„Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“

GUDRUS, arba įžvalgus, žmogus yra sumanus, sveikos nuovokos, aštraus mąstymo, apdairus, išmintingas. Jam svetima apgaulė ir klasta. „Gudrus žmogus visur elgiasi protingai“, — sakoma Patarlių 13:16. Taigi gudrumas, arba įžvalga, pageidautinas bruožas.

Iš ko jis turi matytis? Kaip šitą savybę parodo mūsų sprendimai, požiūris į kitus bei elgesys įvairiomis aplinkybėmis? Kaip įžvalgieji laiminami? Kokių bėdų išvengia? Į šiuos klausimus atsako senovės Izraelio karalius Saliamonas Patarlių 14:12-25.a Patyrinėkime.

Apsispręsk išmintingai

Kad sugebėtume išmintingai apsispręsti ir būti laimingi, turime mokėti skirti, kas teisinga ir kas nedora. Tačiau Biblija perspėja: „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“ (Patarlių 14:12). Taigi reikia išmokti įžvelgti, kas tik rodosi ir kas iš tikrųjų yra teisinga. Jeigu kelias nuveda į mirtį, vadinasi, jis apgaulingas. O tokių kelių daug. Štai kelios sritys, kur turime būti atsargūs.

Pasaulio įžymybės bei turtuoliai laikomi garbingais piliečiais, jais žavimasi. Kadangi jie garsūs, visko pertekę, galbūt atrodo, kad gyvena sąžiningai. Tačiau kaip turtą ar garbę įgijo? Ar visuomet elgiasi dorai? Pagalvokime ir apie labai pamaldžius žmones. Ar tai, jog tiki nuoširdžiai, laiduoja, kad tie įsitikinimai teisingi? (Romiečiams 10:2, 3).

Kartais tiesiog apsigauname. Jeigu vadovaujamės tuo, kas mums patiems atrodo teisinga, pasikliaujame širdimi, o ji — klastingas vadovas (Jeremijo 17:9). Neapšviesta, neišlavinta sąžinė gali sakyti, kad blogas kelias yra geras. Kaip tad pasirinkti tinkamą kryptį?

Būtina stropiai tyrinėti sudėtingesnes Dievo Žodžio tiesas, kad ‘išlavintume savo pojūčius ir sugebėtume atskirti gera nuo bloga’. Pojūčius turime lavinti „pratybomis“ — taikydami Biblijos principus (Hebrajams 5:14). Neturime sukti keliais, kurie tik atrodo tiesūs, nes taip galime iškrypti iš „siauro kelio į gyvenimą“ (Mato 7:13, 14).

Kai „gali skaudėti širdį“

Ar galime būti laimingi neturėdami širdyje ramybės? Ar juokas ir linksmybė nuslopina nepaliaujamą skausmą? Ar protinga nusiminimą skandinti svaigaluose, slopinti blogą nuotaiką kvaišalais ir nežabotomis pramogomis? Tikrai ne. „Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį“, — sako išmintingas karalius (Patarlių 14:13a).

Juokas skausmą tik paslėps, bet ne išgydys. „Viskam yra metas“, — sakoma Biblijoje. Išties yra „laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti“ (Mokytojo 3:1, 4). Jeigu kamuoja depresija, turime stengtis ją įveikti ir, kai reikia, prašyti išmintingo patarimo (Patarlių 24:6).b Juoktis, linksmintis nėra blogai, bet nauda nedidelė. Saliamonas perspėja, prie ko veda nederamos ir besaikės linksmybės: „Džiaugsmas gali baigtis širdgėla“ (Patarlių 14:13b).

Kuo sotinasi netikintis ir kuo geras žmogus?

„Savo poelgių vaisiais sotinsis atsimetėlis [„netikintis“, NW], — tęsia Izraelio karalius, — ir savo darbų vaisiais — geras vyras“ (Patarlių 14:14, Jr). Kaip savo poelgių vaisiais sotinasi vienas ir kitas?

Netikinčiam visai nerūpi, kad yra atskaitingas Dievui. Jam nesvarbu, kas Jehovos akyse teisu (1 Petro 4:3-5). Toks žmogus sotinasi savo materialistinės gyvensenos vaisiais (Psalmyno 144:11-15a). Geras, priešingai, mąsto apie dvasinius dalykus. Jis visur kur laikosi Dievo teisingų normų. Taip pasisotina savo elgesio vaisiais, nes Jehova yra jo Dievas ir jam be galo džiugu tarnauti Aukščiausiajam (Psalmyno 144:15b).

