Jehova rūpinasi, kad neišklystume iš kelio
„Nekenčiu jokio sukto kelio“ (PS 119:128).
1, 2. a) Į kokius perspėjimus, norėdamas pasiekti kelionės tikslą, atsižvelgi ir kodėl? b) Kokių perspėjimų Jehova duoda savo tarnams ir kodėl?
ĮSIVAIZDUOK, tau reikia pasiekti tam tikrą vietą. Kaip ten nuvykti, teiraujiesi patikimo draugo. Jis gerai žino kelią ir viską smulkiai nupasakoja. Štai, pavyzdžiui, sako: „Toje sankryžoje būk ypač atidus. Ženklas gali suklaidinti. Dėl jo daug kas nusuka ne ten, kur reikia.“ Ar nebūtum draugui dėkingas, kad tavimi rūpinasi? Ar perspėjimo nepaklausytum? Jehova, panašiai kaip tas draugas, mums irgi rūpestingai išaiškina, kaip pasiekti kelionės tikslą — amžinąjį gyvenimą. Taip pat nurodo pavojus, perspėja, kas gali nukreipti į klystkelį (Įst 5:32; Iz 30:21).
2 Apie keletą tokių pavojų ir pakalbėsime šiame bei kitame straipsnyje. Atminkime: mūsų Draugas, Jehova Dievas, perspėjimų duoda todėl, kad mus myli, mumis rūpinasi. Išsvajotąjį tikslą jis linki mums saugiai pasiekti. O jei žmogus pasirenka neteisingą kryptį ir iš kelio išklysta, jam dėl to skauda širdį (Ez 33:11). Šiame straipsnyje aptarsime, kokie trys veiksniai gali stumti mus į pavojų. Pirmas — tai aplinka, kurioje esame, antras — mūsų pačių troškimai, trečias — dalykai, kurie netgi nėra tikri. Kiekvieną veiksnį panagrinėsime atskirai; sužinosime, kaip dangiškasis Tėvas moko pavojų saugotis. Štai vienas psalmininkas, šventosios dvasios įkvėptas, Jehovai giedojo: „Nekenčiu jokio sukto kelio“ (Ps 119:128). Ar tą patį pasakytum ir apie save? Kas padėtų tvirtai šios nuostatos laikytis?
„Neseksi daugumos pavyzdžiu“
3. a) Kodėl nežinant kelio būtų pavojinga sekti paskui kitus? b) Koks svarbus principas užrašytas Išėjimo 23:2?
3 O ką darytum ilgoje kelionėje, jeigu vienu tarpu nebežinotum, kur link sukti? Galbūt kiltų pagunda sekti paskui kitus, ypač jei matytum, kad dauguma renkasi vieną kryptį. Bet taip daryti rizikinga. Jie keliauja galbūt visai kitur negu tu arba, galimas dalykas, irgi nežino kelio. Šitas pavyzdys padeda suprasti principą, kuriuo senovės Izraelyje buvo pagrįstas vienas Įstatymo punktas. Teisėjams ir teismo liudininkams buvo prisakyta ‘nesekti daugumos pavyzdžiu’. (Perskaityk Išėjimo 23:2.) Netobulas žmogus, žinia, lengvai gali pasiduoti aplinkinių įtakai ir teisingumą iškreipti. Tačiau ar principas, kad nedera sekti paskui minią, taikytinas tik sprendžiant teisinius reikalus? Aišku, kad ne vien.
4, 5. Kokiomis aplinkybėmis Jozuė ir Kalebas atsispyrė minios įtakai ir kaip jiems tai pavyko?
