Vaikščioti suvienyta širdimi

„Mokyk mane, Viešpatie [„o Jehova“, NW], ... vesk [„suvienyk“, NW] mano širdį, kad ji bijotų tavo vardo“ (PSALMIŲ 85:11).

 1. Kaip Jehova apdovanoja savo lojalius tarnus?

‛VIEŠPATIE [„o Jehova“, NW], tu vienas esi Dievas’ (Psalmių 85:8, 10). Dovydas šlovino Jehovą kupina dėkingumo širdimi. Dar anksčiau negu Dovydas tapo viso Izraelio karaliumi, Jehova išlaisvino jį nuo Sauliaus ir nuo filistėnų. Todėl Dovydas galėjo giedoti: „Viešpats mano uola, mano pilis ir mano gelbėtojas. Su nekaltu [„lojaliuoju“, NW] tu elgies nekaltai [„elgsies lojaliai“, NW] (2 Samuelio 22:2, 26). Jehova daugelyje išbandymų apsaugojo savo lojalų tarną. Dovydas galėjo viltis ir pasitikėti savo lojaliu Dievu, bet jam reikėjo nuolatinio vadovavimo. Todėl Dovydas maldavo Dievą: „Mokyk mane, Viešpatie [„o Jehova“, NW], savo kelio“ (Psalmių 85:11).

 2. Kuo pasirūpino Jehova, kad pamokytų mus?

² Dovydas nenorėjo turėti nieko bendro su pasaulio idėjomis ir filosofijomis. Jis norėjo būti ‛Viešpaties pamokytas’, kaip apie tai vėliau kalbėjo Dievo pranašas (Izaijo 54:13). Tuo metu buvo tik devynios Biblijos knygos, kurias Dovydas galėjo apmąstyti. Tačiau šitas mokymas jam buvo brangus! Mes šiandien, būdami pamokyti, galime džiaugtis visomis 66 Biblijos knygomis ir taip pat gausybe Karalystės literatūros, kurią pateikia „ištikimas bei protingas tarnas“ (Mato 24:45). Todėl kaip ir Dovydas, šaukimės Jehovos, kad jo dvasia padėtų mums ištirti tai, ką „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli, ... ir Dievo gelmes“ (1 Korintiečiams 2:9, 10).

 3. Kokiu požiūriu Biblijos pamokymas gali būti mums naudingas?

³ Biblijoje yra atsakymas į kiekvieną klausimą ir problemą, kurios gali iškilti mūsų gyvenime. „O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4). Jeigu mes priimame Jehovos pamokymą, tai sustiprins mus, kad ištvertume sunkumus, paguos mus nusiminimo laikais ir išsaugos ryškiai liepsnojančią Karalystės viltį mūsų širdyse. Džiaukimės, skaitydami Dievo Žodį ir mąstykime apie jį „dieną ir naktį“, nes Biblija pagrįsta išmintis tampa ‛gyvybės medžiu tiems, kurie ją pasigauna, ir palaiminti, kas ją laiko!’ (Psalmių 1:1-3; Patarlių 3:13-18; taip pat žiūrėk Jono 17:3).

 4. Kokį pavyzdį paliko mums Jėzus dėl to, kaip mes turime elgtis?

⁴ Dievo sūnus Jėzus, taip pat vadinamas ‛Dovydo Sūnumi’, visada kreipdavosi nurodymo į Jehovą (Mato 9:27)a. Jis pasakė: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.“ „Aš... nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė“ (Jono 5:19; 8:28). Jėzus paliko mums pavyzdį, kad ‛eitume jo pėdomis’ (1 Petro 2:21). Tik pagalvok! Jeigu mes studijuojame Raštus taip, kaip tai tikriausiai darė Jėzus, tada visose situacijose galėsime pasielgti pagal Jehovos norą. Jehovos kelias visada teisingas.

