiškia tik kreiptis į Jehovą malda ir išsakyti savo nerimą? O gal mes patys galime kažką daryti, kad palengvintume padėtį? Tačiau gal jaučiamės pernelyg neverti artintis prie Jehovos? Mes sužinosime, ką Dovydas turėjo omenyje, jei panagrinėsime tuos atvejus, kurie turėjo būti gyvi jo atmintyje jam rašant šiuos žodžius.
Veik Jehovos stiprinamas
Ar tu atsimeni, kaip Galijotas sukėlė baimę Izraelio kovotojų širdyse? Juos gąsdino šis daugiau negu 2,7 m ūgio milžinas (1 Samuelio 17:4-11, 24). Bet Dovydas nepabūgo. Kodėl? Todėl kad jis nebandė įveikti Galijoto savo paties jėga. Jis nuo to meto, kai buvo pateptas Izraelio būsimuoju karaliumi, leido Dievo dvasiai vadovauti jam ir jį stiprinti visuose jo darbuose (1 Samuelio 16:13). Todėl jis pasakė Galijotui: „Aš gi einu prie tavęs vardan kareivijų Viešpaties, Israėlio būrių Dievo, iš kurio tu tyčiojaisi; šiandien Viešpats paduos tave į mano ranką“ (1 Samuelio 17:45, 46). Nors Dovydas mokėjo meistriškai naudotis mėtykle, mes galime būti tikri, jog Jehovos šventoji dvasia vadovavo ir paveikė, kad jo paleisto į Galijotą akmens smūgis būtų mirtinas (1 Samuelio 17:48-51).
Dovydas įveikė šį didžiulį išbandymą ir tapo nugalėtoju, nes pasitikėjo, kad Dievas palaikys ir sustiprins jį. Jis buvo išsiugdęs gerus, pasitikėjimu pagrįstus santykius su Dievu. Šiuos santykius, be abejo, stiprino tai, kad Jehova išgelbėdavo jį anksčiau (1 Samuelio 17:34-37). Tu kaip ir Dovydas gali išlaikyti tvirtus asmeniškus santykius su Jehova ir visiškai tikėti jo sugebėjimu ir noru sustiprinti ir paremti tave visokiose situacijose (Psalmių 33:8, 9).
Daryk, ką gali, kad išspręstumei problemą
Tačiau tai nereiškia, kad niekada nebus didelio skausmo, nerimo ar net baimės meto, kaip kad aiškiai sakoma 54 psalmėje. Pavyzdžiui, Dovydas praėjus keleriems metams po to, kai parodė tokį bebaimį pasitikėjimą Jehova, patyrė didelę savo priešų baimę. Jis neteko karaliaus Sauliaus palankumo ir turėjo bėgti gelbėdamas savo gyvybę. Pamėgink įsivaizduoti, kokį jausmų sąmyšį tai turėjo sukelti Dovydui, kokie klausimai pynėsi jo galvoje dėl Jehovos tikslų įgyvendinimo. Juk jis buvo pateptas būsimuoju Izraelio karaliumi, tačiau dabar turėjo gyventi kaip bėglys dykumoje, medžiojamas tarsi laukinis gyvūnas. Kai jis bandė rasti prieglobstį Gato mieste, Galijoto gimtinėje, buvo atpažintas. Kokios pasekmės? Pranešime sakoma, kad jis „pradėjo labai bijoti“ (1 Samuelio 21:10-12).
Bet jis neleido, kad baimė ir didelis nerimas trukdytų jam ieškoti Jehovos paramos. Pagal 33 psalmę (parašytą remiantis šiuo įvykiu), Dovydas pasakė: „Aš ieškojau Viešpaties, ir jis išklausė mane, ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių. Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, ir išgelbėjo jį iš visų jo suspaudimų“ (Psalmių 33:5, 7).
Jehova, žinoma, jį palaikė. Tačiau atkreipk dėmesį, kad Dovydas nesėdėjo laukdamas, kol Jehova jį išvaduos. Jis suvokė būtinybę padaryti visa, ką gali tomis aplinkybėmis, kad išsivaduotų iš sunkios padėties. Jis pripažino, kad Jehovos ranka jį išvadavo, bet ir pats veikė — apsimetė pamišėliu, kad Gato karalius jo nenužudytų (1 Samuelio 21:14—22:1). Mes taip pat turime daryti visa, ką galime, kad įveiktume sunkumus, užuot tik laukę, kol Jehova išvaduos mus (Jokūbo 1:5, 6; 2:26).