4 Tiesą sakant, minia tave gali patraukti beveik kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Pagunda ‘sekti daugumos pavyzdžiu’ kartais kyla staiga ir būna labai sunku jai atsispirti. Štai prisiminkime, kokį aplinkinių spaudimą teko atlaikyti Jozuei ir Kalebui. Juodu kartu su dešimčia kitų vyrų išėjo išžvalgyti Pažadėtosios žemės. Kai sugrįžo, anas dešimtukas negeromis kalbomis atėmė tautiečiams drąsą. Tie vyrai tvirtino, jog krašte gyvena milžinai, kilę iš nefilų (Pr 6:4). Bet tai buvo neįmanomas dalykas. Juk nefilai, žemės moterų ir maištingųjų angelų palikuonys, jau seniai, nepalikdami jokių ainių, buvo žuvę per tvaną. Silpno tikėjimo žmogų, deja, paveikti gali ir patys absurdiškiausi teiginiai. Dešimties žvalgų neigiami atsiliepimai pasėjo tarp izraelitų baimę, sukėlė paniką. Dauguma netrukus nusprendė, kad klausyti Jehovos ir įžengti į Pažadėtąją žemę būtų klaida. Kaip Jozuė ir Kalebas toje keblioje situacijoje pasielgė? (Sk 13:25-33)
5 Daugumos pavyzdžiu jie nesekė. Nors miniai tai ir nepatiko, abu kalbėjo tiesą. Savo žodžių neišsižadėjo net tada, kai žmonės ėmė grasinti, kad užmėtys juos akmenimis. Kodėl šie du vyrai buvo tokie drąsūs? Be abejo, todėl, kad tvirtai tikėjo Jehovą. Žvelgdami tikėjimo akimis, jie aiškiai matė skirtumą tarp niekuo nepagrįstų tvirtinimų ir šventų Jehovos pažadų. Ir vienas, ir antras vėliau iš patirties paliudijo, kad Jehova kiekvieną savo pažadą ištesi. (Perskaityk Jozuės 14:6, 8; 23:2, 14.) Jozuę ir Kalebą su ištikimuoju Dievu siejo glaudūs ryšiai. Jiems nė minties nekilo jį skaudinti. Priešingu atveju būtų įsiteikę silpno tikėjimo miniai, bet daugiau nieko ir nebūtų laimėję. Savo pozicijos abu laikėsi tvirtai, todėl paliko mums sektiną pavyzdį (Sk 14:1-10).
6. Kokiais atvejais mus gali traukti minia?
6 O tau pačiam ar nebūna sunku atsispirti, kai traukia minia, ir daugumos pavyzdžiu nesekti? Žmonių, kuriems Jehova svetimas ir kurie iš jo nustatytų moralės normų šaiposi, dabar tikrai yra didelė minia. Štai pagalvokime apie laisvalaikio užsiėmimus ir pramogas: kokia iškreipta moralės samprata peršama. Dažnas pasakys, kad jei televizijos laidose, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir demonstruojamas palaidumas, smurtas, okultizmas, tai čia nėra nieko bloga (2 Tim 3:1-5). Kaip jūs šeimoje nusprendžiate, ką laisvalaikiu veiksite? Gal vieną arba kitą dalyką pasirenkate nusižiūrėję į aplinkinius, kurių sąžinė iš tikrųjų yra atbukusi, ir šitaip slopinate savo sąžinės balsą? Bet argi tai nereiškia sekti daugumos pavyzdžiu?
7, 8. a) Kaip ugdomės gebėjimą „atskirti gera nuo bloga“ ir kodėl tai yra naudingiau negu vadovautis gausybe griežtų taisyklių? b) Kuo tave džiugina daugelis jaunų krikščionių?
7 Kad padėtų mums teisingai apsispręsti, Jehova padovanojo vertingą dovaną — gebėjimą „atskirti gera nuo bloga“. Šį gebėjimą tačiau reikia išlavinti pratybomis (Hbr 5:14). Jeigu sektum paskui minią, tikrai neįgautum daugiau nuovokos. Įžvalgesnis netaptum ir vadovaudamasis gausybe griežtų taisyklių. Kur kas geriau būtų įsiklausyti į savo sąžinės balsą. Jehovos garbintojai todėl nesudarinėja sąrašų, kurie filmai, knygos ir interneto svetainės yra nepriimtini. Pasaulyje viskas taip greitai keičiasi, kad šitoks sąrašas, vos sudarytas, būtų jau pasenęs (1 Kor 7:31). Blogiausia, kad konkrečios taisyklės trukdytų atlikti svarbų darbą — rūpestingai, su malda vis apsvarstyti aktualius Biblijos principus ir jais remiantis patiems spręsti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti (Ef 5:10).
8 Aišku, ne visiems patiks, kad vadovaujamės Biblijos principais. Jaunas krikščionis, pavyzdžiui, jaučia stiprų bendramokslių spaudimą. Jam būna nelengva išsiskirti iš minios ir nedaryti to, ką visi daro, nežiūrėti to, ką visi žiūri (1 Pt 4:4). Todėl kaip džiaugiamės, kad daugybė mūsų brolių ir sesių, tiek jaunų, tiek senų, tvirtai laikosi tikėjimo! Jozuė ir Kalebas nesekė daugumos pavyzdžiu — neseka ir jie.
Nenuklysk „paskui savo širdies ir akių užgaidas“
9. a) Kodėl kelionėje būtų pavojinga veikti impulso pagautam, pasiduoti savo įnoriams? b) Kodėl senajai Dievo tautai buvo svarbu laikytis įstatymo, užrašyto Skaičių 15:37-39?
