‛Palaiminimai tenka teisiajam’

„BUVAU jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“, — kalbėjo jau senyvas psalmininkas Dovydas (Psalmyno 37:25). Jehova Dievas myli teisiuosius ir jais labai rūpinasi. Savo Žodyje, Biblijoje, tikruosius garbintojus jis ragina ieškoti teisumo (Sofonijo 2:3, Brb).

Būti teisiam reiškia atitikti Dievo nustatytas normas. Biblijoje Patarlių knygos 10-asis skyrius skatina mus paklusti Dievo valiai ir nurodo, kokios gausios už tai laukia palaimos: apstybė vertingo dvasinio maisto, malonus, pasitenkinimą teikiantis darbas, geri santykiai su Dievu ir žmonėmis. Taigi apmąstykime Patarlių 10:1-14.

Puikus paskatinimas

Pačioje skyriaus pradžioje nurodomas tolesnės Patarlių knygos dalies rašytojas. Skyrius prasideda žodžiais: „Saliamono patarlės.“ Toliau šis senovės Izraelio karalius skatina elgtis teisiai: „Išmintingas vaikas neša tėvui džiaugsmą, o paikas vaikas — motinos skausmas“ (Patarlių 10:1).

Kokį skausmą patiria tėvai, kada kas nors iš vaikų liaujasi garbinti tikrąjį gyvąjį Dievą! Išmintingasis karalius kalba, jog tai ypač skaudu motinai. Paminėdamas motiną jis tikriausiai sako, kad ji kenčia daug daugiau. Tai patvirtina Doris patirtis.a Ji pasakoja: „Kai mūsų sūnus būdamas 21-erių paliko tiesą, abu su vyru Franku labai sielvartavome. Bet skausmas labiau kankino ne Franką, o mane. Nors jau praėjo 12 metų, žaizdos neužgijo.“

Vaikai gali nešti tėvui džiaugsmą, dėl jų motinai gali labai skaudėti širdį. Parodykime, kad esame išmintingi, ir tegu tėvai būna mumis patenkinti. O dar svarbiau, elkimės taip, kad džiūgautų Jehovos — mūsų dangiškojo Tėvo — širdis.

‛Teisiojo siela pasotinta’

„Nedorai įgyti turtai neneša naudos, o teisumas gelbsti nuo mirties“ (Patarlių 10:2). Tikriesiems krikščionims, gyvenantiems pačios pabaigos metu, šie žodžiai ypač brangūs (Danieliaus 12:4). Šis bedieviškas pasaulis tuoj tuoj bus sunaikintas. Ar žmonės jaustųsi saugūs dėl sukauptų turtų, ar dėl savo galingos kariuomenės, — niekas nepadės per artėjantį „didį sielvartą“ (Apreiškimo 7:9, 10, 13, 14). Tik „teisieji gyvens krašte ir nekaltieji pasiliks jame“ (Patarlių 2:21, Brb). Todėl ir toliau ‛pirmiausia ieškokime Dievo karalystės ir jo teisumo’ (Mato 6:33).

Nors dar neatėjo pažadėtas naujasis pasaulis, Jehovos tarnai jau gali džiaugtis Dievo palaimomis. „Jehova neduos teisiojo sielai badauti, bet nedorėlių užgaidas jis atmes“ (Patarlių 10:3, NW). Per „ištikimą ir protingą vergą“ Jehova duoda gausybę dvasinio maisto (Mato 24:45, Jr). Teisusis tikrai gali „dainuoti iš širdies džiaugsmo“ (Izaijo 65:14). Pažinimas jo sielai teikia malonumo. Jis mėgaujasi ieškodamas dvasinių lobių. Nedorėliai to niekada nepatiria.

‛Darbštumas praturtina’

Teisieji laiminami ir kitaip. „Tingi ranka neša skurdą, o darbščiųjų rankos praturtina.“ „Išmintingas sūnus renka vasaros metu, bet sūnus, kuris miega pjūties metu, užtraukia gėdą“ (Patarlių 10:4, 5; Brb).

Karaliaus žodžius geriausiai supranta žmonės, auginantys javus. Pjūtis — ne laikas snausti. Tai pats darbymetis. O darbymetyje ir akmuo kruta.

