„Mano siela, šlovink Jehovą“

„PASTARAISIAIS mėnesiais tarnyba man tapo nuobodi ir liūdna“, — sako Nensi.a Jau beveik dešimt metų ji tarnauja pioniere, visalaike gerosios naujienos skelbėja. Dar ji priduria: „Man nepatinka tai, kas darosi su manimi. Atrodo, jog Karalystės žinią skelbiu abejingai ir nenuoširdžiai. Ką man daryti?“

Apsvarstykime ir Kito, Jehovos Liudytojų susirinkimo vyresniojo, atvejį. Jis labai nustebo, kai jo žmona pasakė: „Tu kažko susirūpinęs. Ką tik maldoje tu padėkojai už maistą, nors mes dabar nieko nevalgome!“ Kitas prisipažįsta: „Pats suprantu, jog meldžiuosi mechaniškai.“

Be abejo, tu nenori, jog tavo gyrius Jehovai Dievui būtų šaltas ir mechaniškas. Priešingai, tu trokšti, kad jis būtų nuoširdus ir kiltų iš dėkingumo. Deja, jausmo lyg kokio drabužio neapsivilksi ir nenusivilksi. Jis turi atsirasti žmogaus viduje. Tad kaip galima jausti dėkingumą savo širdyje? 103-ioji psalmė padeda tai sužinoti.

Šią psalmę parašė senovės Izraelio karalius Dovydas. Jis pradeda tokiais žodžiais: „Mano siela, šlovink Jehovą, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!“ (Psalmių 103:1, NW) Viename žinyne sakoma: „Dievui taikomas žodis šlovinti, reiškia garbinti, parodant didelę meilę ir dėkingumą.“ Trokšdamas garbinti Jehovą meilės ir dėkingumo kupina širdimi, Dovydas ragina savo sielą, tai yra save, „šlovinti Jehovą“. Tačiau kas Dovydo širdyje sukelia tą šiltą jausmą Dievui?

Dovydas tęsia: „Neužmiršk visų Jo [Jehovos] geradarysčių“ (Psalmių 103:2, Brb red.). Dėkingumas Jehovai akivaizdžiai susijęs su pagarbiu „Jo geradarysčių“ apmąstymu. Kokius Jehovos darbus turi omenyje Dovydas? Žvelgiant į Jehovos Dievo kūrybą, pavyzdžiui, į žvaigždėmis nusėtą dangų giedrą naktį, dėkingumas Kūrėjui tikrai pripildo širdį. Žvaigždėti dangūs Dovydui paliko neišdildomą įspūdį (Psalmių 8:4, 5; 19:2). Be to, 103-ioje psalmėje Dovydas prisimena ir kitus Jehovos darbus.

Jehova „atleidžia visas tavo nuodėmes“

Šioje psalmėje Dovydas išvardija Dievo gerumo darbus. Nurodydamas pirmąjį ir svarbiausiąjį, jis gieda: ‛Jehova atleidžia visas tavo nuodėmes’ (Psalmių 103:3, NW). Dovydas, be abejo, suvokė savo nuodėmingą padėtį. Kai pranašas Natanas tiesiai jam pasakė apie jo nesantuokinius ryšius su Batšeba, Dovydas iš karto sutiko: „Tau [Jehova] nusidėjau — tiktai tau — ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Psalmių 51:6). Sudužusia širdimi jis meldė: „Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes. Visai nuplauk mane nuo kaltės ir nuvalyk mane nuo mano nuodėmės“ (Psalmių 51:1, 2, Brb red.). Koks dėkingas turėjo būti Dovydas, kai jam atleido! Kaip netobulas žmogus jis ir toliau nusidėdavo, tačiau visuomet atgailaudavo, priimdavo pabarimus ir taisydavosi. Apmąstydamas meilingą Dievo elgesį su juo, Dovydas būdavo paskatintas šlovinti Jehovą.

Argi mes ne tokie pat nuodėmingi? (Romiečiams 5:12) Net apaštalas Paulius sielojosi: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Romiečiams 7:22-24) Kokie mes esame dėkingi, kad Jehova neregistruoja mūsų nuodėmių! Jis mielai pašalina jas, kai atgailaujame ir siekiame atleidimo.

Dovydas primena sau: „[Jehova] išgydo visas tavo ligas“ (Psalmių 103:3). Gydymas — tai atkūrimas, todėl norint išgydyti neužtenka tik atleisti nuodėmes. Reikia pašalinti „ligas“ — mūsų klaidingo kelio pasekmes. Naujajame pasaulyje Jehova iš tikrųjų pašalins fizines nuodėmės pasekmes: ligas ir mirtį (Izaijo 25:8; Apreiškimas 21:1-4). Net šiandien Dievas mus gydo nuo dvasinių negalių: apvalo kai kurių sąžinę, kitiems padeda atnaujinti nutrūkusią draugystę su juo. ‛Neužmirškime’ to, ką Jehova mums jau padarė.

