Biblijos knyga Nr. 58: Hebrajams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 61 m. e. m.

PAULIUS geriausiai žinomas kaip apaštalas „tautoms“. Bet ar jis skelbė tik nežydams? Visiškai ne! Prieš pat jam pasikrikštijant ir stojant į paskirtą tarnystę, Viešpats Jėzus pasakė Ananijui: „Jis [Paulius] yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ (Apd 9:15; Gal 2:8, 9). Tai, kad Paulius parašė Laišką hebrajams, derinosi su jo užduotimi nešti Jėzaus vardą Izraelio vaikams.

² Vis dėlto kai kurie kritikai abejoja, ar Laišką hebrajams rašė Paulius. Viena priežastis ta, kad jame išvis nepaminėtas Pauliaus vardas. Tačiau tai jokia kliūtis, nes daugelyje kitų kanoninių knygų rašytojas neįvardytas; jis dažnai atpažįstamas iš pačios knygos. Be to, kai kurių nuomone, rašydamas Laišką krikščionims hebrajams Judėjoje, Paulius galbūt sąmoningai praleido savo vardą, mat tenykščių žydų jis buvo nekenčiamas (Apd 21:28). Taip pat skirtingas laiško stilius, palyginus su kitais laiškais, neduoda tvirto pagrindo abejoti, kad jį parašė Paulius. Kalbėdamas pagonims, žydams ar krikščionims, Paulius visada sugebėdavo ‘visiems tapti viskuo’. Čia su žydais jis samprotauja kaip žydas, pateikdamas argumentų, kuriuos jie galėtų suprasti ir įvertinti (1 Kor 9:22).

³ Pats laiško turinys aiškiai liudija, kad jį rašė Paulius. Laiško autorius buvo Italijoje ir bendravo su Timotiejumi, o šie faktai kaip tik susiję su apaštalu Pauliumi (Hbr 13:23, 24). Be to, mokymas būdingas Pauliui, nors argumentai pateikti žydo požiūriu ir taikomi vien hebrajiškai bendruomenei, kuriai laiškas ir skirtas. Šiuo atžvilgiu Klarko veikale Commentary, t. 6, p. 681, apie Laišką hebrajams sakoma: „Kad laiškas parašytas būtent žydams, rodo visa jo struktūra. Jeigu jis būtų buvęs parašytas nežydams, nė vienas iš dešimties tūkstančių tų kitataučių nebūtų galėjęs suvokti jo argumentų, nes nebuvo susipažinę su žydų sistema; o kad autorius ją žinojo, jaučiama per visą laišką.“ Tai padeda paaiškinti stiliaus skirtingumą, palyginus su kitais Pauliaus laiškais.

⁴ Apie 1930 metus atradus Česterio Bičio papirusą Nr. 2 (P⁴⁶), prisidėjo daugiau įrodymų, kad laiško autorius Paulius. Išreikšdamas nuomonę apie šį papiruso kodeksą, užrašytą praėjus vos pusantro šimtmečio po Pauliaus mirties, žymus biblinio teksto tyrinėtojas, britas, seras Frederikas Kenjonas pasakė: „Verta dėmesio, kad Laiškas hebrajams eina iškart po Romiečiams (tokio išdėstymo beveik niekur kitur nėra), kas rodo, jog tuo laiku, kai šis rankraštis buvo rašomas, niekas neabejojo dėl Pauliaus autorystės.“a Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje tuo pačiu klausimu aiškiai pasakyta: „Nėra jokių esminių įrodymų, kad šį laišką būtų parašęs kas nors kitas, o ne Paulius.“b

⁵ Šią Biblijos knygą pripažino pirmieji krikščionys, be to, ir pats turinys liudija, kad ji Dievo įkvėpta. Joje nuolat kreipiamas skaitytojo dėmesys į Hebrajiškųjų raštų pranašystes, pateikiama daug nuorodų į ankstyvuosius raštus ir parodoma, kaip jie visi išsipildė Kristui Jėzui. Vien pirmame skyriuje bent septynis kartus cituojama iš Hebrajiškųjų raštų, kalbant apie tai, jog Sūnus dabar pranašesnis už angelus. Laiške tolydžio iškeliamas Jehovos Žodis ir jo vardas, pabrėžiama, kad Jėzus yra gyvybės Kunigaikštis ir kad jo valdoma Dievo Karalystė — vienintelė žmonijos viltis.

