„Kas kaip Jehova, mūsų Dievas?“
„Kas kaip Viešpats [„Jehova“, NW], mūsų Dievas, kurs turi sostą aukštybėje?“ (PSALMIŲ 112:5).
1, 2. (a) Kaip Jehovos liudytojai žiūri į Dievą ir Bibliją? (b) Kokius klausimus verta apsvarstyti?
JEHOVOS garbintojai iš tiesų yra palaiminti. Kokia privilegija būti šitame laimingame būryje! Kaip jo Liudytojai, mes priimame Dievo Žodžio, Biblijos, patarimą, įstatymus, mokymus, pažadus ir pranašystes. Mes džiaugiamės galėdami pažinti Raštus ir būti „mokomi Dievo [„Jehovos“, NW]“ (Jono 6:45).
2 Parodydami didelę pagarbą Dievui, Jehovos liudytojai gali klausti: „Kas kaip Viešpats [„Jehova“, NW], mūsų Dievas?“ (Psalmių 112:5). Šitie psalmininko žodžiai išreiškia tikėjimą. Bet kodėl Liudytojai turi tokį tikėjimą Dievu? Ir dėl kokių priežasčių jie garbina Jehovą?
Tikėjimas ir garbinimas priderami
3. Kas yra Aleliuja psalmės ir kodėl jos taip pavadintos?
3 Tikėjimas Jehova yra pagrįstas, nes jis — unikalus Dievas. Tai pabrėžiama 112, 113A ir 113B psalmėse, kurios priklauso prie šešių Aleliuja psalmių. Pagal Hilelio rabinų mokyklą, 112 ir 113A psalmės buvo giedamos per žydų Paschos vakarienę, pripylus antrą taurę vyno ir paaiškinus šios šventės reikšmę. 113B—117-ąją psalmes giedodavo po ketvirtos vyno taurės. (Palygink Mato 26:30.) Šios psalmės vadinamos Aleliuja psalmėmis, nes jose pasikartoja šūksnis „Aleliuja!“ — „Šlovinkite Jah!“
4. Ką reiškia posakis Aleliuja ir kaip dažnai jis pasikartoja Biblijoje?
4 Aleliuja yra hebrajiško posakio, randamo psalmėse 24 kartus, transliteracija. Kitoje Biblijos vietoje graikiška šio posakio forma randama keturis kartus aprašant džiaugsmą dėl Didžiojo Babilono, pasaulinės klaidingos religijos, sunaikinimo ir džiūgaujant dėl to, kad Jehova Dievas ėmė viešpatauti kaip Karalius (Apreiškimas 19:1-6). Nagrinėdami tris Aleliuja psalmes, mes galime įsivaizduoti, kad patys tas giesmes giedame Jehovos šlovei.
Šlovinkite Jah!
5. Į kokį klausimą atsako psalmė 112 ir kam ypatingai taikomas įsakymas iš Psalmių 112:1, 2?
5 Į klausimą, kodėl šlovinti Jehovą, atsako 112 psalmė. Ji prasideda įsakymu: „Girkite VIEŠPATĮ [„Jehovą“, NW]! Girkite, VIEŠPATIES [„Jehovos“, NW] tarnai, girkite VIEŠPATIES [„Jehovos“, NW] vardą! Tebūnie garbinamas VIEŠPATIES [„Jehovos“, NW] vardas dabar ir per amžius!“ (Psalmių 113:1, 2, NTPs, vertė A. Jurėnas). „Aleliuja!“ Taip, „šlovinkite Jah!“ Šis įsakymas ypač pritaikomas Dievo tautai ‛paskutiniaisiais laikais’ (Danieliaus 12:4, ŠvR, vertė A. Vėlius). Nuo dabar ir per amžius Jehovos vardas turi būti išaukštintas visoje žemėje. Jo Liudytojai dabar skelbia, kad Jehova yra Dievas, Kristus — Karalius ir Karalystė įkurta danguje. Šėtonas Velnias ir jo organizacija negali sutrukdyti šitam Jehovos garbinimui.
