Biblijos knyga Nr. 44: Apaštalų darbų

Rašytojas: Lukas

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 61 m. e. m.

Aprašytasis laikotarpis: 33—61 m. e. m.

DIEVO įkvėptų Raštų 42-oje knygoje Lukas aprašo Jėzaus ir jo sekėjų gyvenimą, veiklą bei tarnystę iki Viešpaties žengimo į dangų. O 44-oje, Apaštalų darbų, knygoje toliau pasakojama apie ankstyvąją krikščionybę — bendruomenės įkūrimą veikiant šventajai dvasiai. Taip pat pateikiama žinių, kaip liudijimas plito: iš pradžių tarp žydų, paskui ir tarp kitų tautų. Pirmuose 12-oje skyrių daugiausia kalbama apie Petro veiklą, o kituose 16-oje — apie Pauliaus. Lukas artimai bendravo su Pauliumi ir lydėjo jį daugelyje kelionių.

² Apaštalų darbų knyga skiriama Teofiliui. Kadangi jis vadinamas „garbinguoju“, galimas dalykas, užėmė aukštas pareigas, arba Lukas taip kreipiasi į jį iš didelės pagarbos (Lk 1:3). Šiame istoriniame pasakojime pateikiama tikslių faktų apie krikščionių bendruomenės įkūrimą bei plėtrą. Jis prasideda prikelto Jėzaus pasirodymu savo mokiniams ir fiksuoja svarbius 33—61 m. e. m. įvykius, aprėpdamas maždaug 28 metus.

³ Luko Evangelija ir Apaštalų darbai nuo seno priskiriami to paties rašytojo plunksnai. Abi knygos adresuotos Teofiliui. Paskutinius įvykius, aprašytus Evangelijoje, Lukas pakartoja pirmose Apaštalų darbų eilutėse, taigi abu pasakojimai akivaizdžiai yra vieno autoriaus darbas. Atrodo, kad Apaštalų darbų knygą Lukas užbaigė apie 61 m. e. m., tikriausiai einant į pabaigą dvejų metų laikotarpiui, kurį jis kartu su Pauliumi praleido Romoje. Kadangi knygoje užrašyti įvykiai iki pat tų metų, pasakojimas negalėjo būti užbaigtas anksčiau; tas faktas, kad pasakojime Pauliaus byla dar lieka neišspręsta, rodo, jog jis užbaigtas būtent tais metais.

⁴ Biblistai nuo senų senovės Apaštalų darbų knygą laiko kanonine. Jos fragmentų rasta seniausiuose Graikiškųjų raštų papirusuose, kurie išliko iki mūsų dienų, — ypač Mičigano Nr. 1571 (P³⁸) (trečias ar ketvirtas m. e. amžius) ir Česterio Bičio Nr. 1 (P⁴⁵) (trečias amžius). Abu šie papirusai liudija, kad Apaštalų darbų knyga buvo naudojama plačiai kaip ir kitos įkvėptų Raštų knygos, taigi ji priklausė ankstyvajam katalogui. Lukas, ją rašydamas, laikosi tokio pat tikslumo kaip ir Evangelijoje. Seras Viljamas M. Ramzis Apaštalų darbų autorių priskiria prie „aukščiausio lygio istorikų“ ir paaiškina, ką turi omenyje: „Pirmoji ir esminė didžio istoriko savybė — teisingumas. Jo žodžiai turi būti patikimi.“a

