Mylėk tuos, kuriuos myli Dievas

1—3. a) Kas teisingai pasakyta vienoje Biblijos patarlėje? b) Ką turėtume rinktis į draugus, kad jie darytų mums gerą įtaką?

ŽMONĖS yra tarsi kempinės, — jie linkę „sugerti“ viską, ką girdi ir mato. Taigi iš artimų bičiulių labai greitai, net ir nejučiomis, perima pažiūras, elgesio normas ir būdo bruožus.

² Biblijoje visiškai teisingai pasakyta: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą“ (Patarlių 13:20). Čia kalbama ne apie atsitiktinį kontaktą. Kitame vertime sakoma „kas vaikšto su išmintingais“ (Brb). Taigi turima omenyje ilgalaikė bendrystė. Viename Biblijos žinyne ši eilutė komentuojama taip: „Vaikščioti su kitu žmogumi reiškia ir mylėti jį, jausti jam artumą.“ Ar sutinki, kad esame linkę iš bičiulių imti pavyzdį? Kadangi prie jų emociškai prisirišame, jie gali daryti mums poveikį — gerą arba blogą.

³ Kad išsilaikytume Dievo meilėje, draugaukime su tais, kurie daro gerą įtaką. Kitaip tariant, mylėkime Dievui brangius žmones, draugaukime su jo draugais. Juk negali būti geresnių bičiulių už tuos, kurie savo savybėmis mieli pačiam Jehovai. O kokius žmones Dievas myli? Apsvarstykime tai ir tada patys mokėsime atsirinkti, kas mums tinka į draugus.

 4. Kodėl Jehovai valia spręsti, kas tinkami būti jo draugais, ir kodėl Abraomą jis vadina savo bičiuliu?

⁴ Jehova draugus atidžiai renkasi. Argi galėtų būti kitaip? Jis yra Visavaldis Viešpats ir draugystė su juo — pati didžiausia garbė. Kokie tad žmonės Jehovai artimi? Kurie juo besąlygiškai tiki ir pasikliauja. Vienas tokių buvo patriarchas Abraomas, išskirtinio tikėjimo žmogus. Sunku ir įsivaizduoti didesnį tikėjimo išbandymą už tekusį jam, — Jehova liepė paaukoti savo sūnų.a Abraomas pakluso, — „ryžosi paaukoti“ Izaoką, nes buvo įsitikinęs, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Hebrajams 11:17-19). Dėl tokio tikėjimo ir klusnumo Jehova pavadino Abraomą labai šiltais žodžiais: „mano bičiulis“ (Izaijo 41:8; Jokūbo 2:21-23).

 5. Kaip Jehova žiūri į tuos, kurie ištikimai jo klauso?

⁵ Ištikimybę ir klusnumą Jehova labai brangina. Jis myli tuos, kurie nepaisydami nieko stengiasi likti jam ištikimi (2 Samuelio 22:26). Kaip rašyta pirmajame šios knygos skyriuje, tie, kas Dievo klauso iš meilės, teikia jam džiaugsmo. „Dorieji yra [jo] draugėje“, — rašoma Patarlių 3:32. Žmones, kurie ištikimai vykdo jo priesakus, Jehova maloningai kviečia svečiuotis į savo „Palapinę“ — garbinti jį ir laisvai kreiptis į jį malda (Psalmyno 15:1-5).

 6. Iš ko matyti, ar mylime Jėzų? Ką Jehova jaučia tiems, kurie myli jo Sūnų?

⁶ Jehova myli tuos, kurie myli jo viengimį Sūnų Jėzų. Pats Jėzus sakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jono 14:23). Taigi, jei mylime Jėzų, vykdome jo paliepimus, tarp jų ir užduotį skelbti gerąją naujieną bei ruošti mokinius (Mato 28:19, 20; Jono 14:15, 21). Meilė Jėzui, be to, skatina ‘tiksliai sekti jo pėdomis’ — lygiuotis į jį žodžiu ir elgesiu, kiek tik netobulam žmogui tai įmanoma (1 Petro 2:21, NW). Tie, kas myli Jėzų ir eina jo eitu gyvenimo keliu, didžiai džiugina Jehovos širdį.