6. Kaip Jehova yra garbinamas nuo „saulės tekėjimo iki jos nusileidimui“?
6 Garbinimo giesmė bus giedama, kol Dievas padarys, kad ji pripildytų visą žemę. „Nuo saulės tekėjimo iki jos nusileidimui tebūna šlovinamas Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardas“ (Psalmių 112:3). Tai reiškia daugiau negu kasdieninis garbinimas, išreiškiamas Kūrėjui kai kurių žemiškų kūrinių. Saulė pateka rytuose ir nusileidžia vakaruose, nušviesdama visą žemę. Visur, kur šviečia saulė, Jehovos vardas greitai bus šlovinamas visų žmonių, kurie išlaisvinti iš klaidingos religijos ir Šėtono organizacijos vergijos. Iš tiesų šitą giesmę, kuri niekada nesibaigs, dabar gieda pateptieji Jehovos liudytojai ir tie, kurie bus jo Karaliaus Jėzaus Kristaus žemiški vaikai. Kokia gi privilegija patikėta jiems — giedoti šlovę Jehovai!
Jehova yra neprilygstamas
7. Kokie du Jehovos pranašumo aspektai paminėti Psalmių 113:4?
7 Psalmininkas tęsia: „Aukštai viršum visų tautų yra VIEŠPATS [„Jehova“, NW], viršum dangų jo skaistybė!“ (Psalmių 113:4, NTPs, vertė A. Jurėnas). Šiais žodžiais yra atkreipiamas dėmesys į du Dievo pranašumo aspektus: (1) Jehovai, Aukščiausiajam, kuris „aukštai viršum visų tautų“, šios tautos panašios lašui kibire ir dulkei ant svarstyklių (Izaijo 40:15; Danieliaus 7:18); (2) jo šlovė yra daug didesnė negu fiziniai dangūs, nes angelai vykdo jo suverenią valią (Psalmių 18:2, 3; 102:20, 21).
8. Kodėl ir kaip Jehova malonėjo atkreipti dėmesį į reikalus danguje ir žemėje?
8 Paveiktas Dievo didingumo, psalmininkas pasakė: „Kas kaip Viešpats [„Jehova“, NW], mūsų Dievas, kurs turi sostą aukštybėje ir nuleidžia akis žemyn į dangų ir į žemę?“ (Psalmių 112:5, 6). Dievas yra taip didingas, kad jis turi malonėti atkreipti dėmesį į dangaus ir žemės reikalus. Nors Jehova aukštesnis už visus kitus ir niekam nėra pavaldus, tačiau jis elgiasi nuolankiai, parodydamas užuojautą ir gailestingumą neišpuikusiems nusidėjėliams. Jo nuolankumas pasireiškė tuo, kad jis atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų kaip „permaldavimo auką“ už pateptuosius krikščionis ir visą žmoniją (1 Jono 2:1, 2, NTPs, vertė A. Jurėnas).
Jehova yra užjaučiąs
9, 10. Kaip Dievas „išaukština neturtėlį, kad pasodintų jį greta kunigaikščių“?
9 Pabrėždamas Dievo gailestingumą, psalmininkas tęsia, kad Jehova „pakelia iš dulkių menkąjį ir iš pelenų duobės išaukština neturtėlį, kad pasodintų jį greta kunigaikščių, greta savo tautos kunigaikščių; kuris įteisina namuose nevaisingą šeimininkę, padarydamas ją linksmą sūnų motiną. Girkite VIEŠPATĮ [„Jah“, NW]!“ (Psalmių 113:7-9, NTPs, vertė A. Jurėnas). Jehovos tauta įsitikinusi, kad jis gali išlaisvinti dorus vargstančiuosius, pakeisti jų padėtį ir patenkinti jų prideramas reikmes ir troškimus. ‛Aukščiausias ir kilnusis atgaivina nužemintųjų dvasią ir sutrintųjų širdį’ (Izaijo 57:15).
10 Kaip Jehova „išaukština neturtėlį, kad pasodintų jį greta kunigaikščių“? Jeigu tai yra Dievo valia, jis paskiria savo tarnams garbingas pareigas, kurias galima palyginti su kilmingųjų vieta. Taip jis pasielgė su Juozapu, kuris tapo Egipto maisto administratoriumi (Pradžios 41:37-49). Izraelyje buvo aukštai vertinama privilegija sėdėti su kunigaikščiais ir kitais autoritetingais Jehovos tautos vyrais. Kaip ir krikščioniškieji vyresnieji šiandien, tokie vyrai turėjo Dievo paramą ir palaimą.