⁵ Apie tai, jog Luko raštams ypač būdingas tikslumas, liudija Edvino Smito, britų karo laivų flotilės Viduržemio jūroje per Pirmąjį pasaulinį karą vado, žodžiai. 1947 m. kovo mėnesio žurnale The Rudder jis rašė: „Senovėje laivai, kitaip nei šiuolaikiniai, nebuvo valdomi vienu vairu, esančiu laivagalyje, o dviem dideliais vairais, arba irklais, abipus laivagalio. Todėl Šv. Lukas [Apd 27:40] sako daugiskaita — „vairai“ [žr. A. Jurėno vertimą]... Viską ištyrę, įsitikinome, jog kiekvieną Šv. Luko teiginį apie laivo judėjimą, pradedant tuo momentu, kai jis paliko Puikiąsias Prieplaukas, iki atplaukė į Maltą, patvirtina itin tikslūs ir įtikinami išoriniai, nepriklausomi įrodymai. Taip pat kad laikas, kurį laivas išbuvo jūroje, atitinka nuplauktą atstumą. Ir galiausiai, kad Luko aprašymas vietos, į kurią laivas atvyko, sutampa su tuo, kokia ta vieta yra. Visa rodo, kad Lukas iš tiesų pats dalyvavo kelionėje, kurią aprašė, be to, kad jis toks žmogus, kurio pastabas ir teiginius galima laikyti itin patikimais.“b

⁶ Kad Luko pasakojimas tikslus, liudija ir archeologiniai radiniai. Štai atliekant kasinėjimus Efeze atkasta Artemidės šventykla, taip pat senovinis teatras, kuriame miestelėnai buvo sukėlę riaušes prieš Paulių (Apd 19:27-41). Rasti įrašai patvirtina, kad Lukas teisingai vartoja titulą „miesto vadovai“, taikydamas jį Tesalonikos pareigūnams (17:6, 8). Du maltiečių įrašai rodo, jog Lukas, vadindamas Publijų „vyriausiu salos valdininku“, irgi buvo tikslus (28:7).c

⁷ Be to, Luko užrašytos Petro, Stepono, Kornelijaus, Tertulo, Pauliaus ir kitų kalbos skiriasi savo stiliumi ir išdėstymu. Netgi paties Pauliaus kalbos skiriasi, nelygu auditorija ir situacija. Iš to aišku, jog Lukas užrašė vien, ką pats girdėjo arba ką jam buvo papasakoję liudininkai. Taigi nieko nėra pramanyta.

⁸ Apie patį Luką žinoma nedaug. Jis nebuvo iš apaštalų, bet su jais artimai bendravo (Lk 1:1-4). Trim atvejais apaštalas Paulius pamini Luką vardu (Kol 4:10, 14; 2 Tim 4:11; Fm 24). Keletą metų jis buvo nuolatinis Pauliaus palydovas, jo vadinamas „mylimuoju gydytoju“. Pasakojimo stilius įvairuoja: nuo „jie“ pereinama prie „mes“, ir tai įrodymas, kad Lukas buvo kartu su Pauliumi Troadėje per antrąją misionierišką kelionę, kad jis galbūt pasiliko Filipuose keletą metų iki Pauliui sugrįžtant ir kad iš ten lydėjo Paulių kelionėje į Romą stoti prieš teismą (Apd 16:8, 10; 17:1; 20:4-6; 28:16).

KUO VERTINGA

³² Apaštalų darbų knyga, kaip ir Evangelijos, patvirtina, kad Hebrajiškieji raštai įkvėpti Dievo ir patikimi. Artinantis Sekminių dienai Petras minėjo dvi išsipildžiusias pranašystes, ką „Šventoji Dvasia pranašingai ištarė Dovydo lūpomis apie Judą“ (Apd 1:16, 20; Ps 69:26 [69:25, Brb]; 109:8). Per Sekmines didžiai nustebusiems žmonėms Petras taip pat pasakė, kad jie yra išsipildžiusios pranašystės liudininkai. „Čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai“, — tarė jis (Apd 2:16-21; Jl 3:1-5 [2:28-32, Brb]; palygink taip pat Apaštalų darbų 2:25-28, 34, 35 su Psalmyno 16:8-11 ir 110:1).

