Nepasiduokite nerimui
„NESIRŪPINKITE rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mato 6:34). Šis Jėzaus Kristaus patarimas yra tikrai praktiškas mums visiems šiais spartaus ir įtempto gyvenimo tempo laikais.
Tačiau ar įmanoma nesirūpinti, kaip įveikti sunkumus, kaip apsispręsti, kaip laikytis įsipareigojimų bei atlikti savo priedermes? Milijonai žmonių jaučiasi prislėgti, susirūpinę, apsunkinti. Dėl to trankviliantų bei raminamųjų vaistų gamintojai semiasi daugiamilijoninį pelną.
Kur yra riba
Mums reikia planuoti bei ruoštis vykdyti savo įsipareigojimus, užduotis, sprendimus bei įveikti sunkumus — tiek neatidėliotinus, tiek kitokius. Biblija skatina mus ‛atsisėdus paskaičiuoti išlaidas’ prieš imantis ko nors svarbaus (Luko 14:28-30). Tai reiškia įvertinti, kokios yra galimybės, ko įmanoma tikėtis ir kiek viskam reikės laiko, energijos bei pinigų.
Kruopščiai apsvarstant būsimas aplinkybes, neįmanoma nuspėti visų galimų atvejų. Pavyzdžiui, šeimos saugumui apsirūpini namų priešgaisrine įranga. Galbūt nusipirkęs įtaisai dūmų indikatorius ir gesintuvus. Gali suplanuoti ir atrepetuoti evakuaciją iš įvairių namo vietų. Tačiau kada protingas praktiškas rūpinimasis pereina į nesaikingą, beprasmišką nerimą? Ogi tuomet, kai pradedi kankintis dėl įvairių galimų aplinkybių, kurių daugelis yra beribės fantazijos vaisius. Gali užvaldyti sunkios mintys: atrodys, jog ne viską numatei ar nepakankamai pasirūpinai šeimos sauga. Ta graužatis gali tiek prislėgti, kad neleis nė užmigti.
Mozė pas faraoną
Jehova Dievas davė savo pranašui Mozei sunkią užduotį. Pirmiausia Mozė turėjo eiti pas izraelitus ir įtikinti juos, kad Jehova paskyrė jį išvesti juos iš Egipto. Paskui Mozė turėjo eiti pas faraoną ir reikalauti išleisti izraelitus. Galop Mozei reikėjo vesti daugiamilijoninę minią per dykumą į priešiškų tautų žemę (Išėjimo 3:1-10). Visa tai galėjo labai bauginti, tačiau ar Mozė, gavęs tokį įpareigojimą, apsunkino save pernelyg dideliu nerimu?
Suprantama, Mozę jaudino daugelis būsimų dalykų. Jis paklausė Jehovos: „Štai aš eisiu pas Israėlio sūnus ir jiems sakysiu: Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus. Jei jie man tars, koksai yra jo vardas, ką aš jiems atsakysiu?“ Jehova jam atsakė (Išėjimo 3:13, 14). Mozei taip pat rūpėjo, kas būtų, jei faraonas nepatikėtų juo. Jehova vėl atsakė pranašui. Paskutinis sunkumas — Mozė prisipažino nesąs „iškalbingas“. Ką daryti? Jehovos pasiūlymu Aaronas turėjo kalbėti už Mozę (Išėjimo 4:1-5, 10-16).
Gavęs atsakymus į savo klausimus ir tikėdamas Dievu, Mozė veikė, kaip Jehova liepė. Užuot kamavęs save išgąstingomis mintimis apie galimas susitikimo su faraonu pasekmes, Mozė ‛padarė kaip buvo įsakyta’ (Išėjimo 7:6). Nerimas būtų palaužęs tai, kas būtina užduočiai įvykdyti, — jo tikėjimą bei drąsą.
Mozė vykdė savo užduotį neprarasdamas savitvardos; tokią savybę apaštalas Paulius vadino „protingumu“ (2 Timotiejui 1:7; Titui 2:2-6, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas). Protingumas apsaugojo Mozę nuo įtampos, dėl kurios jis gal būtų atsisakęs tokios didžiulės užduoties.
Kontroliuok savo mintis
Ką tu darai kasdieniniame gyvenime susidūręs su tikėjimo išbandymais arba išmėginimais? Ar sutrinki ir galvoji vien apie būsimas kliūtis bei sunkumus? O gal žvelgi į jas neprarasdamas savitvardos? Sakoma: neužbėk įvykiams už akių. Gal nieko ir neįvyks! Tad kam kamuotis? Biblijoje parašyta: „Nerimas apsunkina žmogaus širdį“ (Patarlių 12:25, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys). Todėl žmogus galbūt delsia apsispręsti ir atidėlioja viską, kol būna per vėlu.