11. Kodėl galima pasakyti, kad Psalmių 113:7-9 ypatingai pritaikoma Jehovos tautai mūsų laikais?
11 O kaip ‛nevaisingąją padaryti linksma sūnų motina’? Nevaisingajai Onai Dievas davė sūnų — Samuelį, kurį ji pašventė Jo tarnybai (1 Samuelio 1:20-28). Bet daug reikšmingiau yra tai, kad pradedant Jėzaus laikais ir kai šventoji dvasia buvo išlieta ant jo mokinių Sekminių dieną 33 m. e. m., simbolinė Dievo žmona, dangiškasis Sionas, pradėjo gimdyti dvasinius vaikus (Izaijo 54:1-10, 13; Apaštalų darbai 2:1-4). Ir lygiai taip, kaip Dievas sugrąžino žydus į tėvynę po jų ištrėmimo į Babiloną, 1919 metais jis išlaisvino pateptąjį ‛Dievo Izraelio’ likutį iš babiloniškosios nelaisvės ir taip gausiai juos palaimino dvasiniu atžvilgiu, kad jiems tinka Psalmių 113:7-9 (NTPs, vertė A. Jurėnas) žodžiai (Galatams 6:16). Kaip ištikimi Jehovos liudytojai, dvasinio Izraelio likutis ir jų turintys žemišką viltį palydovai nuoširdžiai pritaria šios psalmės baigiamiesiems žodžiams: „Girkite Viešpatį [„Jah“, NW]!“
Jehovos unikalumo įrodymas
12. Kaip psalmė 113A parodo Jehovos unikalumą?
12 Psalmė 113A parodo Jehovos unikalumą, remdamasi nepaprastais įvykiais, kurie atsitiko izraelitams. Psalmininkas giedojo: „Kai Izraelis išvyko iš Egipto, Jokūbo namai iš svetimkalbės tautos, tai Judas tapo jo šventove, Izraelis jo valdžios sritim“ (Psalmių 114:1, 2, NTPs, vertė A. Jurėnas). Dievas išlaisvino Izraelį iš egiptiečių vergovės, kurių kalba buvo svetima jų ausims. Jehovos tautos, poetiškame paralelizme pavadintos Juda ir Izraeliu, išlaisvinimas parodo, kad Dievas gali išvaduoti šiandien visus savo tarnus.
13. Ką iš Psalmių 113A:3-6 sužinome apie Jehovos suverenitetą ir kaip tai susieta su senovės Izraelio patyrimu?
13 Jehovos suverenitetas visai kūrinijai matomas iš šių žodžių: „Jūra pamatė ir pasitraukė, Jordanas pasuko atgal. Kalnai šoko kaip avinai, kauburiai kaip avinėliai. Kas yra tau, jūra, kad tu bėgi? Jordane, kad tu gręžies atgal? Kalnai, kad šokate kaip avinai, kauburiai — kaip avinėliai?“ (Psalmių 113A:3-6). Raudonoji jūra „pasitraukė“ [„pabėgo“, NTPs, vertė A. Jurėnas], kai Dievas atidarė savo tautai per ją kelią. Izraelis tada matė didžią Jehovos ranką jo veiksmuose prieš egiptiečius, kurie žuvo grįžtančiuose vandenyse (Išėjimo 14:21-31). Panašiai pasireiškus dieviškai jėgai, Jordano upė „pasuko atgal“, kad izraelitai galėtų įžengti į Kanaaną (Jozuės 3:14-16). „Kalnai šoko kaip avinai“, kai sudarant Įstatymo sandorą Sinajaus kalnas rūko ir drebėjo (Išėjimo 19:7-18). Pereidamas prie savo giesmės kulminacijos, psalmininkas išdėsto įvykius klausimų forma galbūt teigdamas, kad negyvi kalnai, kauburiai, jūra ir upė buvo apimti pagarbios baimės pasireiškiant šiai Jehovos galybei.
14. Ką padarė Jehovos jėga Meriboje ir Kadeše ir kokią tai gali turėti įtaką šių dienų tarnams?
14 Vis prisimindamas Jehovos galybę, psalmininkas giedojo: „Nuo Viešpaties veido sudrebėk, žeme, nuo Jokūbo Dievo veido; kurs pavertė uolą vandenų liūnu, akmenį — vandenų šaltiniu“ (Psalmių 113A:7, 8). Simboline kalba psalmininkas čia nurodė, kad žmonija turi jausti pagarbą Jehovai, visos žemės Viešpačiui ir universaliam Valdovui. Jis buvo ‛Jokūbo Dievas’, arba Izraelio Dievas, lygiai kaip jis yra dvasinio Izraelio ir jo žemiškų palydovų Dievas. Dykumoje Meriboje ir Kadeše Jehova parodė savo galią, ‛paversdamas uolą vandenų liūnu, akmenį — vandenų šaltiniu’ (Išėjimo 17:1-7; Skaičių 20:1-11). Tokie priminimai apie Jehovos bauginančią galią ir jo švelnų rūpinimąsi yra tvirtas pagrindas jo Liudytojams neabejotinai juo tikėti.