Nedidinkite savo naštų
Vėliau savo gyvenime Dovydas turėjo kitą pamoką, kuri buvo skausminga. Kokią būtent? Kartais mes patys padidiname savo naštas. Po pergalės prieš filistinus Dovydo reikalai pablogėjo, kai jis nusprendė atgabenti sandoros skrynią į Jeruzalę. Istoriniame pranešime sakoma: „[Dovydas] pajudėjo su visais pas jį esančiais vyrais iš Jūdos Baalio Dievo sandoros skrynios parsigabenti... Ir jie vežė tą skrynią nauju vežimu... Du Abynadabo sūnu, Uza ir Achia varė tą naująjį vežimą“ (2 Samuelio 6:2, 3, ŠvR).
Vežant skrynią vežimu buvo pažeisti visi Jehovos duoti nurodymai, kaip tai daryti. Buvo aiškiai pasakyta, kad tik įgalioti nešėjai, Koato giminės levitai, turi nešti skrynią ant savo pečių laikydami už kartelių, perkištų per specialiai prie skrynios pritvirtintus žiedus (Išėjimo 25:13, 14; Skaičių 4:15, 19; 7:7-9). Ignoruojant šias instrukcijas, įvyko nelaimė. Kai jaučių tempiamas vežimas vos neapvirto, Uza, matyt, levitas, bet, aišku, ne kunigas, ištiesė ranką, kad prilaikytų skrynią, ir buvo Jehovos ištiktas mirtimi dėl savo nepagarbumo (2 Samuelio 6:6, 7).
Kaip karalius, Dovydas buvo iš dalies atsakingas už tai. Jo reakcija parodo, kad net tie, kurie turi gerus santykius su Jehova, kartais gali netinkamai reaguoti į išmėginimus. Iš pradžių Dovydas supyko. Po to jis išsigando (2 Samuelio 6:8, NW; 6:9). Pasitikėjimu pagrįsti jo santykiai su Jehova buvo stipriai išbandyti. Tai buvo atvejis, kai jis, matyt, nepanoro mesti savo naštos ant Jehovos ir atsisakė laikytis jo įsakymų. Ar galėtų ir su mumis kada nors taip atsitikti? Gal kartais mes priekaištaujame Jehovai dėl problemų, iškilusių todėl, kad nesilaikome jo nurodymų? (Patarlių 19:3).
Kaip pakelti kaltės naštą
Vėliau Dovydas užsikrovė sau didžiulę kaltės naštą sunkiai nusižengdamas Jehovos moralės normoms. Šiuo atveju Dovydas nusišalino nuo pareigos vesti savo vyrus į mūšį. Jis pasiliko Jeruzalėje tuomet, kai jie iškeliavo į kovą. Tai privedė prie didelės nelaimės (2 Samuelio 11:1).
Karalius Dovydas pamatė besiprausiančią gražiąją Betsabėją. Jis nusidėjo su ja ir ji pasidarė nėščia (2 Samuelio 11:2-5). Mėgindamas nuslėpti svetimavimą, jis pasirūpino, kad jos vyras, Urijas, grįžtų iš mūšio lauko į Jeruzalę. Urijas atsisakė vedybinių santykių su savo žmona tuo metu, kai Izraelis buvo mūšyje (2 Samuelio 11:6-11). Tada Dovydas griebėsi nedorų bei klastingų priemonių savo nuodėmę nuslėpti. Jis suorganizavo taip, kad mūšio metu Urijo bendražygiai paliktų jį pavojingoje pozicijoje ir jis būtų nužudytas. Kokia baisi, sunki nuodėmė! (2 Samuelio 11:12-17).
Žinoma, galiausiai Dovydas susilaukė atpildo už nuodėmę ir ji išaiškėjo (2 Samuelio 12:7-12). Pabandyk įsivaizduoti širdgėlos ir kaltės sunkumą, kurį Dovydas turėjo pajusti supratęs, kokia didelė jo nuodėmė su Betsabėja. Jis galėjo būti prislėgtas dėl savo paties trūkumų, ypač todėl, kad tikriausiai buvo emocingas, jautrus žmogus. Jis galbūt jautėsi esąs visiškai bevertis!
Tačiau Dovydas greitai patvirtino, kad padarė nuodėmę prisipažindamas pranašui Natanui: „Nusidėjau Viešpačiui“ (2 Samuelio 12:13). Kaip jis jautėsi ir kaip maldavo Jehovos Dievo apvalyti jį ir atleisti jam, pasakojama 50 psalmėje. Jis meldė: „Visai nuplauk mane nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės. Nes aš pažįstu savo neteisybę ir mano nuodėmė yra nuolat mano akyse“ (Psalmių 50:4, 5). Kadangi jis tikrai atgailavo, todėl vėl galėjo turėti tvirtus artimus santykius su Jehova. Dovydas negyveno sąžinės ar bevertiškumo jausmo graužiamas. Jis metė savo naštą ant Jehovos nuolankiai pripažindamas savo kaltę, parodydamas tikrą atgailą ir karštai melsdamas Jehovą atleisti. Jis atgavo Dievo palankumą (Psalmių 50:9-14, 17-21).