Nerimas gali sukelti dar blogesnę pasekmę — dvasinę žalą. Jėzus Kristus pasakė, kad žmogus gali visiškai nebevertinti „žodžio apie karalystę“ dėl turto apgaulės arba dėl „šio pasaulio rūpesčių“ (Mato 13:19, 22). Kaip erškėčiai nustelbia pasėlį ir palieka bevaisį, taip nevaldomas nerimas gali sustabdyti mūsų dvasinę pažangą ir nebeleisti duoti Dievo gyriaus vaisių. Savigrauža, slegiantis kamavimasis kai kuriems žmonėms net kliudo pasiaukoti Jehovai. Jie baiminasi: ‛Kas bus, jei aš nesugebėsiu gyventi kaip pasiaukojęs asmuo?’
Apaštalas Paulius sakė, jog savo dvasinėje kovoje mes stengiamės ‛paimti nelaisvėn kiekvieną protą, kad paklustų Kristui’ (2 Korintiečiams 10:5). Mūsų senasis priešininkas Šėtonas Velnias labai norėtų, kad dėl savo nerimo netektume drąsos ir nusilptume fiziškai, emociškai bei dvasiškai. Jis žino, kaip per dvejones įvilioti į spąstus. Todėl Paulius taip pat perspėjo krikščionis ‛nepalikti vietos velniui’ (Efeziečiams 4:27). Būdamas „šito amžiaus dievas“, Šėtonas sėkmingai „apakino netikinčiųjų protus“ (2 Korintiečiams 4:4, NTP). Niekada neleiskime jam valdyti mūsų proto!
Pagalbos šaltinis
Užkluptas sunkumų, vaikas skuba pas mylintį tėvą ir šis jam padeda bei paguodžia. Panašiai ir mes, iškilus problemoms, galime kreiptis į savo dangiškąjį Tėvą Jehovą. Juk Jehova siūlo mums mesti savo naštas bei rūpesčius ant jo (Psalmių 55:22, NTP). Kaip tėvo palaikomas vaikas daugiau nebenuogąstauja dėl savo bėdų, taip ir mes turime ne tik mesti savo naštas Jehovai, bet jas ir palikti jam (Jokūbo 1:6).
Kaip galime mesti savo rūpesčius Jehovai? Atsakymą randame Filipiečiams 4:6, 7: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Taip, Jehova atsako į nepaliaujamas maldas bei prašymus ir gali suteikti vidinę ramybę, apsaugančią mūsų protą nuo bereikalingo nerimo (Jeremijo 17:7, 8; Mato 6:25-34).
Kad mūsų veiksmai derintųsi su maldomis, neturime atsiskirti tiesiogine prasme arba mąstymu (Patarlių 18:1). Reikėtų pasitikėti ne savimi, o verčiau apsvarstyti, kokie Biblijos principai bei nurodymai taikytini rūpimu klausimu (Patarlių 3:5, 6). Tiek jauni, tiek seni gali ieškoti Biblijoje bei Sargybos bokšto leidiniuose informacijos, padedančios apsispręsti bei įveikti įvairius sunkumus. Be to, krikščionių susirinkimuose esame apdovanoti išmintingais bei patyrusiais vyresniaisiais ir kitais subrendusiais bendratikiais, visada pasiruošusiais pasikalbėti su mumis (Patarlių 11:14; 15:22). Žmonės, emociškai nepaveikti mūsų problemų ir žvelgiantys į jas Dievo protu, gali padėti įvertinti viską kitokiu požiūriu. Nors jie nenuspręs už mus, bet gali padrąsinti bei padėti.
„Lauk Dievo“
Visi žinome, jog kiekvieną dieną užtektinai būna įtampos dėl tikrų problemų, nekalbant apie įsivaizduojamas. Jei mums tiek baisu ir sunku dėl to, kas gali atsitikti, melskime ir prašykime Jehovos. Ieškokime nurodymų, išminties bei supratimo skaitydami jo Žodį ir kreipdamiesi į jo organizaciją. Pamatysime: kad ir kas nutiktų, galime susilaukti paramos viskam įveikti.
Prislėgtas ir sunerimęs, psalmininkas giedojo: „Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą“ (Psalmių 42:11, Brb red.). Tegu ir mūsų jausmai būna tokie pat.
Taip, būk pasiruošęs tam, ko išmintinga tikėtis, o ko negali nuspėti — palik Jehovai. „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7).
[Iliustracija 23 puslapyje]
Ar tu, kaip ir Dovydas, meti savo naštas bei nerimą Jehovai?