⁶ O kaip dėl parašymo laiko? Jau minėta, kad šį laišką Paulius parašė būdamas Italijoje. Baigdamas jis sako: „Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis greičiau atvyks, aš su juo pamatysiu ir jus“ (13:23). Paulius, atrodo, tikėjosi netrukus būti paleistas iš kalėjimo ir prisidėti prie Timotiejaus, kuris irgi buvo įkalintas, bet jau išleistas į laisvę. Taigi galima daryti prielaidą, jog laišką Paulius parašė paskutiniais pirmo įkalinimo Romoje metais, tai yra 61 m. e. m.

⁷ Žydų sistemai baigiantis, Judėjos krikščionims hebrajams, o ypač tiems, kurie gyveno Jeruzalėje, atėjo sunkių išbandymų metas. Gerajai naujienai augant ir plintant, priešiškai nusiteikę žydai darėsi labai aršūs ir fanatiški. Vos prieš keletą metų vien Pauliaus pasirodymas Jeruzalėje sukėlė riaušes, ir tikintys žydai ėmė rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!“ Daugiau negu 40 žydų prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nenužudys Pauliaus, dėl to reikėjo skubiai parengti kareivių būrį, kad apaštalą būtų galima saugiai nugabenti į Cezarėją (Apd 22:22; 23:12-15, 23, 24). Tokioje religinio fanatizmo ir neapykantos krikščionims aplinkoje bendruomenė turėjo gyventi, skelbti ir likti tvirta tikėjimu. Jie turėjo gerai žinoti bei suprasti, kaip Kristus įvykdė Įstatymą, kad nemėgintų grįžti prie judaizmo ir vėl atnašauti Mozės nurodytas gyvulių aukas, kurios dabar buvo tik tuščias ritualas.

⁸ Niekas už apaštalą Paulių negalėjo geriau suvokti, kokių sunkumų ir persekiojimų patyrė krikščionys žydai. Niekas nebuvo geriau pasirengęs pateikti jiems tvirtų argumentų, griaunančių žydų tradiciją, kaip šis buvęs fariziejus. Pasinaudodamas plačiomis Mozės įstatymo žiniomis, įgytomis prie Gamalielio kojų, jis pateikė neginčijamų įrodymų, kad Kristus įvykdė Įstatymą su jo potvarkiais ir aukomis. Apaštalas paliudijo, jog tuos dalykus dabar pakeitė kai kas daug didingesnio — nauja, geresnė sandora, teikianti neįkainojamą naudą. Jo įžvalgus protas aiškiai ir įtikinamai vieną po kito rikiavo įrodymus. Įstatymo sandoros pabaiga ir naujos sandoros pradžia, Kristaus kunigystės pranašumas prieš Aarono kunigystę, tikroji Kristaus aukos vertė, palyginti su jaučių ir ožių aukomis, Kristaus įžengimas į dangų Jehovos akivaizdon, o ne į žemišką padangtę — tie visiškai nauji mokymai, kuriais netikintys žydai bjaurėjosi, čia buvo išdėstyti krikščionims hebrajams su tokiais gausiais įrodymais iš Hebrajiškųjų raštų, jog galėjo įtikinti kiekvieną sveikai mąstantį žydą.

⁹ Šis laiškas krikščionims hebrajams buvo naujas, galingas ginklas juos persekiojantiems žydams nutildyti, taip pat svarus argumentas, kuriuo jie galėjo įtikinti bei atversti nuoširdžius žydus, ieškančius Dievo tiesos. Iš laiško matyti, kaip Paulius mylėjo savo bendratikius hebrajus ir kaip troško padėti jiems sunkiu metu.

KUO VERTINGA

²³ Laiškas hebrajams, kaip teisinis dokumentas Kristui apginti, yra neabejotinai meistriškas kūrinys, puikiai sudėstytas ir paremtas įrodymais iš Hebrajiškųjų raštų. Jame pateikiama daug Mozės įstatymo aspektų — sandora, kraujas, tarpininkas, garbinimo padangtė, kunigystė, aukos; parodoma, jog visa tai buvo ne kas kita kaip Dievo sukurtas pavyzdys, liudijantis apie būsimus didesnius dalykus, kurių kulminacija — Kristus Jėzus ir jo auka — Įstatymo įvykdymas. Apie Įstatymą Paulius sako: „Kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks“, o „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (8:13; 13:8; 10:1). Kaip tikriausiai džiaugėsi tie hebrajai skaitydami šį laišką!

