Skaitytojų klausimai

Kaip reikia suprasti pasakymą, kad ištikimų tarnų mirtis yra „skaudi Viešpačiui“?

▪ Šventosios dvasios įkvėptas psalmininkas giedojo: „Skaudi Viešpačiui jo ištikimųjų mirtis“ (Ps 116:15). Jehovai brangi kiekvieno ištikimo tarno gyvybė. Bet šitoje 116-os psalmės eilutėje kalbama ne apie vieno asmens mirtį — turima omenyje kai kas daugiau.

Net jeigu krikščionis iki pat mirties buvo Jehovai ištikimas, žodžių iš Psalmyno 116:15 nederėtų cituoti laidotuvių kalboje ir taikyti mirusiojo atžvilgiu. Kodėl? Nes psalmininko žodžių nereikia suprasti taip siaurai. Iš tikrųjų mintis yra tokia, kad Dievui būtų pernelyg skaudu netekti visos savo ištikimų tarnų bendruomenės, todėl šitaip niekada nenutiks. (Žiūrėk Psalmyno 72:14; 116:8.)

Mūsų aptariama eilutė, Psalmyno 116:15, duoda tvirtą pagrindą tikėti, kad Jehova neleis priešams nušluoti nuo žemės visų ištikimų jo tarnų. Iš istorijos žinome, jog pastaraisiais laikais mūsų broliai jau ne sykį ištvėrė sunkius mėginimus ir nuožmius persekiojimus, — tai irgi aiškiai rodo, kad pražudyti savo garbintojų brolijos Dievas niekam neleidžia.

Jehovos galia beribė. Visa, ką užsibrėžęs, jis paverčia tikrove. Tad savo tarnų bendruomenę jis būtinai išsaugos. Juk jeigu Dievas leistų visus mus sunaikinti, atrodytų, kad priešai už jį stipresni, o tai neįmanoma. Be to, niekais nueitų jo sumanymas, kad ši planeta turi tapti ištikimų jo garbintojų namais. Tokia nesėkmė Dievui niekada negresia (Iz 45:18; 55:10, 11). Jei didžiosios dvasinės šventyklos žemiškuosiuose kiemuose nebeliktų žmonių, kurie šlovina Jehovą, pasaulyje išvis nutrūktų dievatarnystė. Nebebūtų iš ko mūsų planetoje kurti „naują žemę“, teisingą žmonių visuomenę, valdomą „naujo dangaus“ (Apr 21:1). Ir dar: kam Kristus viešpatautų tūkstantį metų, jei žemėje neturėtų valdinių? (Apr 20:4, 5)

Jeigu Jehova saviškių neapsaugotų ir priešams leistų visus pražudyti, kiltų abejonių dėl jo dievystės ir didybės. Visatos Valdovo autoritetas tada smarkiai nukentėtų. Savo ištikimųjų bendruomenės Jehova neleis mirčiai pasiglemžti dar ir todėl, kad tai suterštų jo šventą vardą, jo paties garbę. Pagalvokime taip pat apie teisingumą: Dievas yra „be jokios neteisybės“, o tai dar viena priežastis, kodėl ištikimų tarnų bendruomenę jis turi išsaugoti (Įst 32:4, Brb; Pr 18:25). Jeigu su visa šia grupe kas nors susidorotų, argi tai neprieštarautų Dievo Žodyje užrašytam pažadui: „Savo didžio vardo dėlei neatmes Viešpats savo tautos“? (1 Sam 12:22) Tikrai, „Viešpats neapleis savo tautos, nepaliks savo paveldo“ (Ps 94:14).

Kaip gera žinoti, kad žemėje Jehovos garbintojų brolijos niekas nepražudys! Tad visada būkime ištikimi Dievui ir pasitikėkime jo žodžiais: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės; liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, tu nugalėsi. Toks yra Viešpaties tarnų paveldas, ir mano rankoje — jų pergalė“ (Iz 54:17).

[Anotacija 22 puslapyje]

Dievas niekada neleis, kad priešai pražudytų jo tarnų bendruomenę