Vargšai, tačiau turtingi — ar taip gali būti?

Prieš daugelį šimtmečių vienas išminčius meldė apsaugoti jį nuo skurdo. Kodėl jis to prašė? Kadangi bijojo, jog skurdas gali paskatinti jį tokioms pažiūroms bei veiksmams, dėl kurių iškiltų grėsmė jo santykiams su Dievu. Tai akivaizdu iš jo žodžių: „Maitink mane tuo, ko man reikia, kad... nuskurdęs nevogčiau ir be reikalo neminėčiau Dievo vardo“ (PATARLIŲ 30:8, 9, Brb red.).

AR TAI reiškia, kad vargingam žmogui neįmanoma tarnauti Dievui ištikimai? Anaiptol! Per visą istoriją nesuskaičiuojama daugybė Jehovos Dievo tarnų liko ištikimi jam, kad ir kaip slegiami skurdo. O Jehova myli tuos, kurie pasitiki juo, ir rūpinasi jais.

Senovės laikų ištikimi žmonės

Būdavo, kad ir apaštalas Paulius stokodavo (2 Korintiečiams 6:3, 4). Jis taip pat aprašė „didelį debesį“ ištikimų ikikrikščioniškųjų liudytojų, — kai kurie iš jų „klaidžiojo avių ir ožkų kailiuose, kentėjo stoką, ... slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose“ (Žydams 11:37, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, vertė J. Skvireckas; 11:38, 12:1, Brb red.).

Vienas iš tokių ištikimų žmonių buvo pranašas Elijas. Per trejetą su puse sausros metų Jehova reguliariai tiekė jam maistą. Iš pradžių Dievas siuntinėjo varnus nešti pranašui duonos ir mėsos (3 Karalių 17:2-6). Vėliau Jehova stebuklingai be perstojo parūpindavo miltų bei aliejaus ir iš jų viena našlė ruošė Elijui maistą (3 Karalių 17:8-16). Maistas buvo labai paprastas, bet jis palaikė pranašo, tos moters ir jos sūnaus gyvybę.

Panašiai Jehova palaikė ir ištikimą pranašą Jeremiją sunkiais ekonominės krizės laikais. Jeremijas išgyveno, kai babiloniečiai buvo apsiautę Jeruzalę ir žmonės turėjo ‛valgyti duoną pasvėrę ir su rūpesčiu’ (Ezechielio 4:16). Galiausiai badas mieste pasidarė toks baisus, kad kai kurios moterys valgė savo pačių vaikų kūnus (Raudų 2:20). Tačiau nors Jeremijas buvo įkalintas už savo drąsų skelbimą, Jehova pasirūpino, kad „duonos riekė“ jam būtų duodama kasdien, „kolei nebus suvalgyta visa duona mieste“ (Jeremijo 37:20).

Taigi Jeremijas, kaip ir Elijas, mažai teturėjo valgio. Rašte nepasakyta, ką ir ar dažnai Jeremijas valgė, kai Jeruzalėje pasibaigė duona. Tačiau mes žinome, kad Jehova palaikė jį ir jis pergyveno tą baisų badmetį.

Šiandieną skurstama visose pasaulio šalyse. Jungtinių Tautų duomenimis, didžiausias skurdas yra Afrikoje. JT 1996 metų pranešime spaudai sakoma: „Ne mažiau kaip pusė visų afrikiečių yra nuskurdę.“ Nors ekonominės sąlygos sunkėja, vis daugiau afrikiečių taiko Biblijos principus savo gyvenime ir ištikimai tarnauja Dievui pasitikėdami, kad jis juos palaikys. Apsvarstyk keletą pavyzdžių iš vienos mūsų vargano pasaulio dalies.

Išlikti sąžiningiems

Nigerijoje gyvenantis Mi̇́kelisa yra fermeris; jam reikia išlaikyti šešis vaikus. „Sunku būti sąžiningam, kai neturi pinigų šeimai aprūpinti, — kalba jis. — Tačiau kai man kyla pagunda pasielgti nesąžiningai, aš primenu sau žodžius iš Efeziečiams 4:28: ‛Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.’ Todėl gundomas klausiu savęs: ‛Ar aš uždirbau tuos pinigus?’