 7. Kodėl išmintinga bičiuliautis su Jehovos draugais?

⁷ Tikėjimas, klusnumas, ištikimybė, meilė Jėzui ir jo vertybėms — štai ko Jehova tikisi iš savo draugų. Tad pasvarstyk: „Ar mano draugams tokios dorybės iš tiesų brangios? Ar jie yra ir Jehovos draugai?“ Išmintinga bičiuliautis su Jehovos draugais, nes jie ugdosi Dievui mielas savybes, uoliai skelbia Karalystės naujieną ir gali daryti mums gerą įtaką — stiprinti ryžtą gyventi, kaip patinka Dievui. (Žiūrėk rėmelį „Kas yra geras draugas?“.)

 8. Kuo tau įsiminė a) Noomės ir Rūtos, b) trijų jaunų hebrajų, c) Pauliaus ir Timotiejaus bičiulystė?

⁸ Kokie vertingi geri draugai, pamoko daugelis Šventojo Rašto pasakojimų, pavyzdžiui, apie Noomės draugystę su savo marčia Rūta, apie trijų jaunų hebrajų vienybę Babilone, apie šiltus Pauliaus ir Timotiejaus santykius (Rūtos 1:16; Danieliaus 3:17, 18; 1 Korintiečiams 4:17; Filipiečiams 2:20-22). Panagrinėkime vieną Biblijoje aprašytą istoriją — apie Dovydo ir Jehonatano draugystę.

9, 10. Kodėl Dovydas ir Jehonatanas buvo geri draugai?

⁹ Biblijoje pasakojama, kad Dovydui nukovus Galijotą „Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį“ (1 Samuelio 18:1). Nors jų amžiaus skirtumas buvo didelis, jiedu tapo neperskiriami bičiuliai, ir tik Jehonatano žūtis mūšio lauke tą ryšį nutraukėb (2 Samuelio 1:26). Kodėl jie taip susidraugavo?

¹⁰ Dovydą ir Jehonataną siejo dvasinis ryšys — abu mylėjo Dievą ir buvo jam ištikimi. Taip pat jie matė patrauklias vienas kito savybes. Jehonatanui, be abejo, darė įspūdį, su kokia drąsa ir užsidegimu jaunasis Dovydas gina Jehovos vardą, o Dovydas, aišku, gerbė vyresnį už save Jehonataną. Šis, be to, ištikimai palaikė Jehovos sprendimus ir nebuvo savanaudis, — žiūrėjo ne kas pačiam geriau, o Dovydui. Pagalvok, kas nutiko labai sunkiu Dovydui gyvenimo tarpsniu, kai pabėgęs jis dykvietėse slapstėsi nuo įtūžusio karaliaus Sauliaus, Jehonatano tėvo. Jehonatanas liko bičiuliui ištikimas — „atėjo į Horešą pas Dovydą ir pastiprino jo ranką Dievo vardu“ (1 Samuelio 23:16). Ar įsivaizduoji, kaip pasijautė Dovydas, kai brangus draugas atėjęs jį padrąsino ir sustiprino?c

11. Ko tave pamoko Jehonatano ir Dovydo draugystė?

¹¹ Ko galime pasimokyti iš Jehonatano ir Dovydo? Kad stipriausias draugystės saitas yra bendros dvasinės vertybės. Jeigu bičiuliaujamės su tais, kurie vienodų įsitikinimų, brangina tokias pačias dorybes ir trokšta likti ištikimi Dievui, galime vienas kitam įkvėpti drąsos bei stiprybės — dalytis vertingomis mintimis, nuomonėmis bei patirtimi (Romiečiams 1:11, 12). Tokių dvasingų draugų galime susirasti tarp savo bendratikių. Vis dėlto, ar kiekvienas, kas lanko krikščionių sueigas, tinka į draugus?

12, 13. a) Kodėl turime žiūrėti, su kuo draugaujame, netgi krikščionių bendruomenėje? b) Kokių sunkumų kildavo pirmojo amžiaus bendruomenėse ir kaip Paulius dėl to perspėjo?

