„Išminties teikiama ūksmė“

„NEPALYGINTI geriau įgyti išminties, negu aukso! Verčiau rinktis įsigyti įžvalgos, negu gauti sidabro“, — rašoma Patarlių 16:16. Kodėl išmintis tokia vertinga? Todėl, kad „išminties teikiama ūksmė — kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį“. Pasakymas „išminties teikiama ūksmė“ kitaip dar verčiamas „išmintis yra [...] apsauga“ (Mokytojo 7:12; Brb). Na, o kokia prasme išmintis žmogui teikia gyvastį?

Jeigu semsimės Dievo išminties — stengsimės gerai pažinti Dievo Žodį, Bibliją, ir jos principais vadovautis, — tai ir laikysimės Jehovos nurodyto kelio (Patarlių 2:10-12). Kadaise Izraelio karalius Saliamonas sakė: „Dorų žmonių kelias vengia pikta; kas atsargiai žengia savo keliu, tas išsaugo gyvastį“ (Patarlių 16:17). Išmintis ją mylinčiam žmogui neleidžia eiti klystkeliais ir taip išsaugo jam gyvybę. Trumpi išmintingi posakiai, surašyti Patarlių 16:16-33, duoda aiškiau suprasti, kaip žmogaus mąstyseną, kalbą ir elgesį Dievo išmintis paveikia į gera.a

„Geriau būti nuolankios dvasios“

Įasmeninta išmintis kalba: „Išdidumo, puikybės [...] aš neapkenčiu“ (Patarlių 8:13). Puikybė ir išmintis — visiškos priešingybės. Turime elgtis išmintingai ir žiūrėti, kad nepersiimtume išdidumo. Ypač to saugokimės, jei reikalai gerai klojasi arba jei krikščionių bendruomenėje mums patikėtos atsakingos pareigos.

„Pirm žlugimo eina puikybė, ir pirm suklupimo — dvasios išdidumas“, — esame perspėjami Patarlių 16:18 (Jr). Pagalvokime apie patį didžiausią žlugimą visatos istorijoje — vieno tobulo dvasinio Dievo sūnaus nuopuolį, kai jis pasidarė Šėtonu (Pradžios 3:1-5; Apreiškimo 12:9). Argi jis nepradėjo puikuotis prieš žlugimą? Biblija leidžia suprasti, jog kaip tik taip ir buvo: antai užrašytas priesakas neskirti krikščionių bendruomenėje prižiūrėtojo pareigų naujatikiui, „kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į velnio teismą“ (1 Timotiejui 3:1, 2, 6). Todėl labai svarbu sergėtis, kad neduotume akstino kitiems keltis į puikybę ir patys nesiaukštintume!

„Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais“, — rašoma Patarlių 16:19 (Brb). Šis pamokymas išties labai vertingas. Prisiminkime karalių Nebukadnecarą, kadaise viešpatavusį Babilone. Puikybės paakintas, Dūros lygumoje jis pastatė didžiulį stabą — gal netgi savo paties atvaizdą. Statula, galimas dalykas, buvo užkelta ant labai aukšto postamento, kad siekė net 27 metrus (Danieliaus 3:1). Visas šis milžiniškas paminklas, Nebukadnecaro imperijos simbolis, turėjo atrodyti labai įspūdingai. Nors aukšti, didingi statiniai, kaip kad ši statula ar kokie obeliskai, bokštai, dangoraižiai, gali žmonėms daryti įspūdį, Dievo akyse tai niekis. Psalmininkas giedojo: „Nors Viešpats yra aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį, o išpuikėlį pažįsta iš tolo“ (Psalmyno 138:6, Brb). Tiesą sakant, „kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru“ (Luko 16:15). Geriau ‘nesiveržti prie aukštų dalykų, bet pasitenkinti kukliais’ (Romiečiams 12:16).

Mokėk kalbėti įtikinamai, būk įžvalgus

O kaip išmintis pasireiškia kalboje? Išmintingasis karalius aiškina: „Kas atidžiai klauso žodžio, randa gera, ir kas pasitiki Viešpačiu, tas laimingas! Kas išmintingos širdies, tą vadina išmaningu, ir lūpų saldumas daro pamokymą labiau įtikinantį. Išmanymas — gyvenimo šaltinis jį turinčiam, bet kvailųjų ugdymas — kvailybė. Išmintingojo širdis daro jo burną suprantamą ir jo lūpų pamokymą labiau įtikinantį“ (Patarlių 16:20-23, Jr).

Jeigu esame išmintingos širdies, kalbame su įžvalga ir mokame įtikinti. Kodėl? Todėl, kad išmintingas visame kame „randa gera“ ir „pasitiki Viešpačiu“. Jeigu stengiamės kitame žmoguje rasti gera, tikriausiai ir kalbėsime apie jį palankiai. Mūsų žodžiai bus ne šiurkštūs ar kategoriški, o malonūs ir įtikinantys. Jei gebame įžvalgiai įvertinti kitų aplinkybes, geriau suprantame, kiek sunkumų jiems tenka patirti ir kaip jie ištveria.

