Jehovos Žodis gyvas
Psalmyno penktos knygos apžvalga
DAUG gėrybių turintys žmonės gali pasigirti: „Mūsų sūnūs lyg sodinukai, puoselėti nuo pat jaunystės, mūsų dukterys — lyg išdailintos rūmų atramos. [...] mūsų svirnai kupini visokio derliaus; mūsų avys, skaičiuojamos tūkstančiais.“ Jie tikriausiai mano: „Laiminga tauta, kuriai taip klostosi!“ O psalmininkas teigia ką kita: „Laiminga tauta, kurios Dievas — Viešpats [„Jehova“, NW]!“ (Psalmyno 144:12-15). Argi gali būti kitaip? Jehova yra laimingas Dievas, todėl laimingi ir jo garbintojai. Ši tiesa pabrėžiama paskutiniame, penktame, Dievo įkvėptų giesmių rinkinyje, sudarytame iš 107—150 psalmių.
Šiame rinkinyje taip pat iškeliamos neprilygstamos Jehovos savybės, tarp jų — meilė, ištikimybė, gerumas. Kuo daugiau sužinome apie Dievą, tuo labiau širdis skatina jį mylėti ir pagarbiai jo bijoti. Dėl to jaučiamės laimingesni. Kokia tad vertinga žinia užrašyta mums Psalmyno penktoje knygoje! (Hebrajams 4:12)
JEHOVOS IŠTIKIMOJI MEILĖ — DŽIAUGSMO ŠALTINIS
„Tedėkoja jie Viešpačiui už jo ištikimąją meilę, už nuostabius darbus žmonijai“, — gieda žydų tremtiniai, grįžę iš Babilono nelaisvės (Psalmyno 107:8, 15, 21, 31). Dovydas giria Jehovą žodžiais: „Tavo [...] ištikimybė siekia debesis“ (Psalmyno 108:5). Kitoje giesmėje maldauja: „Padėk man, Viešpatie, mano Dieve! Dėl savo ištikimosios meilės gelbėk mane!“ (Psalmyno 109:18, 19, 26). 110 psalmė yra pranašystė apie Mesijo valdžią. „Pagarbi Viešpaties baimė — išminties pradžia“, — skelbiama 111-oje (10 eilutė). O tolesnėje sakoma: „Laimingas, kas Viešpaties pagarbiai bijo“ (Psalmyno 112:1).
Dalis psalmių (113—118) vadinamos Aleliuja psalmėmis, nes jose kartojasi žodis „aleliuja“ (Skv, Vl), reiškiantis „šlovinkite Jah“. Remiantis Mišna (trečiajame amžiuje užrašyta žodine tradicija), šios psalmės buvo giedamos per Paschą bei tris metines žydų šventes. Pati ilgiausia iš visų psalmių (ir Biblijos skyrių), 119-oji, iškelia Jehovos apreikštą žodį, arba žinią.
Atsakymai į klausimus:
109:23. Ką turėjo omenyje Dovydas sakydamas: „Nykstu lyg šešėlis vakare“? Dovydas čia vaizdingai pasakė, kad jaučia artėjant mirtį (Psalmyno 102:12 [102:11, Brb]).
110:1, 2. Ką „[Dovydo] Viešpats“, Jėzus Kristus, darė sėdėdamas Dievo dešinėje? Prikeltas Jėzus įžengė į dangų ir laukė Dievo dešinėje iki 1914-ųjų, kol gaus Karaliaus valdžią. Per tą laiką jis viešpatavo savo pateptiesiems sekėjams, vadovavo jų skelbimo bei mokymo darbui, ruošė būti jo bendravaldžiais dangaus Karalystėje (Mato 24:14; 28:18-20; Luko 22:28-30).
110:4 (Brb). Dėl ko Jehova „prisiekė ir nesigailės“? Ši priesaika yra sandora, kurią Jehova sudarė su Jėzumi Kristumi — būsimuoju Karaliumi ir Vyriausiuoju Kunigu (Luko 22:29).
113:3. Kaip Jehovos vardas šlovinamas „nuo saulėtekio iki saulėlydžio“? Čia turima omenyje ne vien tai, kad būrys žmonių garbina Dievą kasdien. Nuo saulės patekėjimo rytuose iki jos nusileidimo vakaruose šviesos spinduliai apšviečia visą planetą. Taigi Jehova turi būti šlovinamas visoje žemėje. Be organizuotų pastangų to padaryti būtų neįmanoma. Mums, Jehovos liudytojams, suteikta didelė garbė šlovinti Dievą ir uoliai liudyti apie Karalystę.
116:15. Kiek „skaudi [„brangi“, Brb] Viešpačiui jo ištikimųjų mirtis“? Jehovai jo tarnai labai brangūs, todėl jis niekada neleis, kad visi jo garbintojai mirtų. Jeigu Jehova leistų visiems ištikimiesiems žūti, tai reikštų, kad jo priešai stipresni už jį. Be to, žemėje tada neliktų nė vieno iš tų, kurie dabar sudaro naujojo pasaulio visuomenės pagrindą.
