„Geras žmogus užsitarnauja Viešpaties malonę“
VISA, kas gyva, sukūrė Jehova Dievas. (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]) Taip, „mes jame gyvename, judame ir esame“. (Apaštalų darbų 17:28) O kai apmąstome, kaip jis atlygina turintiems artimą ryšį su juo, argi širdis neprisipildo dėkingumo? Juk „Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas“. (Romiečiams 6:23) Tad siekti Jehovos palankumo be galo svarbu!
Psalmininkas patikina, kad ‘Dievas teikia malonę’. (Psalmyno 84:12 [84:11, Brb]). Tačiau kam? Žmonės šiandien rodo palankumą kitiems atsižvelgdami į jų išsilavinimą, turtą, odos spalvą, kilmę ir panašius dalykus. O kam gi palankus Dievas? Senovės karalius Saliamonas atsako: „Geras žmogus užsitarnauja Viešpaties malonę, o pinklių spendėjas — pasmerkimą.“ (Patarlių 12:2)
Žinoma, Jehovai patinka geras, arba doras, asmuo. Geras žmogus yra susitvardantis, nešališkas, nuolankus, užjaučiantis, apdairus. Jo mintys doros, žodžiai padrąsinantys, darbai teisūs ir naudingi. Pirmojoje Patarlių knygos 12 skyriaus dalyje nurodoma, kaip gerumas turi veikti mūsų kasdienį gyvenimą, ir paaiškinama, kokių palaimų susilaukia geras žmogus. Apmąstydami šio skyriaus mintis ‘išmoksime išmintingai elgtis ir daryti gera’. (Psalmyno 36:4) O klausydami jame duodamų protingų patarimų įgysime Dievo palankumą.
Drausmė būtina
„Kas myli drausmę, myli žinojimą, — sako Saliamonas, — o kas nekenčia pabarimo, tas galvijas.“ (Patarlių 12:1, Jr) Trokšdamas tobulėti geras žmogus mielai leidžiasi sudrausminamas. Jis tuoj pritaiko patarimus, gaunamus per krikščionių sueigas ar pokalbius su bendratikiais. Rašto ir juo pagrįstų leidinių žodžiai skatina jį elgtis teisingai. Jis ieško pažinimo ir juo vadovaudamasis tiesina savo kelią. Taigi mylintis drausmę myli ir pažinimą.
Drausmė, o ypač savidrausmė, labai svarbi tikriesiems garbintojams! Galbūt trokštame geriau perprasti Dievo Žodį, tinkamiau atlikti krikščionies tarnybą ir būti geresni Dievo Žodžio mokytojai. (Mato 24:14; 28:19, 20) Bet norėdami to pasiekti turime save drausminti. Savidrausmė būtina ir kitose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, šiandien gausu dalykų, žadinančių netyrus geismus. Neleisti akims nukrypti į nepadorius reginius reikia savidrausmės. Kadangi „žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“, proto kertelėje gali gimti amorali mintis. (Pradžios 8:21) Netramdydami savęs jos iš galvos neišmesime.
O nekenčiantis pabarimo drausmę ir žinojimą niekina. Pasiduodamas nuodėmingam polinkiui piktintis pabarimu, toks asmuo atmeta moralines vertybes ir panašus į neprotingą galviją. Turime atkakliai su tuo kovoti.
„Teisiųjų šaknis nebus pajudinta“
Geras žmogus, aišku, negali elgtis nedorai ar neteisingai. Todėl Jehovos palankumui įgyti būtinas teisumas. Karalius Dovydas giedojo: „Tu, Viešpatie, tikrai laimini teisųjį, apgaubi jį savo malone lyg skydu.“ (Psalmyno 5:13) Lygindamas teisiojo ir nedorėlio padėtį Saliamonas sako: „Žmogus neįsitvirtins nedorybe, o teisiųjų šaknis nebus pajudinta.“ (Patarlių 12:3, Brb)
Gali atrodyti, kad nedorėliui sekasi. Pagalvok apie psalmininką Asafą. „Bet man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, — sako jis, — mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti.“ Kodėl? Asafas atsako: „Pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie nedori.“ (Psalmyno 73:2, 3) Bet tik įėjęs į Dievo šventovę psalmininkas suvokė: Jehova pastatė nedorėlius ant slidaus šlaito. (Psalmyno 73:17, 18) Jų sėkmė laikina. Kam tad pavydėti?