Turėdamas omenyje ne javų, o žmonių pjūtį, savo mokiniams Jėzus kalbėjo: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką [Jehovą Dievą], kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mato 9:35-38). 2000 metais Jėzaus mirties minėjime dalyvavo per 14 milijonų žmonių. Tai daugiau negu dukart viršija Jehovos liudytojų skaičių. Argi ne akivaizdu, kad ‛laukai jau boluoja ir prinokę pjūčiai’? (Jono 4:35) Tikrieji garbintojai prašo Šeimininko atsiųsti daugiau darbininkų ir patys elgiasi pagal tai, ko meldžia, tai yra stropiai ruošia mokinius (Mato 28:19, 20). Kaip dosniai Jehova juos laimina! Per 2000 tarnybinius metus pasikrikštijo daugiau kaip 280000 naujų asmenų. Šie irgi stengiasi tapti Dievo Žodžio mokytojais. Džiaukimės, mėgaukimės šia pjūtimi — pasinerkime į mokinių ruošimo darbą.

‛Palaiminimai tenka jo galvai’

„Palaiminimai tenka teisiojo galvai, — tęsia Saliamonas, — o nedorėlių burnoje slypi smurtas“ (Patarlių 10:6, Jr; BD).

Jei žmogaus širdis tyra, teisi, tai būna puikiai matoma. Jis kalba maloniai, ugdančiai, daro gera, yra dosnus. Kitiems malonu būti su juo. Toks žmogus tikrai gauna palaiminimų — visi jį vertina, mini geru žodžiu.

Bet nedorėlio širdyje verda neapykanta, pyktis, jis trokšta kenkti. Nors ‛slėpdamas smurtą’, užsimezgusį jo širdyje, jis kalbėtų maloniai, vis tiek pratrūksta muštis — gal kumščiais, gal žodžiais (Mato 12:34, 35). Arba „nedorėlių burną užčiaupia smurtas“ (Patarlių 10:6, Jr). Tai yra kaip šauksi, taip ir atsilieps: nedorėlis pats užsitarnauja priešiškumą. Tai užčiaupia jo burną, nutildo jį. Kokių gi palaiminimų toks žmogus galėtų tikėtis iš kitų?

„Teisiųjų atminimas yra palaimintas“, — rašo Izraelio karalius, — „o nedorėlių vardas supus“ (Patarlių 10:7, Brb). Teisų žmogų gerai atsimins kiti, svarbiausia — Jehova Dievas. Kadangi buvo ištikimas iki mirties, Jėzus ‛paveldėjo vardą, prakilnesnį’ už angelų (Hebrajams 1:3, 4). Ištikimus ikikrikščioniškųjų laikų vyrus ir moteris atsimena dabartiniai tikrieji krikščionys ir laiko juos sektinais pavyzdžiais (Hebrajams 12:1, 2). Kaip stipriai skiriasi nedorėlių vardas, kuris kelia pasibjaurėjimą ir galiausiai supūva! Taip, „geriau turėti gerą vardą, negu didelius turtus; malonė vertesnė už sidabrą ar auksą“ (Patarlių 22:1). Užsitarnaukime gerą vardą Jehovos ir žmonių akyse.

‛Nekaltas žmogus vaikščioja saugiai’

Priešindamas išmintingą ir kvailą žmogų Saliamonas sako: „Kas išmintingos širdies, tas priima įsakymus, bet kas kvailų lūpų, — sutrypiamas“ (Patarlių 10:8, Jr). Išmintingasis gerai žino, kad „einančiam žmogui nepriklauso net nukreipti savo žingsnio“ (Jeremijo 10:23, NW). Jis supranta, kad reikia būti vadovaujamam Jehovos, ir noriai priima jo nurodymus. Tačiau kvailų lūpų žmogus šito svarbaus dalyko nesupranta. Jo plepalai veda į pražūtį.

Be to, teisusis jaučiasi saugus, o nedorėlis — ne. „Kas nekaltai vaikščioja, saugiai vaikščioja, bet kas iškraipo savo kelius, bus susektas. Kas pamerkia akimi, padaro skausmo, ir kas kvailų lūpų, sutrypiamas“ (Patarlių 10:9, 10, Jr, išnaša).

Nekaltas žmogus yra tas, kuris sąžiningas. Kiti jį gerbia, juo pasitiki. Sąžiningas asmuo vertinamas darbe, jam paprastai daugiau patikima. Jei asmuo žinomas kaip sąžiningas žmogus, net kai aplink apstu bedarbių, jam susirasti ar išlaikyti darbą lengviau. Sąžiningojo namuose tvyro taika (Psalmyno 34:14, 15 [34:13, 14, Brb]). Jam nėra ko baimintis dėl savo ryšių su šeima. Nekaltas žmogus jaučiasi tikrai saugiai.