 5. Kas yra „tiesa“?

⁵ Dovydas toliau pareiškia: „Aš vaikščiosiu tavo tiesoje“ (Psalmių 86:11, NW). Po tūkstančio metų, kreipdamasis į Dovydo Sūnų Jėzų, Pilotas paklausė: „Kas yra tiesa?!“ Bet Jėzus buvo ką tik atsakęs į Piloto klausimą žodžiais: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“, pridurdamas: „Taip yra kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą“ (Jono 18:33-38). Taigi Jėzus parodė, kad tiesos centre yra mesijiška Karalystė. Taip, visa Biblijos tema — tai Jehovos vardo pašventinimas per jo Karalystę (Ezechielio 38:23; Mato 6:9, 10; Apreiškimas 11:15).

 6. Ko mes turime saugotis, vaikščiodami tiesoje?

⁶ Ką reiškia vaikščioti tiesoje? Tai reiškia Karalystės vilčiai skirti pirmą vietą savo gyvenime. Mes turime gyventi Karalystės viltimi. Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, turime skirti Karalystės interesams visą dėmesį, pagal savo galimybes uoliai liudydami apie Karalystės tiesą (Mato 6:33; Jono 18:37). Mes negalime vaikščioti tiesoje tik tam tikrą laiko dalį, tarnaudami dėl akių, o po to nukrypdami nuo pagrindinio kelio į šalį, kad atsiduotume besaikėms pramogoms arba vaikytumėmės daug laiko suryjančios karjeros, arba ‛tarnautume... Mamonai [„turtui“, NW]’ (Mato 6:24). Mes galime paklysti viename iš tų takelių ir niekada neberasti ‛siauro kelio į gyvenimą’. Nenuklyskime nuo šito kelio! (Mato 7:13, 14). Mūsų Didysis Mokytojas Jehova per savo Žodį ir organizaciją apšviečia mums kelią, sakydamas: „Tas yra kelias; vaikščiokite juo, ir nenukrypkite nei dešinėn, nei kairėn“ (Izaijo 30:21).

Derama baimė

 7. Kaip mes galime ‛suvienyti’ savo širdį?

⁷ Dovydo malda tęsiama toliau 11-oje eilutėje: „Vesk [„suvienyk“, NW] mano širdį, kad ji bijotų tavo vardo.“ Panašiai kaip ir Dovydas, mes turime trokšti, kad mūsų širdis nebūtų padalinta, bet kad ji būtų visiškai pašvęsta Dievo valios vykdymui. Tai atitinka Mozės duotą patarimą: „Taigi, Izraeli, ko gi Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja, jei ne to, kad bijotumei Viešpaties, tavo Dievo, vaikščiotumei jo keliais, jį mylėtumei ir tarnautumei Viešpačiui, tavo Dievui, visa savo širdimi ir visa savo siela, kad laikytumei Viešpaties įsakymus ir įstatus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, kad tau gerai klotųsi?“ (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13). Tai iš tikrųjų yra mūsų gerovei, jeigu visa širdimi ir siela tarnaujame Jehovai. Taip mes parodome deramą baimę jo žymiam vardui. Jehovos vardas, ypatingai kalbant apie jo didingų tikslų išsipildymą, tiesiogiai reiškia „Jis — priežastis tapimui“. Jis taip pat simbolizuoja jo aukščiausiąją valdžią visoje visatoje. Tarnaudami su šventa pagarba prieš Dievo didybę, niekada neleisime dėl baimės prieš mirtingus žmones nukreipti mus nuo tiesaus kelio. Mūsų širdys nebus padalintos. Greičiau mes bijosime padaryti ką nors, kas nepatinka Jehovai Dievui, Aukščiausiajam Teisėjui ir Suvereniam Viešpačiui, laikančiam savo rankose patį mūsų gyvenimą (Izaijo 12:2; 33:22).

8, 9. a) Ką reiškia būti „ne iš pasaulio“? b) Kokių žingsnių turime imtis dėl to, kad esame ‛reginys pasauliui’?

⁸ Netgi niekinami ir persekiojami, mes seksime bebaimiu Jėzaus Kristaus pavyzdžiu nebūti mus supančio piktojo pasaulio dalimi (Jono 15:17-21). Tai nereiškia, kad Jėzaus mokiniai turi gyventi kaip atsiskyrėliai arba slėptis vienuolyne. Jėzus pasakė maldoje į savo Tėvą: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį“ (Jono 17:15-18). Mes, kaip ir Jėzus, esame pasiųsti skelbti Karalystės tiesą. Jėzus buvo prieinamas. Žmonės būdavo atgaivinti tuo, kaip jis mokė. (Palygink Mato 7:28, 29; 11:28, 29; Jono 7:46.) Taip turėtų būti ir su mumis.

