Nors esame padaryti iš dulkių, ryžtingai eikime pirmyn!

„Jis žino mūsų sandarą; jis atsimena, kad mes tesame dulkės“ (PSALMIŲ 103:14, NTP).

 1. Ar Biblija moksliškai teisinga, sakydama, kad žmonės yra padaryti iš dulkių? Paaiškink.

FIZINE prasme mes esame dulkės. „Viešpats Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvosios dvasios į jo noskyles, padarydamas žmogų gyva siela“ (Pradžios 2:7, ŠvR). Šis paprastas žmogaus sukūrimo aprašymas derinasi su moksline tiesa. Visi daugiau nei 90 elementų, iš kurių sudarytas žmogaus kūnas, yra randami „žemės dulkėse“. Chemikas kartą pareiškė, kad 65 procentus žmogaus kūne sudaro deguonis, 18 procentų anglis, 10 procentų vandenilis, 3 procentus azotas, 1,5 procento kalcis ir 1 procentą fosforas, o likusią dalį — kiti elementai. Ar šie skaičiai visiškai tikslūs — nesvarbu. Faktas nesikeičia: „Tesame dulkės“!

 2. Kokį atgarsį tavyje sukelia faktas apie tai, kaip Dievas sukūrė žmones ir kodėl?

² Kas, be Jehovos, galėtų sukurti tokius sudėtingus kūrinius tik iš dulkių? Dievo darbai yra tobuli ir be trūkumų, todėl tikrai nėra pagrindo skųstis, kad jis nutarė sukurti žmogų būtent taip. Iš tikrųjų tai, kad Didysis Kūrėjas sugebėjo sukurti žmogų iš žemės dulkių taip baimę keliančiai ir nuostabiai, padeda mums labiau vertinti Jo neribotą galią, meistriškumą ir praktinę išmintį (Pakartoto Įstatymo 32:4, išnaša, NW; Psalmių 139:14, NTP).

Aplinkybių pasikeitimas

3, 4. a) Ko, kurdamas žmones iš dulkių, Dievas nenorėjo? b) Ką Dovydas turėjo omenyje Psalmių 103:14 (NTP), ir kaip kontekstas padeda mums padaryti tokią išvadą?

³ Iš dulkių sukurtos būtybės yra ribotos. Tačiau Dievo tikslas niekada nebuvo, kad tie apribojimai būtų varginantys arba per daug suvaržantys. Dėl jų žmonės neturėjo netekti drąsos arba jaustis nelaimingi. Tačiau, kaip parodo Dovydo žodžių iš Psalmių 103:14 (NTP) kontekstas, apribojimai, kuriems žmonės pajungti, gali būti drąsos ir laimės praradimo priežastis. Kodėl? Kai Adomas ir Ieva nepakluso Dievui, dėl apribojimų pasikeitė situacija jų būsimai šeimai. Būti padarytam iš dulkių tada įgavo naują reikšmę.a

⁴ Dovydas kalbėjo ne apie natūralius apribojimus, kuriuos būtų turėję netgi tobuli žmonės, padaryti iš dulkių, bet apie žmogiškas silpnybes, kurių priežastis yra paveldėtas netobulumas. Kitaip jis nebūtų pasakęs Jehovai: „Kurs atleidžia visas tavo kaltes, kurs gydo visas tavo negalias, kurs išvaduoja tavo gyvybę nuo žuvimo, [kuris] nesielgia su mumis, kaip vertos mūsų nuodėmės, ir neatsilygina mums, kaip nusipelnėme savo kaltėmis!“ (Psalmių 102:2-4, 10). Jeigu tobuli žmonės — nors ir padaryti iš dulkių — būtų likę ištikimi, jie niekada nebūtų klydę, darę nuodėmių, kad jiems reikėtų atleidimo; taip pat jie nebūtų sirgę ligomis, kurias reikėtų gydyti. Svarbiausia, jiems niekada nebūtų reikėję nusileisti į kapą, iš kurio jie galėtų būti atšaukti tik prikėlimu.