³³ Kitą kartą, įtikinėdamas minią, susirinkusią prie šventyklos, Petras vėl rėmėsi Hebrajiškaisiais raštais: pirma citavo Mozę, o paskui pasakė: „Ir visi pranašai, kurie tik bylojo nuo Samuelio laikų, vienas po kito skelbė šias dienas.“ Vėliau, stovėdamas prieš sinedrioną, Petras citavo 118 psalmės 22 eilutę, kad Kristus — akmuo, kurį jie atmetė, tapo „kertiniu akmeniu“ (Apd 3:22-24; 4:11). Pilypas eunuchui iš Etiopijos paaiškino Izaijo 53:7, 8 eilučių pildymąsi, ir supratęs, jog tai tiesa, tas nuolankus žmogus panoro būti pakrikštytas (Apd 8:28-35). Kalbėdamas Kornelijui apie Jėzų, Petras pasakė: „Apie jį visi pranašai liudija“ (10:43). Iškilus klausimui dėl apipjaustymo, Jokūbas savo sprendimą parėmė teiginiu: „Čia dera pranašo žodžiai, nes parašyta“ (15:15-18). Tais pačiais šaltiniais rėmėsi ir apaštalas Paulius (26:22; 28:23, 25-27). Tai, kad mokiniai ir jų klausytojai noriai pripažino, jog Hebrajiškieji raštai — Dievo Žodžio dalis, yra tvirtas laidas, kad tie raštai Dievo įkvėpti.

³⁴ Apaštalų darbų knyga puikiai atskleidžia, kaip buvo įkurta krikščionių bendruomenė ir kaip ji augo šventosios dvasios globojama. Skaitydami šį jaudinantį pasakojimą matome, kad Dievas laimino bendruomenės augimą, kad pirmieji krikščionys buvo drąsūs ir džiugūs, tvirtai laikėsi net kęsdami persekiojimus, rodė norią dvasią tarnyboje — kaip antai Paulius atsiliepė į kvietimą skelbti gerąją naujieną kituose kraštuose ir keliauti į Makedoniją (4:13, 31; 15:3; 5:28, 29; 8:4; 13:2-4; 16:9, 10). Tas pats ir šiandien: krikščionių bendruomenę jungia meilė, vienybė, bendri interesai, ir vadovaujama šventosios dvasios ji skelbia „įstabius Dievo darbus“ (2:11, 17, 45; 4:34, 35; 11:27-30; 12:25).

³⁵ Apaštalų darbų knyga atskleidžia, kaip reikia skelbti Dievo Karalystę. Pats Paulius rodė pavyzdį ir tai matyti iš jo žodžių: „Nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus.“ Paskui pridūrė: „Nuodugniai paliudijau“ (NW). Ši tema plėtojama per visą knygą ir ypač išryškėja paskutinėse pastraipose, kur kalbama apie Pauliaus atsidėjimą skelbti bei mokyti, net ir surakintam pančiais. Ten sakoma: „Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų.“ Būkime ir mes tokie atsidavę Karalystės darbui! (20:20, 21; 28:23; 2:40; 5:42; 26:22)

³⁶ Iš Pauliaus kalbos Efezo bendruomenės prižiūrėtojams daug naudingų patarimų gali pasisemti ir šių dienų krikščionių prižiūrėtojai. Kadangi jie paskiriami per šventąją dvasią, turi ‘būti rūpestingi sau ir visai kaimenei’ — ganyti ją su meile ir saugoti nuo žiaurių vilkų, siekiančių ją sunaikinti. Tai nelengva atsakomybė! Prižiūrėtojams reikia budėti ir stiprintis Dievo malonės žodžiu. Stengdamiesi paremti silpnuosius jie turi „atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’“ (20:17-35).

³⁷ Kitose Pauliaus kalbose irgi aiškiai atsispindi Biblijos principai. Pavyzdžiui, klasikinis argumentavimo pavyzdys yra jo kalba stoikams ir epikūrininkams Areopage. Iš pradžių jis sako matęs jų mieste aukurą su užrašu „Nežinomam dievui“ ir tuo pasinaudodamas aiškina, kad tik vienas tikrasis Dievas, dangaus ir žemės valdovas, kuris iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę, yra „visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“. Paskui pacituoja vieno jų poeto žodžius „Mes irgi esame kilę iš Jo“ (Brb), kad parodytų, kaip neprotinga manyti, jog jie kilę iš negyvų stabų, pagamintų iš aukso, sidabro ar akmens. Taip Paulius taktiškai atskleidžia, kad visa valdžia priklauso gyvajam Dievui. Ir tik baigdamas kalbą iškelia klausimą apie prikėlimą, bet netgi tada nepamini Kristaus vardu. Suprantamai dėstydamas mintį apie aukščiausią vienintelio tikrojo Dievo valdžią, jis paskatina kai kuriuos priimti tikėjimą (17:22-34).