¹² Net ir bendruomenėje ne visi bus geri, dvasingi draugai. Tuo nereikia stebėtis. Kaip medžio vaisiai ne visi sunoksta sykiu, taip ir krikščionių bendruomenės nariai dvasiškai auga ne vienodai sparčiai, taigi ne visi yra pasiekę tokią pat dvasinę brandą (Hebrajams 5:12—6:3). Suprantama, su naujais bendruomenės nariais ir dvasiškai silpnesniaisiais dera elgtis kantriai, mylėti juos, juk norime padėti jiems dvasiškai augti (Romiečiams 14:1; 15:1).

¹³ Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis reikia budrumo, pavyzdžiui, jei kyla įtarimų dėl bendratikio elgesio arba jeigu kas nors pradeda reikšti nepasitenkinimą, visu kuo piktintis. Tokių sunkumų bendruomenės patirdavo ir pirmajame amžiuje. Nors dauguma krikščionių anuomet buvo dievobaimingi, vis dėlto ne visi. Kai kurie nesielgė, kaip dera. Štai Korinte tarp tikinčiųjų būta tokių, kurie nepaisė tam tikrų krikščioniškų mokymų, todėl Paulius tenykštei bendruomenei rašė: „Neapsirikite: ‘Blogos draugijos gadina gerus papročius!’“ (1 Korintiečiams 15:12, 33). Taip pat įspėjo Timotiejų: kai kurie krikščionys nesielgia garbingai ir bičiuliautis su tokiais būtų neišmintinga (2 Timotiejui 2:20-22).

14. Kaip galėtume iš principo taikyti Pauliaus pamokymą dėl draugijų?

¹⁴ Kaip galime iš principo taikyti Pauliaus pamokymą? Vengdami bičiuliautis su tais, kurių įtaka gali būti žalinga, nesvarbu, ar jie bendruomenės nariai, ar ne (2 Tesalonikiečiams 3:6, 7, 14). Privalome saugoti savo dvasingumą. Atmink, jog mes tarsi kempinė „sugeriame“, ką matome ir girdime, tad iš draugų pamažu perimame pažiūras bei vertybes. Kempinė, įmerkta į actą, neprisisunks vandens. Taigi, nepasisemtume nieko gero bičiuliaudamiesi su žmonėmis, darančiais blogą įtaką (1 Korintiečiams 5:6).

15. Kaip bendruomenėje gali rasti dvasingų draugų?

¹⁵ Džiugu, kad tarp bendratikių nestinga gerų, dvasingų draugų (Psalmyno 133:1). Ką gali daryti, kad tokių turėtum? Ugdykis Dievui mielas savybes, mokykis jo kelių. Tada tuos, kurie siekia to paties, tikrai prie tavęs trauks. O gal tiesiog reiktų pačiam imtis iniciatyvos ir paieškoti draugų. (Žiūrėk rėmelį „Kaip mes įgijome gerų draugų“.) Stenkis pastebėti, kurie bendratikiai puoselėja savybes, kokias ir pats trokšti ugdytis. Kaip raginama Biblijoje, ‘praplėsk širdį’ — susipažink su visais, nesibaimindamas rasinių, tautinių ar kultūrinių skirtumų (2 Korintiečiams 6:13; 1 Petro 2:17). Neapsiribok vien bendraamžiais, juk ir Jehonatanas buvo gerokai vyresnis už Dovydą. Vyresni draugai gali būti itin brangūs dėl savo sukauptos patirties bei išminties.

16, 17. Kodėl neturėtume atsitolinti nuo bendruomenės, net jeigu bendratikis įskaudina?

¹⁶ Bendruomenės nariai užaugo nevienodoje aplinkoje ir yra skirtingo būdo. Todėl gali kilti vienokių ar kitokių nemalonumų. Gal kas įskaudino tave žodžiu ar poelgiu? (Patarlių 12:18) O gal kilo trintis dėl skirtingų charakterių, įvyko koks nesusipratimas, nesutapo nuomonės? Ar dėl to pasipiktinsi ir atsitolinsi nuo bendruomenės? Aišku, ne, jeigu iš tiesų myli Jehovą ir tuos, kuriuos jis myli.