Netikėk „viskuo, ką girdi“

Palygindamas neišmanėlio ir nuovokaus žmogaus kelius, Saliamonas sako: „Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Patarlių 14:15). Įžvalgusis nėra lengvatikis. Jis nepatikės kiekvienu žodžiu ir nesiduos kitų paveikiamas, o viską išmintingai apmąstys. Ir išsiaiškinęs, kas įmanoma, veiks išmaniai.

Štai, pavyzdžiui, į klausimą „Ar yra Dievas?“ neišmanėlis linkęs atsakyti kaip dauguma arba taip, kaip mano autoritetingi žmonės. O įžvalgusis skiria laiko patyrinėti. Jis apsvarsto Romiečiams 1:20 ir Hebrajams 3:4 žodžius. Tokiam asmeniui svarbi ne vien religinių vadovų nuomonė. Jis ‘ištiria dvasias, ar jos iš Dievo’ (1 Jono 4:1).

Laikytis patarimo lengvai nepatikėti viskuo, ką girdi, tikrai išmintinga. Tai ypač turi įsidėmėti atsakingi krikščionių bendruomenės broliai, duodantys patarimus bendratikiams. Patarėjas privalo žinoti visas aplinkybes: atidžiai išklausyti ir remtis ne vienašaliais faktais, kad nepasirodytų, jog palaiko kurią nors vieną pusę (Patarlių 18:13; 29:20).

‘Apgalvojantis žmogus nekenčiamas’

Izraelio karalius nurodo dar vieną skirtumą tarp išmintingojo ir paikojo: „Išmintingas žmogus bijo ir vengia pikto, o kvailys karščiuojasi ir pasitiki savimi. Ūmus žmogus pasielgia kvailai, planuojantis pikta žmogus [„apgalvojantis vyras“, Jr, išnaša] nekenčiamas“ (Patarlių 14:16, 17, Brb).

Išmintingas žmogus bijo negerai pasielgti, nes žino, kokios bus pasekmės. Dėl to yra atsargus ir vertina kiekvieną patarimą, padedantį apsisaugoti nuo blogio. Paikas tokios baimės neturi. Jis pasitiki savimi ir ignoruoja kitų perspėjimus, be to, linkęs karščiuotis. Toks elgesys kvailas. Tačiau kodėl gali būti nekenčiamas viską apgalvojantis žmogus?

Hebrajiškas posakis, išverstas „apgalvojantis“, turi dvi reikšmes. Teigiama prasme juo pabrėžiama nuovoka, įžvalgumas (Patarlių 1:4, Brb; 2:11; 3:21, Brb). Neigiama — nedoros mintys ar piktavališki sumanymai (Psalmyno 37:7; Patarlių 12:2; 24:8).

Kai „apgalvojančiu vyru“ vadinamas rezgantis pinkles asmuo, visiškai aišku, už ką jis nekenčiamas. Bet juk tiesa, kad ir protingas, įžvalgus žmogus neapkenčiamas tų, kurie patys ne tokie. Taigi, kas lavina savo proto sugebėjimus ir nusprendžia būti „ne pasaulio“, pasidaro kitų nekenčiami (Jono 15:19). Tarp jų — jauni krikščionys. Norėdami elgtis kaip dera, jie stengiasi atsispirti žalingai bendraamžių įtakai, todėl išjuokiami. Pasaulis, dabar valdomas Šėtono, nepakenčia tikrųjų Dievo garbintojų (1 Jono 5:19).

„Piktieji nusilenks geriesiems“

Kuo dar įžvalgieji skiriasi nuo neišmanančių? „Neišmanėlių papuošalas — kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu“ (Patarlių 14:18). Stokojantys įžvalgos renkasi tai, kas tuščia. Toks ir jų gyvenimas. O įžvalgiuosius išmanymas puošia tarsi karūna.