Nepanašus į stabus
15. Kaip galėjo būti giedama 113B psalmė?
15 Psalmė 113B ragina mus garbinti Jehovą ir pasitikėti juo. Ji sako, kad Jehova suteikia palaimą ir pagalbą, ir įrodo, kad stabai nenaudingi. Šita psalmė galbūt buvo giedama antifoniškai. Tai reiškia, kad vienas balsas galbūt giedojo žodžius: „Kurie bijo Viešpaties, pasitiki Viešpačiu.“ O susirinkimas galbūt atsakydavo: „Jis yra jų padėjėjas ir skydas“ (Psalmių 113B:11).
16. Koks kontrastas yra tarp Jehovos ir tautų stabų?
16 Šlovė turi priklausyti ne mums, o Jehovos, maloningo gerumo, lojalios meilės ir teisingumo Dievo, vardui (Psalmių 113B:1). Šaipydamiesi priešai galėtų klausti: „Kurgi... jų Dievas?“ Tačiau Jehovos tauta galėtų atsakyti: „Mūsų Dievas yra danguje; jis padarė visa, ko norėjo“ (eilutės 2, 3). Bet tautų stabai nieko nepadaro, nes jie — žmonių padarytos statulos iš sidabro ir aukso. Nors jie turi burną, akis ir ausis, jie nebylūs, akli ir kurti. Jie turi nosis, bet neužuodžia, turi kojas, bet negali vaikščioti, gerkles — bet neištaria nė garso. Tie, kurie daro bejėgiškus stabus ir kurie jais pasitiki, bus tokie pat negyvi, kaip jie (eilutės 4-8).
17. Kadangi mirusieji negali garbinti Jehovos, ką turėtume daryti mes ir su kokiomis perspektyvomis?
17 Po to raginama pasitikėti Jehova — Izraelio, kunigiškų Aarono namų ir visų tų, kurie bijosi Dievo, Padėjėju ir Skydu (Psalmių 113B:9-11). Bijodami Jehovos, mes jaučiame gilią pagarbą Dievui ir sveiką baimę nepatikti jam. Mes esame įsitikinę, kad tas, „kurs padarė dangų ir žemę“, laimina savo lojalius garbintojus (eilutės 12-15). Dangūs — Jehovos sosto vieta, bet žemę Dievas padarė lojalios ir paklusnios žmonijos amžinais namais. Kadangi nebylūs, be sąmonės, mirusieji negali šlovinti Jehovos, mes, gyvieji, turime tai daryti, būdami visiškai atsidavę ir ištikimi (Ekleziasto 9:5). Tik giriantieji Jehovą džiaugsis amžinu gyvenimu ir galės ‛šlovinti Viešpatį [„Jah“, NW]’ visada, kalbėdami apie jį gera „per amžius“. Tad ištikimai prisijunkime prie tų, kurie širdingai priima Jehovos kvietimą: „Šlovinkite Jah, jūs žmonės!“ (Psalmių 113B:16-18, NW).
Nuostabios Jehovos savybės
18, 19. Kokiu atžvilgiu Jehova savo savybėmis skiriasi nuo klaidingų dievų?
18 Skirtingai nuo negyvų stabų, Jehova yra gyvasis Dievas, pasireiškiąs nuostabiomis savybėmis. Jis yra meilės įsikūnijimas, jis „gailestingas ir malonus, kantrus didžios malonės bei ištikimybės“ (Išėjimo 34:6, ŠvR, vertė A. Vėlius; 1 Jono 4:8). Kaip gi jis skiriasi nuo žiauraus kanaaniečių dievo Molocho, kuriam buvo aukojami vaikai! Manoma, kad šitą dievą vaizduodavo su žmogaus kūnu ir jaučio galva. Pagal pasakojimus, stabo figūrą įkaitindavo iki raudonumo ir į jo ištiestas rankas mesdavo vaikus, kurie krisdavo į žemai liepsnojančią krosnį. Bet Jehova yra toks kupinas meilės ir gailestingas, kad apie tokias žmonių aukas jis niekuomet ir ‛nemanė savo širdyje’ (Jeremijo 7:31).