Pavyzdžiui, — priduria Mikelis, — vieną dieną eidamas pamačiau, kaip nuo motociklo nukrito rañkinė. Aš negalėjau sustabdyti motociklininko, todėl paėmiau rankinę ir pamačiau, kad ji pilna pinigų! Radęs adresą, aš grąžinau rankinę savininkui.“

Nepasiduoti depresijai

Vienas vyriškis iš Šiaurės Afrikos pasakė: „Skursti yra [panašiai kaip] būti gilioje duobėje — matai šviesą ir netoliese laisvai vaikščiojančius žmones, bet negali pasišaukti į pagalbą, kad padėtų išlipti.“ Nenuostabu, kad skurdas dažnai sukelia depresiją ir neviltį! Net Dievo tarnai matydami kitų turtus galbūt pradeda galvoti, kad beprasmiška gyventi sąžiningai. (Palygink Psalmių 72:2-13.) Kaip galima liautis taip mąstyti?

Piteris iš Vakarų Afrikos po 19 metų tarnybos vyriausybėje išėjo į pensiją. Dabar jis gyvena daugiausia iš nedidelės pensijos. „Kai man būna nusiminimo laikotarpiai, — sako Piteris, — primenu sau, ką skaičiau Biblijoje ir Sargybos bokšto bendrijos leidiniuose. Ši sena sistema jau praeina ir mes laukiame geresnės.

Aš taip pat mąstau, kas sakoma 1 Petro 5:9: ‛Pasipriešinkite [Šėtonui] tvirtu tikėjimu žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje.’ Tad aš nesu vienintelis kenčiantis sunkumus. Tokie priminimai padeda man vengti minčių, atimančių drąsą ir stumiančių į depresiją.

Be to, — priduria Piteris, — Jėzus padarė daug stebuklų gyvendamas žemėje, tačiau jis nė vieno nepraturtino materialiai. Kodėl aš turėčiau tikėtis, kad jis padarys mane turtingą?“

Maldos galia

Dar viena priemonė išvengti neigiamo mąstymo yra artinimasis malda prie Jehovos Dievo. Kai Meri 1960 metais pasidarė Jehovos Liudytoja, šeima atsisakė jos. Dabar, būdama netekėjusi ir turėdama 50 metų, ji yra nestipri ir menkai apsirūpinusi materialiai. Tačiau ji yra uoli krikščioniškoje tarnyboje.

Meri pasakoja: „Kai jaučiuosi prislėgta, kreipiuosi į Jehovą malda. Žinau, kad niekas negali man padėti labiau negu jis. Aš supratau, kad tuomet, kai pasitiki Jehova, jis padeda. Visada prisimenu šiuos karaliaus Dovydo žodžius iš Psalmių 37:25 (NTP): ‛Buvau jaunas, taip pat pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų paliktas ir kad jo vaikai elgetautų duonos.’

Aš taip pat semiuosi drąsos iš vyresnių dvasinių brolių bei seserų patirties, apie kurią rašoma Sargybos bokšte. Jehova Dievas padėdavo jiems, todėl žinau, kad jis ir man padės toliau. Jis laimina mane: šiek tiek uždirbu pardavinėdama fufu [kasavos miltai] ir taip apsirūpinu kasdieniniams poreikiams. Kartais, kai visai nebeturiu pinigų ir svarstau, ką daryti, Jehova atsiunčia ką nors; žmogus paduoda man pinigų ir sako: ‛Prašau paimti, sese.’ Jehova niekada manęs neapvylė.“

Biblijos studijavimo vertė

Jehovos Liudytojai, tarp jų ir vargingieji, vertina Dievo Žodžio, Biblijos, studijavimą. Šešiasdešimtmetis Džonas tarnauja pionieriumi (visalaikiu Karalystės skelbėju) ir tarnybiniu padėjėju susirinkime. Jis gyvena aplūžusiame dviaukščiame name, kuriame yra 13 šeimų. Jo kambarys — tai pirmojo aukšto koridoriaus dalis, atskirta medine pertvara. Čia stovi dvi senos kėdės ir stalas, apkrautas Biblijos studijavimo priemonėmis. Jis miega ant šiaudinio čiužinio.