9 Antra, kas gali stumti į pavojų, — tai mūsų pačių troškimai. Plėtodami pavyzdį, nuo kurio pradėjome, įsivaizduokime tokią situaciją: kelionėje tu meti žemėlapį šalin ir veiki impulso pagautas. Suki ten, kur peizažas atrodo gražesnis. Bet, pasidavęs įnoriams, kelionės tikslo tikrai nepasieksi. Ši scenelė pailiustruoja, koks reikšmingas buvo dar vienas Įstatymo reikalavimas. Izraelitai turėjo savo drabužių kraštuose pasidaryti kutus ir mėlynos juostelės apvadą. (Perskaityk Skaičių 15:37-39.) Šiandien daug kas nesuvokia, kam šito reikėjo. O tu ar minėto reikalavimo prasmę supranti? Jo laikydamiesi, Dievo tautos žmonės išsiskirdavo iš aplinkui gyvenančių pagonių tautų. Išsiskirti, tai yra būti kitokie, jie privalėjo, — antraip Jehova nebūtų jų maloniai priėmęs (Kun 18:24, 25). Tas pats Įstatymo punktas, be to, mokė saugotis klastingos vidinės paskatos, kad ji nenuvestų į šalį nuo kelionės tikslo, amžinojo gyvenimo. Kokia tai paskata?
10. Iš ko matyti, kad Jehova puikiai supranta žmogaus prigimtį?
10 Įsidėmėkime, dėl kokios priežasties Jehova minėtą punktą įtraukė į Įstatymą: kad žmonės nenuklystų „paskui savo širdies ir akių užgaidas“. Jehova žmogaus prigimtį kiaurai permato. Jis žino, kaip lengvai mūsų širdis, mūsų vidinis žmogus, susivilioja tuo, ką akys regi. Biblija todėl perspėja: „Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!“ (Jer 17:9, Brb). Jehova izraelitus ne be reikalo protino. Dievas žinojo, kad jiems kils noras žvalgytis į kaimynines pagonių tautas ir kad tenai matys visokių pagundų. Galimas dalykas, jog užsinorės ir savo išvaizda supanašėti su tais stabmeldžiais, galiausiai net perims jų pasaulėžiūrą, ims elgtis taip, kaip jie (Pat 13:20).
11. Kokiomis aplinkybėmis galime susigundyti tuo, ką regime?
11 Šiais laikais klastingai žmogaus širdžiai yra dar daugiau pagundų. Visas pasaulis orientuojasi į kūniškų įgeidžių tenkinimą. Kas tokiomis aplinkybėmis, remiantis principu iš Skaičių 15:39, būtų patartina? Pagalvok, ar tavęs neveikia tai, kad bendramokslių, bendradarbių, kaimynų apranga darosi vis labiau rėžianti akį, seksuali? Ar nesusivilioji tuo, ką matai? Ar nesinori ‘nuklysti paskui savo širdies ir akių užgaidas’? Gal knieti ir pačiam nuleisti kartelę, imti rengtis panašiai kaip kiti? (Rom 12:1, 2)
12, 13. a) Ką turėtume daryti, jeigu akys vis krypsta ten, kur nederėtų? b) Kodėl turime saugotis, kad kito žmogaus nepastūmėtume į bloga?
12 Mums būtina savitvarda. Jeigu akys vis krypsta ten, kur nederėtų, prisiminkime, kaip tvirtai dėl šio dalyko buvo nusistatęs dievobaimingasis Jobas: jis sudarė sutartį su savo akimis, kad geidulingai nesižvalgys į svetimas moteris (Job 31:1). Panašiai buvo apsisprendęs ir karalius Dovydas. „Aš nestačiau sau prieš akis jokio beverčio daikto“, — sakė jis (Ps 101:3, Jr). Visa, kas teršia sąžinę ir kenkia asmens santykiams su Jehova, yra „bevertis daiktas“. Tai gali būti, tarkim, koks nors reginys, žadinantis širdyje nedorą geismą, stumiantis prie nekrikščioniškų poelgių.
13 Saugokimės, kad ir patys nepastūmėtume kito žmogaus į bloga — kad jo atžvilgiu netaptume „beverčiu daiktu“. Priesakas vilkėti padoriai ir tvarkingai Biblijoje užrašytas šventosios dvasios įkvėpimu, todėl tikrai svarbus (1 Tim 2:9). Laikydamiesi šios taisyklės, drabužį renkamės ne vien pagal savo skonį. Atsižvelgiame ir į aplinkinių sąžinę, į jų jausmus. Darome taip, kad kitam būtų ramiau, geriau, — ne kaip patys užsimanome (Rom 15:1, 2). Dėl aprangos sektiną pavyzdį krikščionių bendruomenėje rodo tūkstančiai jaunuolių. „Paskui savo širdies ir akių užgaidas“ jie neklaidžioja. Priešingai, stengiasi viskuo patikti Jehovai. Kaip mes jais džiaugiamės!