Išmintinga kalba itin svarbi, kai skelbiame žinią apie Dievo Karalystę ir ruošiame Kristaus mokinius. Nešdami Dievo Žodį norime ne vien perteikti Šventojo Rašto mokymus. Mūsų tikslas yra pasiekti žmonių širdis. Todėl turėtume kalbėti kuo įtikinamiau. Apaštalas Paulius ragino savo bendražygį Timotiejų laikytis to, „kuo [yra] įsitikinęs“ (2 Timotiejui 3:14, 15, Jr).

Graikų kalbos žodis, verčiamas „įtikinti“, reiškia „pakeisti kito žmogaus nuomonę argumentais ar moralinio pobūdžio samprotavimais“ (W. E. Vine. An Expository Dictionary of New Testament Words). Norint pateikti įtikinamų argumentų, dėl kurių žmogus pakeistų savo nuomonę, reikia perprasti pašnekovo mąstyseną, interesus, suvokti jo gyvenimo aplinkybes. Kaip tokios įžvalgos įgauti? Jokūbas savo laiške atsako: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti“ (Jokūbo 1:19). Kas yra pašnekovo širdyje, galime sužinoti teiraudamiesi vieno ar kito dalyko ir atidžiai jį išklausydami.

Apaštalas Paulius puikiausiai gebėjo įtikinėti (Apaštalų darbų 18:4). Net vienas jo priešininkas, sidabrakalys Demetrijas, pripažino: „Tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių“ (Apaštalų darbų 19:26). Ar Paulius už tokią sėkmingą tarnybą nuopelnus prisiėmė sau? Anaiptol. Savo skelbimą jis laikė „Dvasios galybės parodymu“ (1 Korintiečiams 2:4, 5). Jehovos šventoji dvasia padeda ir mums. Kadangi pasikliaujame Jehova, neabejojame, jog jis laimins mūsų pastangas tarnyboje kalbėti įtikinamai, su išmanymu.

„Kas išmintingos širdies“, tas, aišku, bus vadinamas „protingu“ arba „sumaniu“ (Patarlių 16:21, BD; Brb). Išmanymas juk yra „gyvenimo šaltinis“ jį turinčiam. O ką pasakytume apie paikuosius? Jie „niekina išmintį ir pamokymą“ (Patarlių 1:7). Ir ko gi susilaukia atmesdami Jehovos nurodymus? „Kvailųjų ugdymas [„nubaudimas“, išnaša] — kvailybė“, — paaiškina, kaip jau minėta, Saliamonas (Patarlių 16:22, Jr). Taigi neretai paikiesiems tenka griežta bausmė. Neišmintingas žmogus gali prisišaukti ir visokių nelaimių, užsitraukti gėdą, susigadinti sveikatą, netgi nuvaryti save į kapus.

Kuo dar gera ir naudinga kalbėti su išmintimi? Izraelio karalius aiškina: „Malonūs žodžiai yra kaip medus — saldūs sielai ir sveiki kūnui“ (Patarlių 16:24, Brb). Kaip saldus medus tuojau grąžina jėgas alkstančiam, lygiai taip pakelia dvasią ir gaivina malonūs žodžiai. Medus, be to, naudingas sveikatai, turi gydomųjų savybių. Taip ir malonūs žodžiai dvasiškai gydo (Patarlių 24:13, 14).

Saugokis kelio, kuris tik atrodo teisingas

„Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“, — sako Saliamonas (Patarlių 16:25). Čia esame įspėjami saugotis klaidingos mąstysenos ir nesukti bloga linkme, nepažeisti Dievo įstatymų. Žmogaus akimis, gali atrodyti, jog tas ar anas takas geras, bet jį pasirinkę nusižengtume teisingiems Dievo Žodžio principams. Šėtonas gali taip suklaidinti, kad žmogus neabejos einąs teisinga kryptimi, bet iš tikrųjų statys save į mirtiną pavojų.

O kas labiausiai apsaugos nuo saviapgaulės, jei ne išmintinga, nuovoki širdis ir Dievo Žodžio pamokymais išlavinta sąžinė? Kada tenka dėl ko nors apsispręsti — moraliniais, tikėjimo ar kitokiais klausimais, — vadovaukimės Dievo nustatytomis normomis, kas yra gera ir kas bloga. Tada tikrai neapsigausime.

„Triūsiančio noras triūsia už jį“

„Triūsiančio noras triūsia už jį, nes jį verčia jo alkis“, — tęsia išmintingasis karalius (Patarlių 16:26). Saliamonas sako, kad darbininko noras valgyti „triūsia už jį“, nes jį „verčia“, arba stumia, alkis. Toks natūralus troškimas kaip alkis skatina mus plušėti, taigi pasitarnauja geram. O kas būtų, jei troškimui, kuris savaime nėra blogas, leistume išaugti į godulystę? Būtų taip, tarsi nedidelis laužas valgiui virti įsiliepsnotų ir padegtų visą girią. Godumas — tai nevaldomas noras, galintis pridaryti daug žalos. Išmintingas žmogus numato pavojų ir net savo tinkamus troškimus visada stengiasi valdyti.