Visai kitaip yra su tuo, kuris siekdamas naudos elgiasi nesąžiningai. Toks žmogus tikriausiai mėgins nuslėpti savo neteisumą apgaulingai kalbėdamas ar darydamas tam tikrus gestus (Patarlių 6:12-14). Kai nori apgauti, siekia pikto, jis pamerkia akį. Vėliau nuo jo nukentėję žmonės gali labai sielvartauti. Bet anksčiau ar vėliau tokio žmogaus nedorumas išlenda į viešumą. Apaštalas Paulius rašė: „Kai kurių žmonių nusidėjimai esti žinomi pirma teismo, o kai kurių paaiškėja tik vėliau. Taip pat ir geri darbai visiems žinomi, o jei pasitaiko kitaip, jie irgi negali likti paslėpti“ (1 Timotiejui 5:24, 25). Tiek tėvų, tiek draugų, sutuoktinių ar šiaip pažįstamų žmonių nesąžiningumas vis tiek išaiškėja. Jei visi sužinotų, kad koks nors žmogus yra nesąžiningas, ar kas juo bepasitikėtų?

‛Jo burna — gyvenimo versmė’

„Teisiojo burna — gyvenimo versmė, — sako Saliamonas, — o nedorėlių burnoje slypi smurtas“ (Patarlių 10:11). Savo žodžiais žmogus kitą gali gydyti arba skaudinti, jį atgaivinti, išjudinti arba prislėgti.

Aiškindamas, kodėl pasakė anuos žodžius, Izraelio karalius tęsia: „Neapykanta sukelia vaidus, o meilė uždengia visas kaltes“ (Patarlių 10:12). Neapykanta tarp žmonių sukelia vaidus, kovas. Mylintieji Jehovą turi pašalinti šį jausmą iš savo širdies. Kaip? Išstumdami jį meile. „Meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:8). Meilė „visa pakelia“, arba „visa dengia“ (1 Korintiečiams 13:7; Kingdom Interlinear). Dieviška meilė nelaukia tobulybės iš netobulų žmonių. Ji ne skelbia nežymias kitų klaideles, o priešingai — nekreipia į jas dėmesio. Ji pakelia ir žmonių, sutinkamų skelbimo tarnyboje, darbe, mokykloje, priešiškumą.

Toliau išmintingasis karalius sako: „Ant supratingo žmogaus lūpų yra išmintis, bet kuriam trūksta širdies, to nugarai — lazda“ (Patarlių 10:13, NW). Supratingojo žingsnius lydi išmintis. Ugdantys žodžiai, kurie sklinda iš jo lūpų, padeda juos girdintiems likti teisiems. Paties supratingo žmogaus ar jo klausytojų niekada neteks varu varyti gera kryptimi — lazdos neprireiks.

‛Kaupk žinojimą’

Ką daryti, kad mums iš burnos lietųsi ‛kunkuliuojantis išminties upelis’, o ne kokia marmanti plepalų versmė? (Patarlių 18:4, Jr) Saliamonas atsako: „Išmintingi kaupia žinojimą, o kvailio burna arti pražūties“ (Patarlių 10:14, Brb).

Visų pirma Dievo pažinimo turime pripildyti savo protą. Tokių žinių šaltinis yra tik vienas. Apaštalas Paulius rašė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17). Privalome kaupti žinojimą ir kastis į Dievo Žodį, tarsi ieškotume lobio. Kaip įdomu ir naudinga jį tyrinėti!

Kad iš mūsų lūpų sklistų išmintis, Rašto žinios turi pasiekti ir mūsų širdis. Jėzus savo klausytojams sakė: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Taigi reikia įprasti tai, ką sužinome, apmąstyti. Tiesa, kad įprastume studijuoti viską apmąstydami, reikia pasistengti, tačiau kaip tokios studijos praturtina dvasiškai! Neverta taukšti visokių niekų ir taip eiti į pražūtį.

Taip, išmintingas žmogus elgiasi kaip patinka Dievui ir daro gerą įtaką kitiems. Jis gauna gausybę dvasinio maisto ir vis uoliau triūsia Viešpaties darbe, kuris teikia pasitenkinimą (1 Korintiečiams 15:58). Kadangi yra nekaltas, jis vaikščioja saugiai. Toks žmogus patinka Dievui. Teisiajam tikrai tenka daugybė palaiminimų. Todėl siekime teisumo — prisitaikykime prie Dievo nustatytų normų.

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Sąžiningumas padeda šeimai būti laimingai

[Iliustracija 26 puslapyje]

„Išmintingi kaupia žinojimą“