Kaip ištverti išdavystę
Panagrinėkime kitą atvejį, paskatinusį Dovydą parašyti 54-tą psalmę. Jis patyrė didelę emocinę įtampą. „Mano širdis nerimsta manyje, — jis rašė, — ir baimė mirties krinta ant manęs“ (Psalmių 54:5). Kas sukėlė tokį skausmą? Absalomas, Dovydo sūnus, sumanė pasigrobti iš Dovydo karaliaus valdžią (2 Samuelio 15:1-6). Tokią savo sūnaus išdavystę buvo labai sunku pakelti, bet dar blogiau, kad Dovydo patikimiausias patarėjas, vyras, vardu Achitofelis, prisidėjo prie sąmokslo prieš Dovydą. Būtent Achitofelį Dovydas mini Psalmių 55:12-14 (NTP). Dėl sąmokslo ir išdavystės Dovydui reikėjo bėgti iš Jeruzalės (2 Samuelio 15:13, 14). Kokį skausmą tai turėjo jam sukelti!
Tačiau jis neleido, kad dėl didelės įtampos ir sielvarto susilpnėtų jo viltis ir pasitikėjimas Jehova. Jis meldė Jehovą sužlugdyti sąmokslininkų planus (2 Samuelio 15:30, 31). Vėl matome, jog Dovydas nelaukė rankas sudėjęs, kol viską padarys Jehova. Kai tik pasitaikė proga, jis darė, ką galėjo, kad išardytų prieš jį rengiamą sąmokslą. Jis pasiuntė atgal į Jeruzalę kitą savo patarėją, Husają; šis apsimetė norįs prisidėti prie sąmokslo, tačiau iš tikrųjų nuvyko pakenkti jam (2 Samuelio 15:32-34). Jehovai padedant šis planas pasisekė. Husajas laimėjo pakankamai laiko, kad Dovydas pergrupuotų pajėgas ir susiorganizuotų apginti save (2 Samuelio 17:14).
Kaip turėjo vertinti Dovydas visą savo gyvenimą Jehovos globėjišką rūpinimąsi, jo kantrybę ir norą atleisti! (Psalmių 33:19, 20; 50:19). Tai patyręs, Dovydas patikimai mus skatina mūsų sielvarto laikotarpiais kreiptis į Jehovą pagalbos, ‛mesti ant Jehovos savo naštas’. (Palygink 1 Petro 5:6, 7.)
Ugdyk ir išlaikyk tvirtus, pasitikėjimu pagrįstus santykius su Jehova
Kaip mūsų santykiai su Jehova gali būti tokie kaip Dovydo — santykiai, kurie stiprino jį didelių išbandymų bei sielvarto metu? Mes ugdome tokius santykius būdami stropūs Dievo Žodžio, Biblijos, tyrinėtojai. Mes leidžiamės mokomi jo įstatymų, principų ir apie jo asmenybę (Psalmių 19:8-12, ŠvR). Apmąstydami Dievo Žodį, dar labiau artinamės prie jo ir išmokstame besąlygiškai pasitikėti juo (Psalmių 142:1-5). Mes stipriname tuos santykius bendraudami su tokiais pat garbintojais, kad būtume toliau mokomi Jehovos (Psalmių 121:1-4). Mes stipriname savo santykius su Jehova per nuoširdžią maldą (Psalmių 54:2).
Tiesa, Dovydas kaip ir mes nusimindavo, kai jo santykiai su Jehova nebūdavo tokie tvirti kaip turėjo būti. Priespauda gali versti mus „elgtis paikai“ (Ekleziasto 7:7, NW). Bet Jehova mato, kas vyksta, ir žino, kas mūsų širdyje (Ekleziasto 4:1; 5:7). Mums reikia labai stengtis išlaikyti tvirtus santykius su Jehova. Tuomet kokios bebūtų naštos, kurias turime nešti, mes galime pasikliauti, kad Jehova palengvins sunkumą arba suteiks mums stiprybės ištverti toje situacijoje (Filipiečiams 4:6, 7, 13). Svarbiausia — būti arti Jehovos. Kai Dovydas tai darė, jis buvo visiškai saugus.
Todėl kad ir kokios būtų aplinkybės, Dovydo žodžiais tariant, visada mesk savo naštą ant Jehovos. Tuomet mes patirsime, koks teisingas pažadas: „Jis palaikys tave: jis niekados neleis teisiajam svyruoti“ (Psalmių 55:22, NTP).