Nenukrypk prie „tuščių dalykų“
14. Kokį perspėjimą Jehova perdavė per pranašą Samuelį?
14 Įsivaizduok, kad tavo kelias eina per bekraštę dykumą. Kas būtų, jei susiviliotum miražu ir nuklystum į šalį? Iliuzijos vaikymasis galbūt kainuotų gyvybę! Jehova žino apie tokį pavojų. Štai vienas pavyzdys iš Biblijos laikų. Izraelitai, nusižiūrėję į aplinkines tautas, užsinorėjo turėti karalių iš savo tarpo. Reikalaudami, kad karalius jiems būtų paskirtas, žmonės darė didelę nuodėmę, nes tai buvo lygu išsižadėti Jehovos — didžiojo Karaliaus. Turėti savo valdovą Jehova jiems leido, tačiau per pranašą Samuelį pabrėžiamai įspėjo, kad tauta nenukryptų prie „tuščių dalykų“. (Perskaityk 1 Samuelio 12:21, Brb.)
15. Kaip izraelitai vaikėsi tuštybių?
15 Gal tie žmonės manė, kad karalius iš jų pačių tarpo bus tikresnis, patikimesnis negu Jehova? Jeigu taip, jie vaikėsi tuščio dalyko. O pasidavę vienai iliuzijai, tuoj galėjo susivilioti ir daugybe kitų šėtoniškų iliuzijų. Karalius, pavyzdžiui, lengvai galėjo nukreipti juos į stabmeldystę. Stabmeldžiai klysta manydami, kad apčiuopiami objektai — iš medžio ar akmens padaryti dievai — yra patikimesni, realesni negu Jehova, neregimasis Dievas, sukūręs visą pasaulį. Bet stabai, pasak apaštalo Pauliaus, „yra niekas“ (1 Kor 8:4, Brb). Jie nemato, negirdi, nekalba. Jie niekuo negali mums padėti. Nors stabas yra žmogaus akiai regimas ir apčiuopiamas, jeigu jį garbintum, iš tikrųjų vaikytumeisi tuštybės — apgaulingos iliuzijos, vedančios į pragaištį (Ps 115:4-8).
16. a) Kaip dabar Šėtonas daugelį žmonių suvilioja tuštybėmis? b) Kodėl galime tvirtinti, kad materialiniai dalykai, palyginti su pačiu Jehova, tėra tuštybė?
16 Šėtonui ir dabar puikiai sekasi vilioti žmones tuštybėmis. Pavyzdžiui, jis perša mintį, kad saugus ir laimingas būsi tik pasidėjęs tvirtą materialinį pagrindą. Tavo problemas esą išspręs pinigai, gerai apmokamas darbas, nauji, gražūs daiktai. Tačiau ar daiktas ką išsprendžia, kada pašlyja sveikata, ištinka ekonomikos krizė ar įvyksta stichinė nelaimė? Ar ką išsprendžia, jei žmogus jaučia vidinę tuštumą, jei nemato gyvenime tikslo, prasmės, neranda atsakymų į esminius klausimus? Ar suteikia paguodos mirus kam iš artimųjų? Dvasios troškulio kūniškais dalykais numalšinti nepavyks. Materialinės vertybės žmogaus negelbsti; jos tėra „tušti dalykai“. Nei pinigai, nei daiktai neapsaugo nuo ligų ir mirties, dabartinio trumpo žmogaus gyvenimo akivaizdžiai nepailgina, — kitaip tariant, ilgalaikių saugumo garantijų neduoda (Pat 23:4, 5). O Jehova, mūsų Dievas, yra daug tikresnis. Glaudus ryšys su juo garantuoja tikrą saugumą. Kokia tai neįkainojama vertybė! Niekada jo nepalikime ir neimkime vaikytis tuštybių.
17. Ką ketini daryti, apsvarstęs kelis Jehovos perspėjimus?
17 Argi nesidžiaugiame, kad gyvenimo kelionėje mūsų Draugas ir Vadovas yra pats Jehova? Jeigu įsiklausysime į jo meilingus perspėjimus dėl šių trijų dalykų, — nesekti įkandin minios, nenuklysti paskui savo širdies užgaidas ir nesivaikyti tuštybių, — tada kelionės tikslą, amžinąjį gyvenimą, pasiekti bus lengviau. Kitame straipsnyje aptarsime dar tris perspėjimus, kuriais Jehova moko savo tarnus nekęsti sukto kelio, šalintis klaidžių takų, patraukiančių daugelį (Ps 119:128).
Ką manai?
Kaip pats asmeniškai pritaikytum šiose Biblijos eilutėse užrašytus principus?
[Iliustracija 11 puslapyje]
Ar tau nekyla pagunda sekti paskui minią?
[Iliustracija 13 puslapyje]
Kodėl būtų pavojinga veikti impulso pagautam?
[Iliustracija 14 puslapyje]
Gal vaikaisi tuščių dalykų?