„Piktieji nusilenks geriesiems, — sako išmintingas karalius, — ir nedorėliai prie teisiųjų durų“ (Patarlių 14:19, Brb). Kitaip tariant, gerieji švęs pergalę prieš bloguosius. Jau šiandien akivaizdu, kiek pranašesnis Jehovos tarnų kelias, kaip auga jų gretos. Matydami Dievo garbintojų klestėjimą kai kurie priešininkai yra paskatinti ‘nusilenkti’ Jehovos simbolinei dangiškajai moteriai, atstovaujamai žemėje dar likusių dvasia pateptųjų. Per Armagedoną tie nedorieji galiausiai bus priversti pripažinti, kad žemiškieji Dievo tarnai iš tikrųjų yra jo dangiškosios organizacijos atstovai (Izaijo 60:1, 14; Galatams 6:16; Apreiškimo 16:14, 16).

„Gera darantis vargšui būna laiminamas“

Turėdamas omenyje savanaudišką žmogaus prigimtį, Saliamonas sako: „Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių“ (Patarlių 14:20). Netobuli žmonės juk taip ir daro! Būdami egoistai, jie linkę labiau palaikyti turčius. Bet jeigu turtuolis ir apsuptas draugų, jie laikini kaip ir pats turtas. Laimėti bičiulystę pinigais ar pataikavimu tikrai neverta!

Na, o jei save ištyrę matome, jog pasiturintiems meilikaujame, o paprastuosius niekiname? Tokį šališkumą Biblija smerkia. Joje sakoma: „Kas niekina savo artimą, tas nusideda, o gera darantis vargšui būna laiminamas“ (Patarlių 14:21).

Tiems, kurie vargsta, turime padėti (Jokūbo 1:27). Kaip? Dalydamiesi „pasaulio turtais“ — pinigais, maistu, pastoge, drabužiais, taip pat rūpindamiesi asmeniškai (1 Jono 3:17). Laimingas tas, kas dosnus vargšui, nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).

Ką jie laimi?

Principas „ką žmogus sėja, tai ir pjaus“, tinka tiek protingam, tiek paikam (Galatams 6:7). Pirmasis daro gera, antrasis sumano bloga. „Argi neklysta darantys pikta? — klausia išmintingasis karalius. Taip, klysta. Bet „gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera“ (Patarlių 14:22). Geradariai džiaugiasi kitų palankumu bei Jehovos ištikimąja meile.

Susiedamas sunkų darbą su pelnu, o tuščias kalbas bei tinginystę su nepritekliumi, Saliamonas sako: „Kiekvienas triūsas duoda naudos, vien plepėjimas veda į skurdą“ (Patarlių 14:23). Panašiai ir su mūsų tarnyba Dievui. Jeigu esame uolūs krikščionys, daugeliui žmonių galime padėti įgyti žinių iš Dievo Žodžio ir taip išsigelbėti. Stropiai atlikdami kiekvieną teokratinę užduotį esame džiugūs ir patenkinti.

„Išmintingą vainikuoja turtas, o kvailio kvailystė ir lieka kvailyste“, — sakoma Patarlių 14:24 (Brb). Tai gali reikšti, kad išmintingųjų turtas yra jų išmintis, puošianti juos tarsi vainikas. O kvailieji pasisotina kvailumu. Remiantis kitu žinynu, ši patarlė reiškia: „turtas yra puošmena tų, kurie juo išmintingai naudojasi [...], o kvailiesiems belieka kvailybė“. Šiaip ar taip, išmintingam sekasi geriau nei kvailiui.

„Teisingas liudytojas išgelbsti sielas, — teigia Izraelio karalius, — apgaulingas kalba melą“ (Patarlių 14:25, Brb). Taip būna teismuose, tačiau tie žodžiai pasitvirtina ir mūsų tarnyboje. Skelbdami Karalystę ir ruošdami mokinius liudijame Dievo Žodžio tiesą. Teisios širdies žmonėms ji padeda išsivaduoti iš klaidingos religijos ir stoti į gyvenimo kelią. Žiūrėdami savęs ir mokymo išgelbėsime save ir savo klausytojus (1 Timotiejui 4:16). Tad nenuilstamai darbuokimės ir visuomet būkime įžvalgūs.

[Išnašos]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Norėdami atskirti gera nuo bloga turime stropiai tyrinėti sudėtingesnes tiesas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ar materialistinė gyvensena teikia tikrą pasitenkinimą?