 5. Kodėl mums nesunku suprasti Dovydo žodžius?

⁵ Kadangi esame netobuli, mes visi patyrėme dalykus, apie kuriuos kalbėjo Dovydas. Mes nuolat jaučiame savo ribotumus, kurie egzistuoja dėl mūsų netobulumo. Mes nuliūstame, kai kartais dėl šių ribotumų, atrodo, pablogėja mūsų santykiai su Jehova arba mūsų krikščioniškais broliais. Mes apgailestaujame, kad mūsų netobulumai ir Šėtono pasaulio sunkumai retkarčiais stumia mus į nusiminimą. Kadangi Šėtono valdymas sparčiai artėja į pabaigą, jo pasaulis sudaro vis didesnį spaudimą žmonėms apskritai ir ypač krikščionims (Apreiškimas 12:12).

 6. Kodėl kai kurie krikščionys gali pasijusti netekę drąsos ir kaip Šėtonas gali pasinaudoti tokiu jausmu?

⁶ Ar tu manai, kad gyventi krikščioniškai darosi vis sunkiau? Tenka girdėti kai kuriuos krikščionis sakant, kad, atrodo, kuo ilgiau jie yra tiesoje, tuo netobulesni tampa. Tačiau tikriausiai tai atrodo todėl, kad jie vis labiau suvokia savo netobulumus ir nesugebėjimą atitikti tobulų Jehovos normų taip, kaip jie norėtų. Iš tikrųjų tai yra dėl to, kad jie vis labiau auga teisingų Jehovos reikalavimų pažinimu ir vertinimu. Gyvybiškai svarbu, kad tai suvokdami mes niekada neprarastume drąsos tiek, jog taptume žaisliukais Šėtono rankose. Per šimtmečius jis pakartotinai bandydavo pasinaudoti drąsos atėmimo metodais tam, kad priverstų Jehovos tarnus atsisakyti teisingo garbinimo. Tačiau tikra meilė Dievui ir „pilna neapykanta“ Velniui daugumai neleido to padaryti (Psalmių 138:21, 22; Patarlių 27:11).

 7. Kokiu atžvilgiu mes kartais galime būti kaip Jobas?

⁷ Vis dėlto kartais Jehovos tarnai gali pasijusti netekę drąsos. Nepasitenkinimas savo pačių pasiekimais taip pat gali būti to priežastis. Priežastis gali būti fiziniai faktoriai arba įtempti santykiai su šeimos nariais, draugais arba bendradarbiais. Ištikimas Jobas neteko drąsos taip, kad jis maldavo Dievo: „O kad Tu mane pragare [„šeole“, NW] paslėptumei apdengęs tol, kol Tavo kerštas praeis ir man nustatytumei laiką ir tada manęs atsimintumei!“ Taigi, jeigu dėl sunkių aplinkybių Jobas, kuris „ištikimas, teisus, bijo Dievą, vengia pikta“, galėjo netekti drąsos, nenuostabu, kad toks pat dalykas gali atsitikti ir mums (Jobo 1:8, ŠvR; 1:13-19; 2:7-9, 11-13; 14:13, ŠvR).

 8. Kodėl retkarčiais prarasti drąsą gali būti teigiamas ženklas?

⁸ Kokia paguoda žinoti, kad Jehova žvelgia į širdis ir nepraleidžia nepastebėjęs gerų motyvų! Jis niekada neatmes tų, kurie iš visos širdies stengiasi jam įtikti. Kartais netekti drąsos faktiškai gali būti teigiamas ženklas, rodantis, kad mes nesame abejingi savo tarnybai. Šiuo požiūriu, gali būti, kad tas, kuriam niekada netenka kovoti su nusiminimu, dvasiškai mažiau supranta savo silpnybes, negu kiti savąsias. Prisimink: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Korintiečiams 10:12; 1 Samuelio 16:7; 3 Karalių 8:39; 1 Kronikų 28:9).

Jie taip pat buvo padaryti iš dulkių

9, 10. a) Kieno tikėjimą krikščionys turėtų imituoti? b) Kaip Mozė reagavo į savo užduotį?