²⁴ Tačiau kuo jis vertingas mums, gyvenantiems visiškai kitokiomis aplinkybėmis? Kadangi nesame pavaldūs Įstatymui, ar Pauliaus argumentai gali būti mums kažkuo naudingi? Be abejonės. Čia sakoma, jog Dievas pasirūpino nauja sandora, paremta pažadu Abraomui, kad per jo Sėklą bus palaimintos visos šeimos žemėje. Tai mūsų ateities viltis, — vienintelė viltis, Jehovos ištesėtas pažadas palaiminti žmones per Abraomo Sėklą, Jėzų Kristų. Nors Įstatymas mūsų nebesaisto, esame nuodėmingi Adomo palikuonys, dėl to mums reikia gailestingo vyriausiojo kunigo, kuris paaukotų tinkamą auką už nuodėmę ir galėtų stoti Jehovos akivaizdon danguje bei ten mus užtarti. Iš laiško akivaizdu, kad turime jį, Vyriausiąjį Kunigą, galintį vesti mus į gyvenimą Jehovos naujajame pasaulyje, atjaučiantį mūsų silpnybes, „kaip ir mes, visaip gundytą“. Jis kviečia mus ‘visiškai pasitikint artintis prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku’ (4:15, 16).

²⁵ Pauliaus laiške hebrajams taip pat yra širdį džiuginančių įrodymų, kad hebrajiškose Biblijos knygose seniai užrašytos pranašystės vėliau nuostabiai išsipildė. Visa tai skirta mums pamokyti bei teikti paguodos. Pavyzdžiui, Paulius šiame laiške pranašystės žodžius iš Psalmyno 110:1 penkiskart pritaiko Jėzui Kristui, kaip Karalystės Sėklai, kuris „atsisėdo Dievo sosto dešinėje“, laukdamas, „kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“ (Hbr 12:2; 10:12, 13; 1:3, 13; 8:1). Be to, Paulius cituoja Psalmyno 110:4 aiškindamas, kokias svarbias pareigas eina Dievo Sūnus — „kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“. Pasak Biblijos, senovėje gyvenęs Melchizedekas buvo „be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos“; lygiai taip pat Jėzus yra Karalius ir „kunigas per amžius“, kad per jo išperkamąją auką būtų amžinai palaiminti visi, paklūstantys jo valdymui (Hbr 5:6, 10; 6:20; 7:1-21). Tą patį Kunigą ir Karalių Paulius turi omenyje cituodamas Psalmyno 45:6, 7 (NW): „Dievas — tavo sostas per amžių amžius ir tavo karalystės skeptras yra teisingumo skeptras.“ „Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė tave Dievas, [tavo Dievas, išn.] džiaugsmo aliejumi gausiau negu tavo bičiulius“ (Hbr 1:8, NW; 1:9). Pauliui cituojant iš Hebrajiškųjų raštų ir parodant, kaip jie išsipildė Kristui Jėzui, matyti, jog Dievo sumanymo atskiros detalės puikiai susidėsto į savo vietas, ir mums jį lengviau suprasti.

²⁶ Iš Laiško hebrajams akivaizdu, kad Abraomas laukė Karalystės — „miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“, tai yra dangiškojo miesto. Tikėjimu jis siekė tos Karalystės ir didžiai aukojosi, kad laimėtų geresnį prikėlimą. Kokį puikų pavyzdį paliko Abraomas ir kiti Dievui atsidavę tarnai — „šitoks debesis liudytojų“, kuriuos Paulius mini Laiško hebrajams 11 skyriuje! Skaitydami jį, iš širdies džiaugiamės, kad mums suteikta tokia pat garbė bei viltis, kaip ir tiems ištikimiems Dievo garbintojams. Dėl to esame raginami ‘ištvermingai bėgti mums paskirtose lenktynėse’ (11:8, 10, 16, 35; 12:1).

²⁷ Cituodamas iš Agėjo pranašystės, Paulius atkreipia dėmesį į Dievo pažadą: „Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!“ (Hbr 12:26; Ag 2:6). Tačiau Dievo Karalystė, valdoma Kristaus Jėzaus, arba Sėklos, išliks per amžius. „Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime.“ Šis įkvepiantis pasakojimas mus patikina, jog Kristus antrą kartą pasirodys „ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui“. Tad per jį „visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“. Tegu didis Jehovos Dievo vardas būna amžinai pašlovintas per jo Karalių ir Kunigą Jėzų Kristų! (Hbr 12:28; 9:28; 13:15)

[Išnašos]