Vis dėlto šios nelaimės metu Dovydas pasitikėjo asmeniška Jehovos globa. „Mano [„klaidžiojimą aplinkui“, išnaša] tu skaičiavai“, — pareiškė jis maldoje Jehovai. Taigi Dovydui tai buvo tarsi Jehova būtų užrašęs visus jo išmėginimus. Po to Dovydas pridūrė: „Liek mano ašaras į savo odinę! Argi jos nepažymėtos tavo knygoje?“a (Psalmių 56:8, NTP). Tokiu sulyginimu Dovydas išreiškė pasitikėjimą, kad Jehova žino ne tik padėtį, bet ir tos padėties sukeliamus jausmus.