Neik „negeru keliu“

Žodžiai, einantys iš mūsų lūpų, gali pridaryti tiek bėdos, kiek ir įsisiautėjusi ugnis. Dabar Saliamonas aiškina, kaip žalinga būtų iškelti kitų klaidas ir apkalbinėti. „Nenaudėlis kasa nelaimę, ir jo lūpose būna tarsi svilinanti ugnis. Kiršintojas sukelia barnį, o liežuvininkas perskiria artimus draugus“ (Patarlių 16:27, 28, Jr).

Kas žodžiais, svilinančiais it ugnis, mėgina pakenkti žmogaus reputacijai, tas yra „nenaudėlis“. Turime įžvelgti kiekvieno gerąsias savybes ir kalbėti apie jį taip, kad visi jį gerbtų. Ar negaudome paskalų? Tokios šnekos lengvai gali sukelti bereikalingus įtarinėjimus, išskirti draugus ir suardyti bendruomenės vienybę. Jeigu esame išmintingi, apkalbų neklausysime.

Saliamonas taip pat perspėja sergėtis, kad niekas mūsų nenuviliotų į klystkelį. „Smurtininkas suvilioja savo artimą ir jį nuveda į negerą kelią. Kas primerkia akis, sumano pinkles; kas suspaudžia lūpas, jau turi paruošęs pikta“ (Patarlių 16:29, 30, Jr).

Ar tikrojo Dievo garbintoją gali vilioti smurtas? Tiesa, nemažai žmonių susigundo į bloga ir „sumano pinklių“. Jie kursto smurtą ir patys smurtauja. Mums galbūt nėra sunku laikytis nuošaly ir į smurtą tiesiogiai nesivelti. Tačiau gal susiviliojame nejučia — gerai nė nesusivokdami? Argi smurtą propaguojantys pramoginiai ir sporto renginiai nepritraukia daugybės žiūrovų? Šventasis Raštas aiškiai įspėja: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą“ (Patarlių 13:20). Dievo išmintis mus iš tiesų apsaugo!

Ką galėtume pasakyti apie žmogų, kuris visą gyvenimą elgėsi išmintingai, nuovokiai ir nėjo „negeru keliu“? Amžius, nugyventas teisumo kelyje, vertas pagarbos. Dievo akimis, tai tikra grožybė. „Žili plaukai — šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje“, — rašoma Patarlių 16:31 (Brb).

O nežabotas pyktis nėra jokia grožybė. Adomo ir Ievos pirmagimis Kainas „buvo labai piktas“ ant savo brolio Abelio, „pakilo prieš brolį ir užmušė jį“ (Pradžios 4:1, 2, 5, 8). Nors kartais gal ir yra priežasčių supykti, žiūrėkime, kad pyktis nepasidarytų nevaldomas. Patarlių 16:32 aiškiai pasakyta: „Geriau būti kantriu žmogumi, negu galiūnu; suvaldyti save geriau, negu užkariauti miestą.“ Nevaldomas pyktis anaiptol nėra nei stiprybė, nei dorybė, o silpnumo požymis. Jei žmogus nemoka pykčio suturėti, tai „jį nuveda į negerą kelią“.

Kad kiekvienas sprendimas būtų nuo Jehovos

„Burtai metami į sterblę, bet nuosprendis priklauso nuo Viešpaties“, — sako Izraelio karalius (Patarlių 16:33). Norint sužinoti, kokia vienu ar kitu atveju yra Jehovos valia, senovės Izraelyje kartais būdavo metami burtai. Tam naudodavo glotnius akmenukus, medžio ar akmens gabalėlius. Pirmiausia pasimelsdavo Jehovai, kad jis apreikštų savo sprendimą. Tada į drabužio klostes mesdavo burtus ir, ką ištraukdavo, tai ir pripažindavo esant sprendimą nuo paties Dievo.

Dabar norint sužinoti, kaip Jehova žiūri į tą ar kitą dalyką, burtai nebemetami. Savo valią jis apreiškia per rašytinį Žodį. Dievo išminties pasisemiame gilindamiesi į Bibliją ir stengdamiesi gerai perprasti jos mokymus. Todėl nepraleiskime nė dienos nepaskaitę įkvėptųjų Raštų (Psalmyno 1:1, 2; Mato 4:4).

[Išnaša]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Kodėl išmintis nepalyginti vertesnė už auksą?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Kas krikščioniškoje tarnyboje tavo pamokymą daro labiau įtikinantį?

[Iliustracija 10 puslapyje]

„Nenaudėlis kasa nelaimę“

[Iliustracija 11 puslapyje]

Nevaldomas pyktis „nuveda į negerą kelią“

[Iliustracija 12 puslapyje]

Smurtu galima lengvai susivilioti