O Jehovos mylimas asmuo — tvirtas. Taikydamas metaforą apie tvirtas medžio šaknis, Saliamonas sako: „Teisiųjų šaknis pasiliks neišrauta.“ (Patarlių 12:3, Vl) Nematomos milžiniško medžio, pavyzdžiui, Kalifornijos sekvojos, šaknys kartais apima daugiau nei 1,5 hektaro ir siaučiant potvyniams ar vėtroms neleidžia medžiui išvirsti. Didinga sekvoja gali atlaikyti net stiprų žemės drebėjimą.
Mūsų protai bei širdys, kaip tos šaknys trąšiame dirvožemyje, turi plačiai kastis Dievo Žodyje ir gerti gyvybę teikiantį jo vandenį. Taip mūsų tikėjimas giliai šaknysis, tvirtės, viltis taps patikima ir aiški. (Hebrajams 6:19) Tada nebebūsime „siūbuojami ir nešiojami bet kokio [klaidingo] mokymo vėjelio“. (Efeziečiams 4:14) Nors jausime audringų išbandymų poveikį ir drebėsime užėjus negandai, mūsų „šaknis nebus pajudinta“.
„Sumani žmona — savo vyro vainikas“
Daugelis žmonių žino posakį „Jeigu vyrui sėkmingai klojasi, reiškia, jis turi gerą žmoną“. Kalbėdamas, kiek svarbi rūpestinga moteris, Saliamonas sako: „Sumani žmona — savo vyro vainikas“, „bet jam daranti gėdą — kaip ėduonis jo kauluose“. (Patarlių 12:4; Jr) Žodis „sumani“ apima daug gerumo aspektų. Žmonos dorybės, smulkiai aprašomos Patarlių 31 skyriuje, yra darbštumas, ištikimybė bei išmintis. Moteris, turinti tokių bruožų, — vainikas savo vyrui, nes geras jos elgesys teikia jam garbę ir iškelia kitų akyse. Ji niekada nesiekia ambicingai pirmauti, varžytis su juo dėl pripažinimo. Ji — vyro pagalbininkė.
O kaip gali moteris elgtis gėdingai ir kokios būna pasekmės? Gėdingas elgesys pasireiškia įvairiopai — nuo ginčų iki svetimavimo. (Patarlių 7:10-23; 19:13) Taip elgdamasi žmona vyrą sužlugdo. Ji yra tarsi „ėduonis jo kauluose“ ta prasme, kad „pražudo jį kaip negalė, graužianti kūną“, — sakoma viename žinyne. „Dabartiniais laikais tai būtų galima vadinti ‘vėžiu’ — klastinga liga, pamažu sekinančia organizmo jėgas“, — teigiama kitame šaltinyje. Krikščionės žmonos, stenkitės tad įgyti Dievo palankumą atspindėdamos sumanios žmonos savybes.
Mintys, veiksmai, pasekmės
Mintys veda prie veiksmų, o veiksmai — prie pasekmių. Saliamonas aprašo tą seką palygindamas teisiuosius su blogaisiais. Jis sako: „Teisiųjų užmojai teisingi, nedorėlių užmačios klastingos. Nedorėlių žodžiai — kruvinos pasalos, o doruosius išgelbsti jų kalba.“ (Patarlių 12:5, 6)
Gerų žmonių net mintys moraliai tyros, nukreiptos į tai, kas nešališka ir teisinga. Kadangi teisiuosius skatina meilė Dievui ir artimui, jų motyvai geri. O nedorėliai žiūri tik savo interesų. Jų užmojai — tikslo siekimo būdai — apgaulingi, poelgiai klastingi. Jie nesivaržo regzti pinklių nekaltajam, galbūt melagingai apkaltindami teisme. Jų žodžiai — „kruvinos pasalos“: jie nori pakenkti nekaltoms aukoms. Teisieji, numanydami tokias nedorėlių užmačias ir išmintingai saugodamiesi, sugeba išvengti pavojaus. Netgi perspėja neapdairiuosius ir gelbsti iš apgaulingų nedorėlių pinklių.
