Ar dera peštis?

GAL pažįsti berniukų ar mergaičių, kurie yra nesukalbami ir rodo savo jėgą? — — Ar tau patinka su jais būti? Gal verčiau bendrauji su tais, kurie ramūs, taikingi? — — Didysis Mokytojas pasakė: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mato 5:9)

Tačiau kartais žmonės savo elgesiu mus supykdo. Juk būna taip? — — Tada mums gali kilti noras atsiskaityti. Sykį taip atsitiko Jėzaus mokiniams, keliaujantiems su savo Mokytoju į Jeruzalę. Štai kaip buvo.

Pakelyje Jėzus pasiuntė keletą mokinių į vieną samariečių kaimą surasti vietos nakvynei. Tačiau žmonės nepanoro jų priimti, nes samariečiai turėjo kitą tikėjimą. Jiems nepatiko tie, kas eidavo garbinti Dievo į Jeruzalę.

Ką darytum, jei tau būtų taip atsitikę? Ar būtum supykęs ir keršijęs tiems žmonėms? — — Būtent taip ir norėjo pasielgti Jėzaus mokiniai Jokūbas bei Jonas. Jie tarė Jėzui: ‘Ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?’ Ne veltui Jėzus vadino juodu „griaustinio vaikais“! Bet Jėzus pasakė, jog netiktų taip daryti. (Luko 9:51-56; Morkaus 3:17)

Tiesa, kartais žmonės pasielgia su mumis negerai. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai gali nepriimti tavęs drauge žaisti. Jie netgi gali pasakyti: „Eik iš čia.“ Tau būtų skaudu, ar ne? Gal net kiltų noras atkeršyti. Bet ar derėtų taip elgtis? — —

Paimkime Bibliją ir atsiverskime Patarlių 24 skyrių, 29 eilutę. Joje parašyta: „Nesakyk: ‘Jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!’“

Ko tie žodžiai tave moko? — — Mums liepiama nekerštauti. Negalime daryti žmogui bloga, net jei jis pasielgė su mumis nedorai. O jei kas nors mėgina įvelti tave į muštynes? Gal jis bando supykdyti tave pravardžiuodamas, tyčiodamasis, vadindamas bailiu. Ką turi daryti? Ar imti peštis? — —

Vėl pažiūrėkime į Bibliją. Perskaitykime Mato 5 skyriaus 39 eilutę. Jėzus sako: „Nesipriešink piktam žmogui, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ Kaip manai, ką čia Jėzus norėjo pasakyti? Ar gavęs per vieną skruostą turėtum leistis mušamas ir per antrą? — —

Ne, Jėzaus žodžiai reiškė kitką. Antausis nėra mušimas. Tai užgaulė. Antausiu norima tik sukelti kivirčą, supykdyti. Kas nutiks, jei įsižeisime ir suduosime atgal? — — Tikriausiai prasidės muštynės.

Jėzus nenorėjo, kad jo sekėjai veltųsi į peštynes. Todėl jis ir pasakė, kad gavus per skruostą nedera atsimokėti tuo pačiu. Reikia susivaldyti ir nesiduoti įtraukiamam į kivirčą. Antraip pasirodysime ne ką geresni už mūsų įžeidėją.

Kaip tau vertėtų elgtis, jei kas nors prie tavęs kabinėjasi? — — Geriausia pasišalinti. Gal tas žmogus bandys dar kartą tave užgauti, bet paskui tikriausiai atstos. Jei pasitrauki, nereiškia, kad esi silpnas. Tai rodo, jog esi stiprus — pajėgus laikytis to, kas teisinga.

O jei įsiveltum į peštynes ir nugalėtum? Kas būtų toliau? — — Primuštasis gali grįžti su draugais, pulti tave su pagaliu arba peiliu ir sužeisti. Tad ar suvoki, kodėl Jėzus nenorėjo, kad veltumės į peštynes? — —

O ką daryti, kai matome besimušančius žmones? Ar derėtų stoti kurio nors pusėn? — — Paskaitykime, kas sakoma Biblijoje, Patarlių 26 skyriuje, 17 eilutėje: „Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą, panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.“

Kas atsitiktų čiupus šunį už ausų? Iš skausmo jis grybštelėtų tau dantimis. Šuo bandytų ištrūkti, o tau sunku būtų jį nulaikyti. Taip tik dar labiau jį įsiutintum. Jei paleistum, jis gali stipriai tave apkandžioti. O ilgai jo vis tiek neišlaikytum, ar ne? — —

Tad įsikišę į muštynes užsitrauktume sau panašią bėdą. Gal net nežinome, kas ir dėl ko pradėjo peštis. Gal vienas muša kitą, kad šis ką nors iš jo pavogė, ir ėmę jį gelbėti užstotume vagį. Juk to daryti visai nederėtų.

Tad kaip turėtum elgtis pamatęs peštynes? — — Jei tai vyksta mokykloje, nubėgęs pasakyk mokytojai. Jei kitoje vietoje, gali pranešti savo tėvams arba policininkui. Mes privalome būti taikingi, net kai kiti nori muštis.

Tikrieji Kristaus mokiniai nesivelia į peštynes. Tuo parodome, jog tvirtai laikomės teisingų normų. Biblijoje sakoma, kad Jėzaus mokiniui „nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai“. (2 Timotiejui 2:24)