⁹ Laiške Žydams, 11 skyriuje, išvardijama daug ikikrikščioniškųjų Jehovos liudytojų, kurie parodė stiprų tikėjimą. Tokį tikėjimą parodė ir pirmojo amžiaus bei šių laikų krikščionys. Jų duotos pamokos yra neįkainojamos. (Palygink Žydams 13:7.) Pavyzdžiui, kieno kito tikėjimą imituoti krikščionims būtų geriau, negu Mozės tikėjimą? Jam buvo pavesta pranešti teismo nuosprendį galingiausiam to meto pasaulio valdovui, Egipto faraonui. Šiandien Jehovos Liudytojai privalo paskelbti panašius teismo nuosprendžius klaidingai religijai ir kitoms organizacijoms, kurios priešinasi įkurtai Kristaus Karalystei (Apreiškimas 16:1-15).

¹⁰ Vykdyti šį pavedimą — nelengva užduotis, kaip parodė Mozė. „Kasgi aš esu, kad pas Faraoną nueičiau ir Izraelio sūnus iš Egipto išvesčiau?“, — jis paklausė. Mes galime suprasti, kad jis jautėsi netinkamas. Jis taip pat nerimavo dėl to, kaip reaguos jo tautiečiai izraelitai: „Jie man netikės ir neklausys mano žodžių.“ Jehova tada jam paaiškino, kaip jis gali įrodyti savo įgaliojimus, bet Mozė turėjo kitą problemą. Jis pasakė: „O mano Viešpatie, aš niekuomet nebuvau iškalbingas, ir net nuo to laiko, kai kalbėjai su Savo tarnu, nes man sunku, kadangi mano liežuvis nerangus“ (Išėjimo 3:11; 4:1, 10, ŠvR).

11. Kaip galbūt mes, panašiai kaip Mozė, reaguojame į teokratinius įpareigojimus, tačiau kuo mes galime būti tikri, jeigu rodysime tikėjimą?

¹¹ Mes kartais galime jaustis taip, kaip jautėsi Mozė. Nors galbūt mes pripažįstame savo teokratinius įsipareigojimus, mes galbūt savęs klausiame, kaip galėsime kada nors tai atlikti? ‛Kas esu aš, kad užkalbinčiau žmones, tarp kurių yra tokių, kurių socialinė, ekonominė padėtis arba išsilavinimas yra aukštesni, ir drįsčiau juos mokyti Dievo kelių? Kaip reaguos mano dvasiniai broliai, kai aš komentuosiu krikščionių sueigose arba ant scenos demonstruosiu liudijimo pateikimo būdus Teokratinės mokyklos metu? Ar jie nepastebės mano trūkumų?’ Bet prisimink, Jehova buvo su Moze ir suteikė pagalbą jo užduočiai atlikti, kadangi Mozė parodė tikėjimą (Išėjimo 3:12; 4:2-5, 11, 12). Jeigu mes seksime Mozės tikėjimu, Jehova taip pat bus su mumis ir padės atlikti mūsų darbą.

12. Kaip Dovydo tikėjimas gali padrąsinti mus, kai prarandame drąsą dėl nuodėmių arba trūkumų?

¹² Kiekvienas, kuris jaučiasi nusivylęs ar praradęs drąsą dėl savo nuodėmių ar trūkumų, žinoma, gali jausti tą patį, ką jautė Dovydas, kai sakė: „Savo nuodėmes aš pažįstu, ir mano nusikaltimas yra visuomet prieš mane.“ Maldaudamas Jehovą, Dovydas taip pat pasakė: „Paslėpk savo veidą nuo mano nusikaltimų ir visas mano kaltybes išdildyk!“ Tačiau praradęs drąsą jis niekada neprarasdavo troškimo tarnauti Jehovai. „Neatmesk manęs nuo savo veido ir savo šventosios Dvasios neatimk nuo manęs!“ Dovydas, aišku, buvo „dulkės“, bet Jehova nenusisuko nuo jo, kadangi Dovydas parodė tikėjimą Jehovos pažadu nepaniekinti „sulūžusios ir sutrintos širdies“ (Psalmių 37:2-10; 51:3, 9, 11, 17, NTP).