19 Prie Jehovos pagrindinių savybių taip pat priklauso tobulas teisingumas, begalinė išmintis ir visagalė jėga (Pakartoto Įstatymo 32:4; Jobo 12:13; Izaijo 40:26). O kaip šiuo požiūriu yra su mitologinėmis dievybėmis? Užuot laikęsi teisingumo, babiloniškieji dievai ir deivės buvo kerštingi. Egipto dievybės nebuvo išminties pavyzdžiai, bet buvo vaizduojami su žmogiškomis silpnybėmis. Ir tai nenuostabu, nes klaidingi dievai ir deivės buvo sukurti „tuščiagalvių“ žmonių, kurie tvirtino esą išmintingi (Romiečiams 1:21-23, NW). Spėjama, kad graikų dievybės rengdavo tarpusavio sąmokslus. Pagal graikų mitologiją, Dzeusas piktnaudžiavo savo galia nuversdamas nuo sosto savo tėvą Kroną, kuris pats taip pat buvo nuvertęs savo tėvą Uraną. Kokia palaima yra tarnauti Jehovai ir šlovinti jį, gyvąjį ir tikrąjį Dievą, kuriame pasireiškia tobula meilė, teisingumas, išmintis ir jėga!
Jehova vertas amžino garbinimo
20. Kokias priežastis garbinti Jehovos vardą pateikia Dovydas?
20 Kaip parodo Aleliuja psalmės, Jehova vertas amžino garbinimo. Panašiai ir Dovydas, aukodamas su savo tautiečiais izraelitais šventyklos statybai, pasakė susirinkimo akivaizdoje: „Pašlovintas esi, Viešpatie, mūsų tėvo Izraelio Dieve, nuo amžių ir per amžius. Tavo, o Viešpatie, didenybė ir galybė, ir garbė, ir apgalėjimas, ir tau šlovė; nes visa, kas danguje ir žemėje, yra tavo; tavo, o Viešpatie, karalystė, ir tu viršesnis už visus kunigaikščius. Tavo yra turtai ir tavo garbė, tu viešpatauji visiems dalykams; tavo rankoje jėga ir galybė, tavo rankoje didumas ir viešpatavimas visam; taigi dabar, mūsų Dieve, šloviname tave ir garbiname tavo šlovingą vardą“ (1 Kronikų 29:10-13).
21. Kaip Apreiškimas 19:1-6 parodo, kad Jehovą šlovina dangiškoji daugybė?
21 Jehova bus amžinai garbinamas ir šlovinamas taip pat ir danguje. Apaštalas Jonas girdėjo ‛danguje didžiulę minią’ skelbiant: „Aleliuja! [„Šlovinkite Jah, jūs žmonės!“, NW] Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai! Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę [Didįjį Babiloną], kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu: jis atkeršijo už savo tarnų kraują.“ Ir dar kartą jie skelbė: „Aleliuja!“ Tą patį sakė „dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės“. O nuo sosto nuskambėjo balsas: „Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai, visi, kurie bijote jo: maži ir dideli!“ Po to Jonas tęsė: „Vėl išgirdau gausingos minios balsą lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą. Jie skelbė: ‛Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis’“ (Apreiškimas 19:1-6).
22. Kaip Jehova bus garbinamas jo pažadėtame naujajame pasaulyje?
22 Yra labai priderama, kad dangiškosios daugybės šlovina Jehovą! Netolimame naujajame pasaulyje prikelti ištikimieji kartu su pergyvenusiaisiais šios sistemos pabaigą susivienys Jehovos šlovinime. Aukšti kalnai pakels savo viršūnes su šlovės giesmėmis Dievui. Žaliuojančios kalvos ir vaisingi medžiai giedos Dievo šlovę. Taip, kiekvienas gyvenantis ir kvėpuojantis kūrinys garbins Jehovos vardą didžiajame Aleliuja chore! (Psalmė 148). Ar bus tavo balsas girdimas toje džiaugsmingoje daugybėje? Bus, jeigu tarnausi Jehovai ištikimai su jo tauta. Tai turėtų būti tavo gyvenimo tikslas, nes kas gali prilygti Jehovai, mūsų Dievui?
Kaip tu atsakytum?
◻ Kodėl Jehova Dievas vertas šlovinimo?
◻ Kokiu atžvilgiu Jehova yra neprilygstamas?
◻ Kas įrodo, kad Jehova yra užjaučiąs?
◻ Kaip Jehova skiriasi nuo negyvų stabų ir klaidingų dievybių?
◻ Kodėl mes galime pasakyti, kad Jehova bus amžinai šlovinamas danguje ir žemėje?