⁹ Malonus mūsų draugiškumas, skoningi rūbai ir visa išorė, gera ir švari mūsų kalba turi padaryti mus ir mūsų žinią priimtina teisingos širdies žmonėms. Mes turime vengti nevalyvumo, nekuklių drabužių, draugijų, kurios galėtų įtraukti mus į pasaulio reikalus, ir nedorovingo gyvenimo būdo, kurį matome aplink pasaulyje. Pasidarę ‛reginys pasauliui, angelams ir žmonėms’, mes 24 valandas per parą tarnaujame ir gyvename kaip pavyzdingi krikščionys (1 Korintiečiams 4:9; Efeziečiams 5:1-4; Filipiečiams 4:8, 9; Kolosiečiams 4:5, 6). Todėl mūsų širdis turi būti suvienyta.

10. Kaip Jehova prisimena tuos, kurie suvienija savo širdį šventam tarnavimui?

¹⁰ Jehova prisimins mus, kurie suvienijome savo širdį, bijodami Jehovos vardo, mąstome apie jo didingus tikslus ir savo gyvenimą paskyrėme jo šventai tarnybai. „Nes Viešpaties akys žiūri į visą žemę ir suteikia stiprybės tiems, kurie tiki jį tobula širdimi“ (2 Kronikų 16:9). Malachijo 3:16 apie mūsų dienas pranašiškai kalbama: „Tuomet tie, kurie bijo Viešpaties, kalbėjo kiekvienas savo artimui: ‛Viešpats [„Jehova“, NW] stebėjo ir klausė, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atsiminimo knyga tiems, kurie bijo Viešpaties [„Jehovos“, NW] ir atsimena jo vardą.’“ Tebūna mūsų širdys suvienytos sveikoje Jehovos baimėje!

Kupinas meilės Jehovos gerumas

11. Kaip Jehova parodys kupiną meilės gerumą savo lojaliems tarnams?

¹¹ Kokia karšta Dovydo malda! Jis tęsia: „Aš šlovinsiu tave, Viešpatie [„o Jehova“, NW], mano Dieve, visa savo širdimi ir skelbsiu tavo vardą per amžius. Nes tavo gailestingumas [„meilės kupinas gerumas“, NW] buvo man didelis ir tu išgelbėjai mano sielą iš mirusiųjų buveinės gilybių“ (Psalmių 85:12, 13). Dovydas antrą kartą šioje psalmėje giria Jehovą už jo mylintį gerumą — jo ištikimą meilę. Šita meilė tokia didelė, kad gali išgelbėti mus iš beviltiškų, kaip kartais atrodo, situacijų. Dykumoje Sauliaus persekiojamas Dovydas galbūt troško pasislėpti nuošalioje vietoje ir numirti. Tai buvo panašiai, tarsi jis būtų akis į akį susidūręs su giliausiu šeolu — kapo gelmėmis. Bet Jehova išlaisvino jį! Lygiai taip pat ir mūsų laikais Jehova stebuklingai padėdavo savo tarnams ir sustiprindavo dorumo saugotojus, kurie liko ištikimi net iki mirties. Visi lojalieji gaus savo apdovanojimą, netgi, jeigu to reikėtų, per prisikėlimą. (Palygink Jobo 1:6-12; 2:1-6, 9, 10; 27:5; 42:10; Patarlių 27:11; Mato 24:9, 13; Apreiškimas 2:10b.)

