Biblijos knyga Nr. 60: 1 Petro

Rašytojas: Petras

Parašymo vieta: Babilonas

Baigta rašyti: apie 62—64 m. e. m.

PIRMIESIEMS krikščionims garsinant šlovingus Dievo darbus, Karalystės veikla klestėjo ir plito visoje Romos imperijoje. Tačiau dėl šios uoliai triūsiančios grupės kildavo nesusipratimų. Vienas dalykas, jų religija buvo susikūrusi Jeruzalėje, iš žydų, todėl kai kas painiojo juos su politiškai nusiteikusiais zelotais, mat šie nepakentė Romos jungo ir nuolat kėlė rūpesčių vietiniams valdytojams. Krikščionys skyrėsi ir tuo, kad atsisakydavo aukoti imperatoriui arba dalyvauti pagonių religinėse apeigose. Dėl savo tikėjimo jie buvo šmeižiami ir turėjo kęsti visokius sunkumus. Tinkamu metu ir įžvalgiai, kas rodė, kad yra įkvėptas Dievo, Petras parašė krikščionims pirmą laišką, kuriame ragina juos būti tvirtus ir duoda patarimų, kaip elgtis valdant ciesoriui Neronui. Šis laiškas pasirodė kaip tik laiku, nes netrukus po to krikščionis užgriuvo persekiojimų banga.

² Kad rašytojas yra Petras, atskleidžia įžanginiai laiško žodžiai. Be to, jį cituoja Irenėjas, Klemensas Aleksandrietis, Origenas ir Tertulianas, įvardydami autoriumi Petrą.a Petro pirmo laiško autentiškumas patvirtintas taip pat, kaip ir kitų įkvėptų laiškų. Pasak Eusebijo, juo laisvai naudojosi bažnyčios vyresnieji; ir tuo laiku (apie 260—342 m. e. m.) dėl laiško tikrumo nebuvo jokių abejonių. Juo taip pat remiasi Ignotas, Hermas ir Barnabas (II a. pradžia).b Petro pirmas laiškas puikiai dera su visu Šventuoju Raštu ir yra veiksminga žinia krikščionims tiek žydams, tiek nežydamas, „pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje“ (1 Pt 1:1).

³ Kada laiškas parašytas? Jo tonas leidžia suprasti, kad krikščionys kentė vargus dėl pagonių arba neatsivertusių žydų priešiškumo, bet Nerono sukurstyta persekiojimo kampanija (64 m. e. m.) dar nebuvo prasidėjusi. Akivaizdu, jog Petras laišką rašė prieš pat ją, tikriausiai tarp 62 ir 64 m. e. m. Šią išvadą sustiprina faktas, jog pas Petrą tebebuvo Morkus. Pauliui pirmą sykį kalint Romoje (apie 59—61 m. e. m.), Morkus buvo su juo, bet ruošėsi keliauti į Mažąją Aziją; o per antrą Pauliaus įkalinimą (apie 65 m. e. m.) Morkus netrukus turėjo vėl prisidėti prie jo Romoje (1 Pt 5:13; Kol 4:10; 2 Tim 4:11). Tuo protarpiu jis tikriausiai galėjo būti su Petru Babilone.

⁴ Iš kur Petro pirmas laiškas parašytas? Dėl jo autentiškumo, kanoniškumo, autoriaus bei parašymo laiko Biblijos komentatoriai sutaria, o dėl parašymo vietos nuomonės skiriasi. Pasak paties Petro liudijimo, pirmą savo laišką jis parašė Babilone (1 Pt 5:13). Tačiau, kai kurių tvirtinimu, jis rašė iš Romos, nes esą „Babilonas“ — simbolinis Romos pavadinimas. Bet tokia nuomonė neparemta įrodymais. Niekur Biblijoje nėra užuominos, kad Babilonas gali reikšti Romą. Kadangi Petras laišką adresavo krikščionims, iš tikrųjų gyvenantiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, logiška, jog ir Babiloną jis paminėjo tiesiogine prasme (1:1). Petras turėjo svarių priežasčių būti Babilone. Jam buvo patikėta ‘skelbti Evangeliją apipjaustytiesiems’, o tuo laiku Babilone gyveno nemaža žydų (Gal 2:7-9). Šaltinyje Encyclopaedia Judaica, aptariant Babilono Talmudo išleidimą, minimos didelės judaizmo mokyklos Babilone, veikusios mūsų eroje.c