119:71 (Brb). Kodėl kartais naudinga nukentėti? Sunkūs išmėginimai verčia mus labiau pasitikėti Jehova, karščiau melstis, uoliau studijuoti Bibliją ir taikyti jos patarimus. Be to, ištikus bėdai gali atsiskleisti tam tikri mūsų asmenybės bruožai, kuriuos galima pataisyti. Kentėjimai nesukels apmaudo, jeigu leidžiamės jų ištaurinami.
119:96 (Brb). Ką reiškia žodžiai „tobuliausi dalykai yra riboti“? Čia psalmininkas apie tobulybę kalba žmonių požiūriu. Jis greičiausiai nori pasakyti, kad tobulybę žmogus suvokia ribotai. O Dievo įsakymui jokių ribų nėra. Jis pritaikomas visose gyvenimo srityse. „Mačiau, kaip ribota visa, kas tobula, bet tavo įsakymas — labai apimlus“, — sakoma A. Jurėno vertime.
119:164. Ką reiškia Dievą šlovinti „kasdien septynis kartus“? Skaičius septyni dažnai simbolizuoja visybę. Čia psalmininkas pažymi, kad Jehova nusipelno didžiausios šlovės.
Ko pasimokome:
107:27-31. Atėjus Armagedonui, pasaulio išminčiai ‘bus sugluminti’ (Apreiškimo 16:14, 16). Žmogiška išmintis neapsaugos jų nuo sunaikinimo. Tik tie, kurie laukia Jehovos išgelbėjimo, išliks ir ‘dėkos jam už jo ištikimąją meilę’.
109:30, 31; 110:5. Skydą karys paprastai laikydavo kairėje rankoje, todėl kalaviją valdanti dešinė būdavo mažiau pridengta nei kairė. Perkeltine prasme Jehova yra savo tarnų dešinėje — tarsi kovoja jų pusėje, saugo ir padeda. Už tai dera ‘jam visu balsu dėkoti’.
113:4-9. Jehova gyvena tokiose aukštybėse, kad netgi turi pasilenkti norėdamas pamatyti, „kas danguje“. Tačiau atjaučia silpną žmogų, elgetą, bevaikę moterį. Visavaldis Viešpats Jehova yra nuolankus. Jis nori, kad ir jo garbintojai būtų nuolankūs (Jokūbo 4:6).
114:3-7. Pasakojimai apie stebuklus, kuriuos vesdamas savo tautą Jehova padarė prie Raudonosios jūros, Jordano ir Sinajaus kalno, turėtų paliesti mūsų širdį. Žmonijai, kurią simbolizuoja žemė, derėtų jausti Kūrėjui pagarbią baimę, kitaip tariant, prieš jį ‘drebėti’.
119:97-101. Išmintis, įžvalga ir supratimas, įgyjamas iš Dievo Žodžio, saugo nuo dvasinės žalos.
119:105. Dievo Žodis yra žibintas mūsų kojoms, nes gali padėti įveikti gyvenimo sunkumus. Be to, apšviečia kelią — nusako, ką Dievas numatė padaryti ateityje.
LAIMINGI, NORS PRISPAUSTI VARGŲ
Kaip nepalūžti sunkiomis aplinkybėmis ar ištikus nelaimei? Į tai aiškiai atsako 120—134 psalmės. Vargus ištveriame ir neprarandame džiaugsmo melsdami Jehovą pagalbos. Šias psalmes, dar vadinamas Pakopų giesmėmis, izraelitai tikriausiai giedodavo keliaudami į Jeruzalę švęsti metinių švenčių.
Dvi tolesnės psalmės, 135 ir 136, iškelia Jehovą kaip visų savo sumanymų Įgyvendintoją ir parodo stabų bejėgiškumą. 136 psalmė yra atliepiamoji: kiekvienos eilutės pabaiga atkartoja ankstesnės eilutės pabaigą. 137-oje pasakojama, kaip Babilone atsidūrę žydai sielvartauja negalėdami garbinti Jehovos Sione. 138—145 psalmes parašė Dovydas. Jis trokšta ‘iš visos širdies dėkoti Viešpačiui’. Kodėl? Nes „taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas“, — sako jis (Psalmyno 138:1; 139:14, Brb). Kitose penkiose psalmėse Dovydas meldžia apsaugos nuo blogų žmonių, prašo pabarti jį teisingai, išgelbėti nuo persekiotojų ir padėti dorai elgtis. Taip pat pabrėžia, kokia laiminga yra Jehovos tauta (Psalmyno 144:15). Apgiedojęs Dievo didybę ir gerumą, Dovydas sako: „Teskelbia mano lūpos Viešpaties šlovę, ir visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius!“ (Psalmyno 145:21).