Džonas uždirbdavo maždaug vieną JAV dolerį per dieną pardavinėdamas kvietinę duoną, bet uždraudus kviečių importą į šalį, neteko to pragyvenimo šaltinio. Jis pasakoja: „Kartais būna labai sunku, bet aš ir toliau tarnauju pionieriumi. Tai Jehova mane palaiko. Aš dirbu visokį darbą, kokį tik galiu rasti, ir nelaukiu, kad kas nors paremtų ar pamaitintų mane, nors broliai susirinkime yra labai rūpestingi. Jie padeda susiieškoti man darbą ir kartais dovanoja pinigų.

Aš skiriu laiko skaityti Bibliją ir Sargybos bokšto bendrijos leidinius. Studijuoju ankstyvą rytmetį, kai visame name tylu, o skaitau vėliau — vakare, kai tik būna elektra. Žinau, kad reikia ir toliau tęsti savo asmeninį studijavimą.“

Auklėti vaikus amžinajam gyvenimui

Danielius yra našlys ir turi šešis vaikus. 1985 metais jis neteko darbo, kurį dirbo 25 metus, bet gavo sandėlininko vietą. „Šeimos ekonominė padėtis yra sunki, — sako jis. — Dabar mes galime valgyti tik kartą per dieną. Sykį buvome nevalgę tris dienas. Gėrėme tik vandenį, kad išgyventume.“

Danielius tarnauja vyresniuoju susirinkime. „Aš niekada nepraleidžiu krikščionių sueigų ir atlieku teokratines užduotis, — sako jis. — Jei tik būna kokio nors darbo Karalystės salėje, aš visada esu ten. O kai padėtis pasunkėja, primenu sau Petro žodžius Jėzui, užrašytus Jono 6:68: ‛Viešpatie, pas ką mes eisime?!’ Jei nustosiu tarnauti Jehovai, kur aš eisiu? Pauliaus žodžiai iš Romiečiams 8:35-39 taip pat suteikia man ryžto, nes, pagal juos, niekas negali atskirti mus nuo Dievo ir Kristaus meilės. Tokį požiūrį aš stengiuosi išugdyti savo vaikams. Nuolat kalbu jiems, kad mes turime niekada nepalikti Jehovos.“ Danieliaus uolumas drauge su reguliariu Biblijos studijavimu šeimoje teigiamai veikia jo vaikus.

Davimo dvasia

Galima pagalvoti, kad tiems, kurie gyvena labai skursdami, būtų sunku aukoti lėšų Karalystės interesams. Tačiau taip nėra. (Palygink Luko 21:1-4.) Kai kurie Ganos Liudytojai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra ūkininkavimas, dalį savo žemės skiria tam, kad galėtų remti Dievo Karalystės interesus. Pinigai, gauti pardavus tos jų sklypo dalies derlių, naudojami vien tik tam tikslui, įskaitant aukojimą vietinėje Jehovos Liudytojų Karalystės salėje.

Džoun, gyvenanti Centrinėje Afrikoje, yra pionierė. Kad aprūpintų paralyžiuotą vyrą ir dar keturis kitus išlaikytinius, ji pardavinėja duoną. Kai jos susirinkimui prireikė suolų Karalystės salei, Džoun šeima nusprendė paaukoti visas turimas lėšas. Jie nepasiliko nieko. Tačiau kitą dieną vienas žmogus nelauktai sumokėjo jiems seną skolą — pinigus, kurių nebesitikėjo atgauti!

Džoun yra linksma ir pernelyg nesirūpina dėl pinigų. „Aš paaiškinu savo padėtį maldoje Jehovai ir tada einu į lauko tarnybą. Mes žinome, kad maža vilties sulaukti geresnių laikų šioje daiktų sistemoje. Tačiau suprantame, kad Jehova pasirūpins mūsų poreikiais.“

Būti darbštiems

Jehovos Liudytojai žinomi tarpusavio meile (Jono 13:35). Turintieji pinigų padeda tiems savo bendrakrikščionims, kurie stokoja. Dažnai tai būna dovana, o kartais pagalba įsidarbinti.