13, 14. a) Kodėl neturėtume sekti žmonėmis? b) Kaip pavyzdžiai su Pauliumi ir Petru parodo, kad netgi jie buvo padaryti iš dulkių?

¹³ Atkreipkime dėmesį į tai, kad nors mes turime žiūrėti į ‛didelį debesį liudininkų’ kaip į padrąsinimą ‛ištvermingai bėgti mums paskirtose lenktynėse’, mums nėra įsakyta tapti jų sekėjais. Mums įsakyta sekti „savo tikėjimo vadovo ir ištobulintojo Jėzaus“ pėdomis, o ne netobulais žmonėmis ir net ne ištikimais pirmojo amžiaus apaštalais (Žydams 12:1, 2, NTP; 1 Petro 2:21).

¹⁴ Apaštalai Paulius ir Petras, krikščionių susirinkimo šulai, kartais suklupdavo. „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“, — rašė Paulius. „Vargšas aš žmogus!“ (Romiečiams 7:19, 24). Ir Petras, kartą per daug pasitikėdamas savimi, pasakė Jėzui: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ Kai Jėzus perspėjo Petrą, kad jis tris kartus Jo išsigins, Petras pernelyg pasitikėdamas savimi paprieštaravo savo Mokytojui, girdamasis: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Vis dėlto jis išsigynė Jėzaus, tuo padarydamas klaidą, dėl kurios jam teko graudžiai verkti. Taip, Paulius ir Petras buvo padaryti iš dulkių (Mato 26:33-35).

15. Nepaisant fakto, kad esame padaryti iš dulkių, kokį turime paskatinimą ryžtingai eiti pirmyn?

¹⁵ Tačiau nepaisant jų silpnybių, Mozė, Dovydas, Paulius, Petras ir kiti, panašūs į juos, likdavo nugalėtojais. Kodėl? Kadangi jie parodė stiprų tikėjimą Jehova, besąlygiškai juo pasitikėjo ir nepaisant kliūčių tvirtai laikėsi jo. Jie buvo tikri, kad jis suteiks jiems „pernelyg didelę jėgą“. Ir jis ją suteikdavo, niekada neleisdamas jiems suklupti taip, kad jie negalėtų atsikelti. Jeigu mes neprarandame tikėjimo, galime būti tikri, kad, kai nuosprendis bus daromas mums, jis atitiks žodžius: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“ Koks tai paskatinimas mums ryžtingai eiti pirmyn, nepaisant fakto, kad esame padaryti iš dulkių! (2 Korintiečiams 4:7, NTP; Žydams 6:10).

Ką mums asmeniškai reiškia tai, kad esame padaryti iš dulkių?

16, 17. Kaip teisdamas Jehova panaudoja principą, kuris paaiškintas Galatams 6:4?

¹⁶ Daugelį tėvų ir mokytojų patirtis išmokė išminties vertinti vaikus arba mokinius pagal jų individualius sugebėjimus, o ne lyginant juos su kitais savo vaikais arba klasės mokiniais. Tai derinasi su bibliniu principu, kurio laikytis įsakyta krikščionims: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu“ (Galatams 6:4).

¹⁷ Nors Jehova palaiko santykius su savo žmonėmis kaip su organizuota grupe, pagal šį principą jis juos vertina kaip asmenis. Romiečiams 14:12 sakoma: „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.“ Jehova gerai žino kiekvieno savo tarno genetinę sandarą. Jis žino jų fizinę ir protinę sandarą, sugebėjimus, jų paveldėtas stipriąsias ir silpnąsias savybes, jų turimas galimybes, taip pat tai, kokiu mastu jie pasinaudoja tomis galimybėmis tam, kad duotų krikščioniškus vaisius. Jėzaus komentarai apie našlę, kuri įmetė dvi mažas monetas į šventyklos iždą, ir jo iliustracija apie sėklą, pasėtą geroje dirvoje, yra padrąsinantys pavyzdžiai krikščionims, kurie galbūt jaučiasi prislėgti dėl to, kad be reikalo lygina save su kitais (Morkaus 4:20; 12:42-44).