Atsakymai į klausimus:
122:3. Kokia prasme Jeruzalė buvo miestas, „suaustas tvirtai į viena“? Jeruzalėje, kaip ir kituose senovės miestuose, namai buvo statomi prie pat vienas kito. Toks „suspaustas“ miestas lengviau apsigindavo. Be to, taip arti gyvendami žmonės galėjo tikėtis iš kaimynų pagalbos ir apsaugos. Tai vaizduoja dvasinę vienybę dvylikos Izraelio giminių, ateinančių drauge garbinti Jehovos.
123:2. Kas norima pasakyti pavyzdžiu apie tarnus, žvelgiančius į šeimininko ranką? Tarnai ir tarnaitės žvelgia į šeimininko ar šeimininkės ranką dėl dviejų priežasčių: norėdami suprasti jų pageidavimus ir tikėdamiesi apsaugos bei pragyvenimo lėšų. Mes irgi žvelgiame į Jehovą, kad sužinotume jo valią bei patirtume jo malonę.
131:1-3 (Brb). Kaip Dovydas ‘ramino ir tildė savo sielą, kaip nujunkytą kūdikį’? Kaip nujunkytas kūdikis yra mokomas būti ramus ir patenkintas ant motinos rankų, taip Dovydas mokėsi raminti ir tildyti savo sielą lyg tą kūdikį. Kaip? Nesipuikuodamas širdyje, nežvelgdamas į kitus iš aukšto, nesivaikydamas didelių dalykų. Užuot troškęs iškilti, Dovydas pripažino savo silpnybes ir rodė nuolankumą. Išmintinga turėti jo požiūrį, ypač siekiant atsakingų pareigų bendruomenėje.
Ko pasimokome:
120:1, 2, 6, 7. Šmeižikiška ir kandi kalba gali kitiems atnešti daug sielvarto. Jei norime taikiai sugyventi, turime valdyti liežuvį.
120:3, 4. Jei kieno nors „apgaulingas liežuvis“ (Brb) mus šmeižia, galime guostis tuo, kad Jehova reikiamu laiku ištaisys padėtį. Šmeižikai bus sutramdyti ‘galiūno’ rankomis — patirs deginantį lyg žarijos Jehovos nuosprendį.
127:1, 2. Kad ir ką darytume, turime melsti Jehovą vadovavimo.
133:1-3. Jehovos tautos vienybė paguodžia, teikia stiprybės, atgaivina. Neturime jos griauti priekabiaudami, ginčydamiesi ar murmėdami.
137:1, 5, 6. Ištremti Jehovos garbintojai ilgėjosi Siono, kuris simbolizavo Dievo organizaciją. O mes? Ar branginame tą organizaciją, kuria Jehova naudojasi šiandien?
138:2 (Brb). Jehova ‘išaukština savo žodį labiau negu savo vardą’ ta prasme, kad visų jo pažadų išsipildymas smarkiai pranoks mūsų lūkesčius. Iš tiesų laukia nuostabi ateitis.
139:1-6, 15, 16. Jehova žino mūsų darbus, mintis, net žodžius, kurių dar neištarėme. Jis pažįsta mus nuo pat gyvybės užsimezgimo, kol dar nebuvo išsivysčiusios atskiros mūsų kūno dalys. Toks Dievo pažinimas apie kiekvieną žmogų „per nuostabus“ suvokti. Mintis, kad Jehova ne tik mato sunkią savo tarnų padėtį, bet ir supranta, ką jaučiame, labai paguodžia.
139:7-12. Dievas gali mus sustiprinti, kad ir kur atsidurtume.
139:17, 18. Ar semtis žinių apie Jehovą mums malonu? (Patarlių 2:10) Jeigu taip, radome neišsenkamą džiaugsmo šaltinį. Jehovos minčių „daugiau negu smėlio grūdelių“. Visada bus ko apie jį mokytis.
139:23, 24. Turime melsti, kad Jehova ištirtų, ar mumyse „nėra ko pikto“ (Vl) — netinkamų minčių, troškimų bei polinkių, — ir kad padėtų juos išrauti.
143:4-7. Kaip iškęsti netgi didelius sunkumus? Psalmininkas pataria apmąstyti Jehovos stebuklus, apsvarstyti tai, ką jis yra padaręs, ir melsti jį pagalbos.
„Girkite Jah!“
Kiekviena iš pirmų keturių Psalmyno knygų baigiasi gyriaus Jehovai žodžiais (Psalmyno 41:14 [41:13, Brb]; 72:19, 20; 89:53 [89:52, Brb]; 106:48). Paskutinė knyga — ne išimtis. Psalmyno 150:6 (NW) sakoma: „Visa, kas kvėpuoja, tegiria Jah! Girkite Jah!“ Taip ir bus Dievo naujajame pasaulyje.
Laukdami to nuostabaus laiko turime svarią priežastį aukštinti tikrąjį Dievą ir girti jo vardą. Pažinti Jehovą ir artimai su juo bendrauti — didelė laimė! Tad šlovinkime jį su dėkinga širdimi!
[Iliustracija 15 puslapyje]
Jehovos nuostabūs darbai kelia pagarbią baimę
[Iliustracija 16 puslapyje]
Jehovos minčių „daugiau negu smėlio grūdelių“