12. Kaip dvasininkija parodo pasitikėjimą savimi ir despotizmą ir kokį atpildą jie gaus?

¹² Kalbėdamas apie savo persekiotojus, Dovydas sušunka: „Dieve, puikieji sukilo prieš mane ir galingųjų minia tykoja mano gyvybės, ir jie nelaiko tavęs prieš savo akis“ (Psalmių 85:14). Šiandien tarp persekiotojų yra krikščioniškojo pasaulio dvasininkija. Jie tariasi garbiną Dievą, bet patys pakeičia jo šventą vardą titulu „Viešpats“, vaizduodami Dievą kaip paslaptingą Trejybę, apie kurią Biblijoje iš tiesų niekur neužsimenama. Koks įžūlumas! Be to, dar stebėtinai daugelyje šalių visoje žemėje jie stengiasi įtikinti politines valdžias uždrausti Jehovos Liudytojų veiklą ir įkalinti juos. Šitie sutanoti Dievo vardo niekintojai susilauks atpildo kartu su visais panašiais ištvirkėlei Didžiojo Babilono nariais (Apreiškimas 17:1, 2, 15-18; 19:1-3).

13. Kokias savybes parodo Jehova, kad išreikštų savo gerumą?

¹³ Kalbėdamas apie laimingą priešingybę, Dovydas maldoje tinkamai tęsia: „Bet tu, Viešpatie [„o Jehova“, NW], esi gailestingas ir maloningas Dievas, neskubus rūstintis, be galo malonus ir ištikimas“ (Psalmių 85:15). Tokios mūsų Dievo savybės yra iš tiesų didingiausios. Šie žodžiai mums primena apie Sinajaus kalną, kur Mozė prašė pamatyti Jehovos šlovę. Jehova atsakė: „Aš tau parodysiu visa, kas gera, ir garsiai ištarsiu prieš tave Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardą.“ Bet jis perspėjo Mozę: „Negalėsi matyti mano veido, nes žmogus negali manęs matyti ir likti gyvas.“ Po to Jehova nusileido debesyje ir paskelbė: „Jehova, Jehova Dievas [NW], gailestingasis ir maloningasis, kantrusis [„neskubus rūstauti“, NW], gerasis ir ištikimasis [„kupinas mylinčio gerumo ir tiesos“, NW]“ (Išėjimo 33:18-20; 34:5, 6). Dovydas pacitavo šiuos žodžius savo maldoje. Tokios Jehovos savybės reiškia mums žymiai daugiau negu kokia nors išorė! Ar mes, remdamiesi savo pačių patyrimu, nevertiname Jehovos gerumą, kurį parodo tokios puikios jo savybės?

‛Ženklas, reiškiantis gerumą’

14, 15. Kaip savo tarnų atžvilgiu Jehova parodo ženklą, „reiškiantį gerumą“?

¹⁴ Dovydas toliau maldauja Jehovą palaimos, sakydamas: „Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs; duok stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų. Duok man ženklą savo palankumo [„ženklą, reiškiantį gerumą“, NW], kad matytų, kurie nekenčia manęs, ir susigėstų, kad tu, Viešpatie [„o Jehova“, NW], būsi man padėjęs ir mane paguodęs“ (Psalmių 85:16, 17). Dovydas pripažįsta, kad jis, kaip Jehovos tarnaitės sūnus, turi taip pat priklausyti Jehovai. Lygiai taip šiandien yra ir su mumis visais, kurie pašventėme savo gyvenimą Jehovai ir tarnaujame jam kaip vergai. Mums reikia gelbstinčios Jehovos jėgos per jo šventąją dvasią. Todėl mes prašome mūsų Dievą, kad jis mūsų atžvilgiu parodytų „ženklą, reiškiantį gerumą“. Į Jehovos gerumą įeina puikios savybės, kurias mes ką tik apsvarstėme. Remiantis tuo, kokio patvirtinimo, arba ženklo, mes galime laukti iš Jehovos?

¹⁵ Jehova yra ‛kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos’ Davėjas ir, kaip sako Jėzus, jis dosniai duoda „Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Jokūbo 1:17; Luko 11:13). Šventoji dvasia — kokia neįkainojama Jehovos dovana! Per šventąją dvasią Jehova pripildo mūsų širdį džiaugsmo netgi persekiojimo laikais. Todėl būdami teisme, kur sprendėsi jų gyvybės ir mirties klausimas, Jėzaus apaštalai galėjo džiaugsmingai pareikšti, kad Dievas duoda šventąją dvasią tiems, kas paklūsta jam kaip valdovui (Apaštalų darbai 5:27-32). Šventosios dvasios džiaugsmas juose buvo nuolatinis ‛ženklas, reiškiantis gerumą’ (Romiečiams 14:17, 18).