⁵ Įkvėptuose Raštuose, įskaitant abu Petro laiškus, nėra jokios užuominos, kad šis apaštalas būtų nukeliavęs į Romą. Paulius kalba apie savo buvimą Romoje, bet nė karto nesako, jog Petras lankėsi ten. Laiške romiečiams Paulius mini 35 vardus ir siunčia sveikinimus 26 asmenims pavardžiui, tad kodėl jis nemini Petro? Ogi todėl, kad tuo metu Petro ten nebuvo! (Rom 16:3-15) „Babilonas“, iš kur Petras parašė pirmą laišką, matyt, buvo Babilono miestas, išsidėstęs ant Eufrato upės krantų Mesopotamijoje.

KUO VERTINGA

¹¹ Petro pirmame laiške yra naudingų patarimų prižiūrėtojams. Laikydamasis paties Jėzaus patarimo iš Jono 21:15-17 ir Pauliaus iš Apaštalų darbų 20:25-35, Petras vėl parodo, kad prižiūrėtojas turi dirbti ganytojišką darbą, atlikti jį nesavanaudiškai, su noru ir stropiai. Jis yra ganytojas padėjėjas, pavaldus „Vyriausiajam Ganytojui“, Jėzui Kristui, ir atskaitingas jam už Dievo kaimenę, kuria turi rūpintis nuolankiai ir būti pavyzdys (5:2-4).

¹² Petro laiške paliečiama ir daug kitų krikščioniško pavaldumo aspektų, taip pat yra puikių patarimų. 1 Petro 2:13-17 patariama būti klusniems žmonių valdžiai: tiek karaliui, tiek valdytojams. Tačiau klusnumas valdžiai — sąlyginis, dėl Viešpaties, nes krikščionys turi bijoti Dievo, kurio vergai yra. Šeimynykščiai raginami būti klusnūs šeimininkams ir visa pakelti, jei tektų kentėti norint turėti tyrą sąžinę Dievo akivaizdoje. Žmonoms irgi duodamas puikus patarimas dėl klusnumo savo vyrams, tarp jų ir netikintiems, — paaiškinama, kad skaistus, pagarbus žmonų elgesys brangus Dievo akyse ir gali laimėti vyrus tiesai. Tai pabrėždamas, Petras pavyzdžiu ima Sarą, kuri buvo klusni Abraomui (1 Pt 2:17-20; 3:1-6; Pr 18:12, Brb). O vyrai turi vadovauti žmonoms supratingai, nes žmona — „silpnesnis indas“ (Brb). Petras ragina ir kitus: „Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems.“ Paskui jis pabrėžia, jog reikia būti nuolankiems — ši savybė akcentuojama per visą laišką (1 Pt 3:7-9; 5:5-7; 2:21-25).

¹³ Kai krikščionims vėl grėsė sunkūs išmėginimai ir persekiojimai, Petras juos padrąsino bei sustiprino, ir jo laiškas iš tiesų be galo vertingas visiems, kas patiria tokius išbandymus šiandien. Štai remdamasis Hebrajiškaisiais raštais jis cituoja Jehovos žodžius: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1:16; Kun 11:44). Dar vienoje laiško vietoje, pilnoje citatų iš kitų įkvėptų raštų, jis parodo, kad krikščionių bendruomenė, kaip gyvieji akmenys, statydinasi į dvasinius namus, kurių pamatas — Kristus. Kokiam tikslui? Petras atsako: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2:4-10; Iz 28:16; Ps 118:22; Iz 8:14; Iš 19:5, 6; Iz 43:21; Oz 2:1, 25 [1:10, Brb; 2:23, Brb]). Šiai karališkajai kunigijai, sudarančiai visą šventą Dievo tautą, Petras duoda Karalystės pažadą, kad jai ruošiamas „nenykstantis, nesuteptas, nevystantis palikimas“, „nevystantis garbės vainikas“, „amžinoji garbė Kristuje Jėzuje“. Taigi jie yra labai padrąsinti nenustoti džiaugtis, kad ‘kai jo šlovė apsireikš, galėtų džiūgauti ir linksmintis’ (1 Pt 1:4; 5:4, 10; 4:13).

[Išnašos]