Jis „atperka tavo gyvastį“

„[Jehova] atperka tavo gyvastį iš Duobės“, — gieda Dovydas (Psalmių 103:4). „Duobė“ — tai bendras žmonijos kapas — Šeolas, arba Hadas. Dar prieš tapdamas Izraelio karaliumi, Dovydas buvo patekęs į mirties nasrus. Pavyzdžiui, Izraelio karalius Saulius baisiai nekentė Dovydo ir visaip stengėsi jį nužudyti (1 Samuelio 18:9-29; 19:10; 23:6-28). Filistinai taip pat troško Dovydo mirties (1 Samuelio 21:10-15). Tačiau Jehova visada išgelbėdavo jį iš „Duobės“. Koks dėkingas buvo Dovydas, atsiminęs tuos Jehovos darbus!

O kaip tu? Ar Jehova stiprindavo tave sielvarto ir netekties metu? O gal sužinojai atsitikimų, kaip šiais laikais jis gelbėdavo savo ištikimus Liudytojus iš Šeolo duobės? Galbūt tave sujaudino šiame žurnale aprašyti įvykiai, kaip Jehova išgelbėjo žmones. Kodėl gi neskyrus laiko ir su dėkingumu neapmąsčius tų tikrojo Dievo darbų? Be abejo, mes visi turime dėkoti Jehovai ir už prikėlimo viltį (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15).

Jehova mums teikia gyvenimą bei tai, kas padaro jį džiaugsmingą ir prasmingą. Psalmininkas pareiškia, kad Dievas „malone bei gailestingumu tave vainikuoja“ (Psalmių 103:4, Brb red.). Jehova neišsižada mūsų sunkią valandą, jis padeda per savo matomąją organizaciją ir per paskirtus susirinkimo vyresniuosius, arba ganytojus. Jo padedami galime įveikti sunkumus ir neprarasti savigarbos bei orumo. Krikščionys ganytojai labai rūpinasi avimis. Jie drąsina sergančiuosius ir nuliūdusiuosius bei daro viską, kad pakeltų nupuolusius (Izaijo 32:1, 2; 1 Petro 5:2, 3; Judo 22, 23). Jehovos dvasia skatina ganytojus užjausti ir mylėti kaimenę. Jo „malonė bei gailestingumas“ kaip karūna puošia mus ir suteikia orumo! Tad šlovinkime Jehovą bei jo šventąjį vardą ir niekad nepamirškime jo darbų.

Prisimindamas tai psalmininkas Dovydas gieda: „[Jehova] sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis“ (Psalmių 103:5). Jehovos duotas gyvenimas malonus ir džiaugsmingas. Juk tiesos pažinimas yra neįkainojamas lobis bei didžiulio džiaugsmo šaltinis! Pagalvok, kokį pasitenkinimą teikia Jehovos pavestas skelbimo ir mokinių ruošimo darbas. Koks džiaugsmas rasti žmogų, trokštantį daugiau sužinoti apie tikrąjį Dievą, padėti jam pažinti Jehovą ir paskatinti šlovinti jį! Visai nesvarbu, ar teritorijoje kas nors klausysis mūsų, ar ne, mums didžiulė privilegija dalyvauti darbe, kuriuo pašventinamas Jehovos vardas ir apginama jo visavaldystė.

Kas gi uoliai skelbdamas Dievo Karalystę nepavargsta ir nepailsta? Tačiau Jehova savo tarnams nuolat teikia jėgų, kad jie taptų ‛tarsi arai’, turintys stiprius sparnus ir sklandantys aukštai danguje. Kokie mes dėkingi, jog mūsų mylintis dangiškasis Tėvas duoda mums šios „dinaminės energijos“, kad kasdien ištikimai atliktume savo tarnybą! (Izaijo 40:29, NW; 40:30, 31)

Pavyzdžiui, Klara pasaulietiniame darbe dirba visą dieną, be to, kas mėnesį lauko tarnyboje praleidžia maždaug po 50 valandų. Ji sako: „Kartais jaučiuosi pavargusi ir į lauko tarnybą prisiverčiu eiti tik todėl, kad esu su kažkuo susitarusi. Tačiau išėjusi visuomet atsigaunu.“ Galbūt ir tau teko patirti antplūdį jėgų, kurias Jehova teikia krikščioniškoje tarnyboje. Tad kaip ir Dovydas kartok šios psalmės įžanginius žodžius: „Mano siela, šlovink Jehovą, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!“

Jehova išgelbsti savo žmones

Psalmininkas toliau gieda: „Viešpats vykdo teisumo darbus, daro, kas teisinga, visiems engiamiesiems. Jis parodė savo kelius Mozei, savo veiksmus Izraelio tautai“ (Psalmių 103:6, 7). Tikriausiai Dovydas mąsto apie tai, kaip Mozės dienomis egiptiečiai ‛engė’ izraelitus. Apsvarstęs, kaip Jehova paskelbė Mozei apie išgelbėjimą, Dovydas širdyje pajuto dėkingumą.