¹⁷ Jehova yra mūsų Kūrėjas ir Aprūpintojas, todėl nusipelno, kad jį mylėtume ir būtume jam besąlygiškai atsidavę (Apreiškimo 4:11). Atsidavimo bei paramos verta ir bendruomenė, nes Jehova pats ją įkūrė savo tikslams įgyvendinti (Hebrajams 13:17). Tad jeigu bendratikis įskaudintų ar apviltų, nepasitrauksime iš bendruomenės, manydami, jog taip išreiškiame protestą. Juk ne Jehova mus įžeidė. Mylime Dievą, todėl niekada nenusigręšime nuo jo ar jo tautos! (Psalmyno 119:165)

18. a) Kaip galime sergėti santarvę bendruomenėje? b) Ką laimime, jeigu atleidžiame, kai tik tam yra pagrindas?

¹⁸ Meilė tikėjimo broliams ir sesėms skatina sergėti bendruomenėje santarvę. Jehova nesitiki iš savo draugų tobulybės, tad neturėtume tikėtis ir mes. Iš meilės nekreipiame dėmesio į menkas klaidas, žinodami, jog patys esame netobuli ir klystame (Patarlių 17:9; 1 Petro 4:8). Meilė skatina ‘atleisti vieni kitiems’ (Kolosiečiams 3:13). Tiesa, taikyti pastarąjį pamokymą ne visada lengva. Jeigu tik leistume pagiežingiems jausmams paimti viršų, atsikratyti jų tikriausiai būtų labai sunku, ypač kai norisi pykčiu tarsi nubausti įžeidėją. Iš tikrųjų pagieža žalinga mums patiems. Verčiau atleiskime, kai tik tam yra pagrindas, ir pamatysime, kiek daug tuo laimėsime (Luko 17:3, 4). Pajausime proto bei dvasios ramybę, saugosime santarvę bendruomenėje ir svarbiausia — savo ryšį su Jehova išsaugosime stiprų (Mato 6:14, 15; Romiečiams 14:19).

19. Kada draugystę gali tekti nutraukti?

¹⁹ Tačiau su tais, kas nebėra krikščionių bendruomenės nariai, draugystę tenka nutraukti. Krikščionio draugu nebegali būti bendratikis, kuris atskiriamas nuo bendruomenės už tai, kad laužo Dievo įstatymą ir dėl to nesigaili, taip pat asmuo, kuris ima mokyti klaidingų doktrinų ir taip pamina tikėjimą ar tiesiog pats atsiskiria nuo bendruomenės. Dievo Žodis aiškiai nurodo, kad su tokiais nebendrautumed (1 Korintiečiams 5:11-13; 2 Jono 9-11). Jeigu anksčiau su tuo asmeniu mus siejo artimas ryšys arba jeigu jis mūsų giminaitis, nutraukti bičiulystę gali būti itin nelengva. Ar būsime tvirti ir parodysime, kad ištikimybė Jehovai ir jo teisingiems įstatymams mums svarbiau už viską? Atmink, Jehovai ištikimybė ir klusnumas labai brangūs.

20, 21. a) Kodėl galime sakyti, kad neatgailaujantis nusidėjėlis atskiriamas nuo bendruomenės iš meilės? b) Kodėl draugus būtina rinktis išmintingai?

²⁰ Net jeigu asmuo ir atskiriamas nuo bendruomenės, tai daroma iš meilės. Pirma, iš meilės Jehovos šventam vardui (1 Petro 1:15, 16). Antra, nuo žalingos nusidėjėlio įtakos apsaugomi bendruomenės nariai. Jie gali toliau ramiai tarnauti Jehovai, žinodami, kad bendruomenė yra saugus uostas šiame nedorame pasaulyje (1 Korintiečiams 5:7; Hebrajams 12:15, 16). Parodoma meilė ir pačiam nusidėjėliui, juk taip griežtai nubaustas jis gali atsitokėti ir vėliau sugrįžti pas Jehovą (Hebrajams 12:11).

²¹ Artimi draugai išties daro mums stiprią įtaką. Tad kaip svarbu, kad juos rinktumės išmintingai! Jeigu mūsų bičiuliai yra ir Jehovos bičiuliai, jeigu mylime tuos, kuriuos jis myli, vadinasi, jie — patys geriausi draugai. Tai, ko iš jų išmoksime, dar labiau sustiprins mūsų ryžtą gyventi, kaip patinka Jehovai.