Kas atsitiks teisiajam ir nedorėliui? „Nedorėliai parbloškiami ir jų nebėra, o teisiųjų namai stovės.“ (Patarlių 12:7, Brb) Namai, kaip sakoma viename žinyne, „reiškia būstą ir visa kita, kas brangu žmogui, kas leidžia jam jausti gyvenimo džiaugsmą“. Namai taip pat gali reikšti teisiojo šeimą bei palikuonius. Šiaip ar taip, patarlės mintis aiški: teisusis tvirtai stovės per visas negandas.
Nuolankiajam sekasi geriau
Pabrėždamas įžvalgumo vertę Izraelio karalius sako: „Už protingumą žmogus laimi pagyrimą“, „bet kas perkreiptos širdies, tam tenka panieka“. (Patarlių 12:8; Jr) Įžvalgusis nekalba skubotai. Prieš sakydamas pagalvoja, dėl to džiaugiasi taikingais santykiais su kitais, nes protingumas skatina jį atidžiai parinkti žodžius. Išgirdęs kvailą ar abstraktų klausimą, protingasis „susilaiko kalboje“. (Patarlių 17:27, Brb) Toks žmogus giriamas ir patinka Jehovai. Kaipgi jis skiriasi nuo tų, kurių „perkreipta širdis“ pilna suktų minčių!
Taip, protingasis giriamas, bet kita patarlė moko, kuo naudingas kuklumas: „Geriau būti mažai gerbiamam ir turėti vieną vergą, negu rodytis garbingam ir stokoti duonos.“ (Patarlių 12:9, Jr) Saliamonas galbūt nori pasakyti, kad geriau turėti tik vieną vergą ir gyventi kukliai, negu eikvoti lėšas aukštai padėčiai įgyti. Koks protingas patarimas — gyventi pagal savo išgales!
Pavyzdžiai iš ūkininko gyvenimo moko gerumo
Turėdamas omenyje ūkininkavimą, Saliamonas duoda dvi gerumo pamokas. „Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, — sako jis, — o nedorų žmonių širdis žiauri.“ (Patarlių 12:10) Teisusis geras savo gyvuliams. Žino, ko jiems reikia, prižiūri. Nedorėlis irgi gali sakyti, jog rūpinasi gyvuliais, bet iš tikrųjų apie jų poreikius negalvoja. Jis savanaudis ir gyvuliai jam rūpi tiek, kiek duoda naudos. Jo rūpinimasis galbūt tėra žiaurumas.
Elgtis švelniai reikia ir su kambariniais gyvūnais. Kaip negailestinga būtų priglausti kokį gyvūnėlį, o paskui versti be reikalo kentėti — apleisti ar net skriausti! Jei gyvūnas sunkiai serga arba yra sužalotas, gerumas galbūt paskatins jį užmigdyti.
Minėdamas kitą ūkininkavimo rūšį — žemdirbystę, Saliamonas sako: „Kas dirba savo žemę, tas turės duonos iki soties.“ Iš tiesų prasmingas fizinis darbas duoda vaisių. „O kas vaikosi vėjų, tas yra neprotingas [„tam trūksta širdies“, NW].“ (Patarlių 12:11) Neturintis nuovokos ar supratimo žmogus — tas, kuriam „trūksta širdies“, — imasi tuščio ir rizikingo verslo. Šių dviejų eilučių pamokymas aiškus: būk gailestingas ir darbštus.
Teisusis tarpsta
„Nedorėlis trokšta sugauti į piktadarystės tinklą“, — sako išmintingasis karalius. (Patarlių 12:12a, Brb) Ko nedorėlis nori? Matyt, tikisi laimikio, įgyjamo blogais keliais.
O kas pasakytina apie teisųjį? Teisusis mėgsta drausmę, tvirtai tiki. Jis — teisingas, apdairus ir kuklus, užjaučiantis ir darbštus. „Teisiųjų gi šaknis tarps“, — teigia Saliamonas. (Patarlių 12:12b, Skv) „Teisiųjų šaknis išlieka“, — sakoma A. Rubšio vertime. Toks asmuo — tvirtas ir saugus. Iš tiesų „geras žmogus užsitarnauja Viešpaties malonę“. Tad ‘pasitikėkime Jehova ir darykime gera’. (Psalmyno 37:3, NW)
[Iliustracijos 31 puslapyje]
Teisiojo tikėjimas tvirtai įsišaknijęs kaip sveikas medis