Apmąstydami, kaip Dievas elgėsi su izraelitais, ir mes galim pajusti dėkingumą. Be to, turim apsvarstyti ir šiuolaikinių Jehovos tarnų išgyvenimus, aprašytus knygos Jehovah’s Witnesses—Proclaimers of God’s Kingdom (Jehovos Liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai) 29 ir 30 skyriuose. Šioje knygoje ir kituose Sargybos bokšto bendrijos leidiniuose papasakoti įvykiai mums parodo, kaip šiais laikais Jehova padeda savo tarnams ištverti įkalinimą, minios išpuolius, veiklos uždraudimą, koncentracijos bei vergiško darbo stovyklas. Įvairūs išmėginimai užgriuvo Liudytojus karų draskomose šalyse: Burundyje, buvusioje Jugoslavijoje, Liberijoje ir Ruandoje. Tačiau, vykstant persekiojimams, Jehovos ranka visuomet stiprino ištikimus tarnus. Apsvarstę mūsų didžiojo Dievo, Jehovos, darbus pasijusime kaip ir Dovydas, kuris apmąstė išvadavimą iš Egipto.

Taip pat pagalvok, kaip meilingai Jehova išvaduoja mus iš nuodėmių naštos. ‛Kristaus krauju’ jis „nuvalo mūsų sąžinę nuo mirties darbų“ (Žydams 9:14). Kai atgailaujame dėl savo nuodėmių ir prašome atleidimo Kristaus pralieto kraujo pagrindu, Dievas atitolina mūsų nuodėmes tokiu atstumu, „kaip toli saulėtekis nuo saulėlydžio“, ir vėl palankiai žvelgia į mus. Apmąstyk Jehovos teikiamas priemones: krikščionių sueigas, ugdantį bendravimą, susirinkimo ganytojus ir biblinius leidinius, gaunamus iš „ištikimo bei protingo tarno“ (Mato 24:45). Argi visi šie Jehovos darbai nepadeda stiprinti mūsų draugystės su juo? Dovydas tvirtina: „Gailestingas ir malonus yra Viešpats, lėtas rūstintis ir turtingas malonės. ... Ne taip, kaip nusidėjome, jis pasielgė su mumis, ir ne taip, kaip nusikaltome, atlygino mums“ (Psalmių 103:8-14, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Meilingo Jehovos rūpinimosi apmąstymas iš tiesų gali paskatinti mus šlovinti jį ir aukštinti jo šventąjį vardą.

„Šlovinkite Viešpatį, visi jo darbai“

Lyginant su Jehovos, ‛Amžinojo Dievo’, nemirtingumu, „žmogaus dienos“ trumpos ir „panašios į žolę“. Tačiau Dovydas su dėkingumu svarsto: „Viešpaties gerumas per amžių amžius tiems, kurie pagarbiai jo bijo, ir jo teisumas vaikų vaikams, tiems, kurie laikosi jo Sandoros ir ištikimai atsimena vykdyti jo įsakymus“ (Pradžios 21:33; Psalmių 103:15-18). Jehova nepamiršta tų, kurie pagarbiai jo bijo. Tinkamu laiku jis duos jiems amžinąjį gyvenimą (Jono 3:16; 17:3).

Dėkodamas už Jehovos karaliavimą, Dovydas sako: „Viešpats padėjo savo sostą danguose, ir jo karališka galybė visa valdo“ (Psalmių 103:19). Nors buvo laikas, kai Jehova matomai valdė per Izraelio karalystę, iš tikrųjų jo sostas yra danguje. Būdamas Kūrėjas, Jehova yra visavaldis visatos Viešpats, todėl tiek danguje, tiek žemėje jis įgyvendina savo tikslus.

Dovydas ragina net dangaus angelus. Jis gieda: „Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai, — galingieji, vykdantys jo įsakymą, paklusnūs jo tartam žodžiui. Šlovinkite Viešpatį, visos jo galybės, — jo tarnai, vykdantys jo valią. Šlovinkite Viešpatį, visi jo darbai, visose jo viešpatijos vietose. Šlovink Viešpatį, mano siela!“ (Psalmių 103:20-22) Argi meilingų Jehovos darbų apmąstymas neturėtų skatinti ir mus šlovinti jį? Be abejonės! Galime būti tikri, jog, šlovinant Dievą, mūsų balsas nepaskęs didingame garbintojų chore, kuriame gieda net teisieji angelai. Tad iš visos širdies šlovinkime savo dangiškąjį Tėvą ir visuomet gerai kalbėkime apie jį. Priimkime į širdį Dovydo žodžius: „Mano siela, šlovink Jehovą.“

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Dovydas apmąstydavo Jehovos gerumo darbus. O tu?