³⁸ Apaštalų darbų knyga ragina nuolat uoliai tyrinėti „visą Raštą“. Pauliui pirmą sykį skelbiant Berėjoje, tenykščiai žydai „labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų“, todėl buvo pagirti už kilnumą (17:11). Šiandien ir mes, uoliai tyrinėdami Raštus kartu su dvasios kupina Jehovos bendruomene, stipriname savo tikėjimą bei įsitikinimą. Per tokias studijas imame labiau vertinti Dievo principus. Kai kurie iš šių principų trumpai išdėstyti Apaštalų darbų 15:29. Čia Jeruzalės apaštalai ir vyresnieji, sudarantys vadovaujančiąją tarybą, pranešė bendratikiams, kad dvasinio Izraelio narių nebereikia apipjaustyti, tik būtina susilaikyti nuo stabmeldystės, kraujo ir ištvirkavimo.

³⁹ Tie pirmieji mokiniai iš tiesų tyrinėjo įkvėptus Raštus ir prireikus juos citavo bei pritaikė savo gyvenime. Turėdami tikrą pažinimą ir stiprinami Dievo dvasios, jie pajėgė atlaikyti žiaurius persekiojimus. Petras su Jonu visiems ištikimiems krikščionims davė pavyzdį drąsiai atsakydami priešiškai nusiteikusiems tautos vadovams: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Vėl atvesdinti prieš teismo tarybą, kuri drauste uždraudė jiems mokyti Jėzaus vardu, jie aiškiai pasakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ Kalbėdami drąsiai jie puikiai paliudijo vyresnybei, ir viskas baigėsi tuo, kad žymus Įstatymo mokytojas Gamalielis pasakė gerai žinomus žodžius jų naudai, ir apaštalai buvo paleisti (4:19, 20; 5:28, 29, 34, 35, 38, 39).

⁴⁰ Didingas Jehovos sumanymas įkurti savo Karalystę tarsi auksinis siūlas eina per visą Bibliją, ir ypač jis ryškus Apaštalų darbų knygoje. Pradžioje skaitome, kad Jėzus prieš pakildamas į dangų 40 dienų ‘aiškino apie Dievo karalystę’. Atsakydamas į mokinių klausimą apie karalystės atkūrimą, Jėzus paaiškino, kad pirmiausia jie turės būti jo liudytojai ligi pat žemės pakraščių (1:3, 6, 8). Iš pradžių Jeruzalėje, o paskui ir kitur, mokiniai ėmė drąsiai skelbti žinią apie Karalystę. Kilus persekiojimui akmenimis buvo užmuštas Steponas ir daug mokinių išsisklaidė po kitas apylinkes (7:59, 60). Toliau rašoma, kad Pilypas skelbė „Dievo karalystės gerąją naujieną“ Samarijoje ir sulaukė gerų rezultatų, o Paulius su savo draugais skelbė „karalystę“ Azijoje, Korinte, Efeze ir Romoje. Šie pirmieji krikščionys visiškai pasitikėjo Jehova ir jo palaikančia dvasia (8:5, 12; 14:5-7, 21, 22; 18:1, 4; 19:1, 8; 20:25; 28:30, 31). Mąstydami, kokie uolūs ir drąsūs jie buvo ir kaip dosniai Jehova laimino jų pastangas, turime stiprią paskatą nuodugniai liudyti žmonėms apie Dievo karalystę (28:23).

[Išnašos]