Markas, gyvenantis Konge, serga raupsais. Jo kojų ir rankų pirštai yra deformuoti. Todėl jis vaikšto su ramentais. Nusprendęs tarnauti Jehovai, Markas pradėjo smarkiai keisti savo gyvenimą. Užuot kaip anksčiau prašęs išmaldos maistui, pats pradėjo auginti sau maisto kultūras. Jis taip pat ėmė gaminti nedegtas plytas ir jas pardavinėti.

Nors Markas buvo invalidas, darbščiai triūsė ir toliau. Galiausiai jis nusipirko žemės sklypą ir pasistatė kuklų namelį. Šiandieną Markas tarnauja susirinkimo vyresniuoju ir yra labai gerbiamas žmogus savo mieste. Dabar jis padeda tiems, kurie stokoja.

Žinoma, daug kur tikrai neįmanoma rasti darbo. Krikščionių vyresnysis, tarnaujantis viename Sargybos bokšto bendrijos filiale Centrinėje Afrikoje, rašė: „Daugelis brolių čia neturi darbo. Kai kurie bando imtis verslo, tačiau tai sunku. Nemažai brolių samprotavo taip: jei vis tiek tenka vargti, kad ir ko besiimtumei, tegu materialinė auka bus pionieriška tarnyba. Šitaip daugelis susilaukė gausesnių palaimų, negu būtų jų tekę turint darbą už nedidelį atlyginimą arba be jokio užmokesčio.“

Jehova remia savo žmones

Jėzus Kristus pasakė apie save: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Luko 9:58). Panašiai rašė ir apaštalas Paulius: „Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės“ (1 Korintiečiams 4:11).

Tiek Jėzus, tiek Paulius pasirinko gyvenimą su ribotais ekonominiais ištekliais, todėl jie galėjo labiau atsidėti savo tarnybai. Daugelis šiuolaikinių krikščionių skursta todėl, kad neturi kito pasirinkimo. Tačiau jie taiko Biblijos principus gyvenime ir uoliai stengiasi tarnauti Dievui. Jie žino, kad Jehova juos labai myli, ir mato Jėzaus tvirtinimo teisingumą: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai [materialūs dalykai] bus jums pridėta“ (Mato 6:25-33). Be to, šiems stokojantiems Dievo tarnams yra akivaizdu, kad „Viešpaties palaiminimas daro turtingus“ (Patarlių 10:22).

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Kas yra „žodžio vykdytojai“?

GELAPO 1994 metais atliktos apklausos duomenimis, 96 procentai amerikiečių „tiki Dievą arba visatos dvasią“. „Jungtinėse Valstijose tam tikram gyventojų skaičiui bažnyčių yra daugiau negu bet kurioje kitoje šalyje“, — rašoma žurnale U.S.News & World Report. Nežiūrint tokio išorinio religingumo, apklausų vete­ranas Džordžas Gelapas jaunesnysis sako: „Iš tikrųjų dauguma amerikiečių nežino, ką tiki ir kodėl.“

Statistikai taip pat nurodo, kad yra didelis skirtumas tarp daugelio žmonių religinių įsitikinimų ir jų veiksmų. Pavyzdžiui, „sociologai pastebi, kad kai kurios didžiausio nusikalstamumo vietos šalyje yra ten, kur religingumas stipriausias“, — sako rašytojas Džefris Šeleris.

Tai neturi stebinti. Kodėl? Kadangi dar pirmajame amžiuje apaštalas Paulius perspėjo bendrakrikščionis saugotis tokių žmonių, kurie „skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina“ (Titui 1:16). Be to, Paulius pasakė jaunuoliui Timotiejui, kad „paskutinėmis dienomis“ žmonės bus „turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos“ (2 Timotiejui 3:1, 5, Brb red.).

Tačiau tikrieji krikščionys kiek begalėdami stengiasi laikytis Jėzaus Kristaus įsakymo ‛eiti ir padaryti mo­kiniais visų tautų žmones’ (Mato 28:19). Taip jie ‛pasidaro žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai’ (Jokūbo 1:22).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Žmonės visame pasaulyje vertina Biblijos studijavimą