16, 17. a) Kokį savo gerumo ženklą Jehova davė Pauliui ir Barnabui? b) Koks ženklas buvo duotas persekiojamiems tesalonikiečiams?

¹⁶ Savo misionieriškos kelionės po Mažąją Aziją metu Pauliui ir Barnabui teko patirti sunkumus ir netgi griežtą persekiojimą. Kai jie skelbė Pisidijos Antiochijoje, žydai atmetė jų žinią. Todėl jie kreipėsi į kitataučius. Koks buvo rezultatas? „Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties [„Jehovos“, NW] žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui.“ Bet žydai sukėlė riaušes ir tie misionieriai buvo išvaryti iš krašto. Tačiau ar jie ir ką tik įtikėjusieji dėl to prarado drąsą? Jokiu būdu! Greičiau „mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“ (Apaštalų darbai 13:48, 52). Jehova davė jiems šitą ženklą, liudijantį apie jo gerumą.

¹⁷ Vėliau naujas susirinkimas Tesalonikoje patyrė persekiojimą. Dėl to Paulius jiems parašė paguodžiantį laišką, kuriame gyrė juos už jų ištvermę sielvarto laiku. Jie ‛priėmė žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu’ (1 Tesalonikiečiams 1:6). ‛Šventosios dvasios džiaugsmas’ toliau stiprino juos kaip akivaizdus ženklas nuo Dievo, kuris gailestingas ir maloningas, neskubus rūstintis, kupinas mylinčio gerumo ir tiesos.

18. Kaip išreiškia dėkingumą už Jehovos gerumą mūsų broliai Rytų Europoje?

¹⁸ Dabartiniais laikais Jehova parodė savo gerumą mūsų ištikimiesiems broliams Rytų Europoje, sugėdindamas jų nekentusius ankstesnius persekiotojus. Nors po dešimtmečių persekiojimo jie neseniai buvo išlaisvinti, tačiau tie brangūs broliai dar vis kenčia, susidurdami su rūsčiais ekonominiais sunkumais. Tačiau juos guodžia ‛Šventosios Dvasios džiaugsmas’. Kas jiems teiktų didesnį džiaugsmą, jei ne naudojimasis savo vėl atgauta laisve liudijimo darbo išplėtimui? Kaip rodo pranešimai iš kongresų ir krikšto duomenys, jų klauso daug žmonių. (Palygink Apaštalų darbai 9:31.)

19. Kaip Psalmių 85:11 žodžiai gali mums tapti savi?

¹⁹ Visa, kas buvo svarstoma šiame ir ankstesniame straipsniuose, pasikartoja karštos Dovydo maldos į Jehovą žodžiuose: „Mokyk mane, Viešpatie [„o Jehova“, NW], ... vesk [„suvienyk“, NW] mano širdį, kad ji bijotų tavo vardo“ (Psalmių 85:11). Iš tikrųjų tegu tie 1993 metų teksto žodžiai tampa mums savi iš visos širdies remiant darbą Karalystės naudai ir branginant neišsenkantį mūsų vienintelio Dievo, Suverenaus Viešpaties Jehovos, gerumą.

[Išnašos]

Kaip tu atsakytum?

◻ Ko mes prašome, kai meldžiame: „Mokyk mane, Viešpatie [„o Jehova“, NW]“?

◻ Ką reiškia suvienyti savo širdis, kad bijotume Jehovos vardo?

◻ Kaip Jehova parodys meilės kupiną gerumą savo lojaliems tarnams?

◻ Kaip Jehova parodo per mus ‛ženklą, reiškiantį gerumą’?

[Rėmelis 29 puslapyje]

Metinis 1993 metų tekstas: “Mokyk mane, Viešpatie [„o Jehova“, NW], ... vesk [„suvienyk“, NW] mano širdį, kad ji bijotų tavo vardo“ (Psalmių 85:11).