18. a) Kodėl mes turime nustatyti, ką mums asmeniškai reiškia tai, jog esame padaryti iš dulkių? b) Kodėl nuoširdžiai save paanalizavę neturėtume pulti į neviltį?

¹⁸ Mums gyvybiškai svarbu nustatyti, ką mums asmeniškai reiškia tai, jog esame padaryti iš dulkių, kad galėtume tarnauti visu savo pajėgumu (Patarlių 10:4; 12:24; 18:9; Romiečiams 12:1). Tik aiškiai žinodami savo silpnybes ir trūkumus, mes galime suvokti pagerinimo būtinybę ir galimybes. Atlikdami savianalizę, niekada neignoruokime šventosios dvasios galios padėti mums tobulėti. Su šventosios dvasios pagalba buvo sukurta visata, parašyta Biblija ir vidur šio mirštančio pasaulio gimsta taikinga naujo pasaulio visuomenė. Taigi Dievo šventoji dvasia, žinoma, yra pakankamai galinga, kad suteiktų prašantiesiems jiems reikiamos išminties ir jėgos, kad būtų išlaikytas dorumas (Michėjo 3:8; Romiečiams 15:13; Efeziečiams 3:16).

19. Ko nepateisina faktas, kad esame padaryti iš dulkių?

¹⁹ O, kokia paguoda žinoti, kad Jehova prisimena, jog esame dulkės! Tačiau mes niekada neturėtume samprotauti, kad tai yra pateisinama priežastis sumažinti uolumą, o gal net daryti ką nors bloga. Visiškai ne! Tai, kad Jehova prisimena, jog esame dulkės, yra jo nepelnyto gerumo išraiška. Bet mes nenorime būti ‛bedieviai, kurie Dievo malonę iškreipia į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų’ (Judo 4). Būti padarytam iš dulkių nėra pateisinama priežastis būti bedieviu. Krikščionis stengiasi kovoti su blogais polinkiais, tramdydamas savo kūną ir darydamas jį klusnų kaip vergą, kad ‛neliūdintų Šventosios Dievo Dvasios’ (Efeziečiams 4:30; 1 Korintiečiams 9:27).

20. a) Kokiais dviem aspektais mes esame „pertekę Viešpaties darbu“? b) Kodėl mes turime pagrindą būti optimistiškai nusiteikę?

²⁰ Dabar, baigiamaisiais Šėtono pasaulio sistemos metais, ne laikas sulėtinti savo žingsnius — ypač Karalystės skelbimo ir Dievo dvasios vaisių geresnio ugdymo atžvilgiu. Abiejose šiose srityse mes esame ‛pertekę darbu’. Dabar yra tas laikas, kai turime ryžtingai eiti pirmyn, kadangi žinome, kad mūsų „triūsas neveltui“ (1 Korintiečiams 15:58, NTP). Jehova palaikys mus, nes apie jį Dovydas pasakė: „Jis niekados neleis teisiajam svyruoti!“ (Psalmių 55:22, NTP). Koks džiaugsmas žinoti, kad Jehova leidžia mums asmeniškai dalyvauti pačiame didingiausiame darbe, koks tik kada nors buvo pavestas netobuloms žmogiškoms būtybėms — ir tai nepaisant to, kad esame padaryti iš dulkių!

[Išnaša]

Ar gali paaiškinti?

◻ Kuo skiriasi Pradžios 2:7 (ŠvR) ir Psalmių 103:14 (NTP) kalbant apie tai, kad žmonės padaryti iš dulkių?

◻ Kodėl Laiško Žydams 11 skyrius yra padrąsinimo šaltinis krikščionims šiandien?

◻ Kodėl yra išmintinga savo gyvenime pritaikyti principą, išdėstytą Galatams 6:4?

◻ Kaip Žydams 6:10 ir 1 Korintiečiams 15:58 (NTP) gali padėti neprarasti drąsos?

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Krikščionys imituoja bendratikių tikėjimą, bet jie seka savo tikėjimo Ištobulintoju, Jėzumi