Kada pyktis būna pagrįstas?
BIBLIJOJE, Mokytojo 7:9, rašoma: „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.“ Iš šios eilutės suprantame, kad nedera pernelyg jautriai reaguoti į kieno nors užgaulų žodį ar poelgį; reikia būti atlaidiems.
Tai gal Mokytojo 7:9 norėta pasakyti, jog išvis nevalia supykti? Galbūt turėtume visuomet atleisti ir viską palikti, kaip yra, — nesvarbu, kokią patirtume skriaudą ar kaip dažnai užgaulės kartotųsi? O jeigu patys ką žodžiu ar poelgiu įskaudiname? Ar tada pamanę, jog įžeistasis vis tiek atleis, nebesirūpinsime? Šitokia nuostata nebūtų gera.
Jehova Dievas — meilės, gailestingumo, atlaidumo, kantrybės įsikūnijimas. Tačiau Biblijoje ne sykį aprašyta, kaip jis dėl ko nors pyko. O kartais netgi nubausdavo smarkiai jį supykdžiusį. Štai keli atsitikimai.
Kas pykdė Jehovą
1 Karalių 15:30 užsimenama apie Jeroboamo kaltes, kuriomis jis buvo „įtraukęs Izraelį į nuodėmę, supykdydamas jomis Viešpatį“. Panašiai ir apie Judo karalių Ahazą 2 Metraščių 28:25 sakoma: „Jis įrengė aukštumų alkus smilkalams atnašauti kitiems dievams, vesdamas į pyktį Viešpatį, savo protėvių Dievą.“ Dar vienas pavyzdys užrašytas Teisėjų 2:11-14: „Izraelitai darė, kas nedora Viešpaties akyse, ir garbino Baalus. [...] Jiems lenkdamiesi, supykdė Viešpatį. [...] Viešpats užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos plėšikams.“
Yra ir kitų dalykų, kurie pykdė Jehovą bei pastūmėjo imtis griežtų veiksmų. Štai Išėjimo 22:17-19 [22:18-20, Brb] skaitome: „Nepaliksi gyvos kerėtojos. Kas sueina su gyvuliu, turi būti nubaustas mirtimi. Kas aukotų atnašas bet kokiam kitam dievui, o ne vienam Viešpačiui, bus pasmerktas sunaikinti.“
Jehova ilgai pakentė nuolat jį skaudinančius ir neatgailaujančius izraelitus. Tačiau galiausiai, nematydamas jų tikros atgailos bei noro paklusti, pamokė įžeidėjus. Pirmiausia babiloniečių rankomis 607 m. p. m. e, paskui romėnų — 70 m. e. m.
Taip, Jehovą pykdo užgaulūs žodžiai ir negražūs poelgiai, jis netgi baudžia neatgailaujančius, nuodėmėse paskendusius įžeidėjus. Ar tai reiškia, kad, remiantis Mokytojo 7:9, jis elgiasi neteisingai? Tikrai ne! Jehova pagrįstai pyksta dėl didelių nuodėmių ir visuomet teisia bešališkai. Apie Jehovą Biblijoje sakoma: „Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32:4).
Kai nusikalstama kitam žmogui
Pagal senovės Izraeliui Dievo duotą Įstatymą, artimo skriaudikas turėjo būti griežtai nubaustas. Pavyzdžiui, jeigu naktį į namus įsėlina vagis ir šeimininkas jį užmuša, kraujo kaltės neužsitraukia. Šeimininkas tėra nusikaltimo auka. Todėl Išėjimo 22:2 rašoma: „Jei kas užklumpa vagį besilaužiantį ir suduoda jam taip, kad tas numiršta, jis nebaudžiamas už pralietą kraują“ (Brb).
Išprievartautos moters pyktis irgi pagrįstas, nes išprievartavimas Dievo akyse — sunkus nusikaltimas. Pagal Mozės įstatymą, moterį išniekinęs vyras turėjo mirti, „nes tai panašu į atvejį, kai žmogus užpuola ir nužudo artimą“ (Pakartoto Įstatymo 22:25, 26). Nors Mozės įstatymui nebesame pavaldūs, iš jo sužinome Jehovos požiūrį į prievartavimą — tai baisi piktadarybė.
Mūsų laikais šitoks nusikaltimas irgi laikomas sunkiu, už jį griežtai baudžiama. Nukentėjusi moteris turi teisę kreiptis į policiją. Tuomet valdžios pareigūnai nubaus prievartautoją. O jei išniekinta nepilnametė, valdžiai pranešti turėtų tėvai.
Mažesnės skriaudos
Tačiau smulkias skriaudas užglaistyti galima ir be valdžios įsikišimo. Pirmiausia nederėtų pernelyg jautriai reaguoti į palyginti menkas užgaules — turėtume stengtis atleisti. Kiek sykių? To paties Petras klausė Jėzaus: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus atsakė: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių“ (Mato 18:21, 22).
Be to, mums visiems būtina ugdytis krikščioniškas savybes, kad kuo rečiau skaudintume kitus. Pavyzdžiui, gal kartais pasakome ką stačiokiškai, netaktiškai, užgauliai? Tai skaudina. Tad jei ką supykdė mūsų žodžiai, nepriekaištaukime įsižeidusiajam dėl didelio jautrumo ar nenoro atleisti, o pripažinkime kaltę. Mums reikia visada galvoti, ką darome ir sakome. Tuomet ne taip dažnai užgausime kitus. Biblija primena: „Neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo“ (Patarlių 12:18). Ką supykdę, nors ir netyčia, tuoj pat atsiprašykime — taip išsaugosime gerus santykius.
Dievo Žodis pataria: „Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Romiečiams 14:19). Stenkimės būti mandagūs ir malonūs, turėdami omenyje patarlę: „Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle“ (Patarlių 25:11, Brb). Kaip tai miela! Romi, mandagi kalba kartais net pyktį numaldo: „Nuo švelnių žodžių palūžta kiečiausias užsispyrimas“ (Patarlių 25:15, Vl).
Todėl Dievo Žodis ragina: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:6). „Druska pasūdyta“ — vadinasi, skoninga, miela ausiai, todėl neįžeidžianti. Krikščionys žodžiais ir darbais parodo, jog laikosi Biblijos patarimo ‘ieškoti ramybės ir vytis ją’ (1 Petro 3:11).
Tad aišku, kad Mokytojo 7:9 esame skatinami neskubėti įsižeisti, jei kas užgautų. Galbūt įskaudino netyčia, dėl netobulumo, o kad ir tyčia — gal skriauda nėra labai didelė. Vis dėlto jeigu ji tikrai didelė, tuomet pyktis pagrįstas ir galima imtis atitinkamų veiksmų (Mato 18:15-17).
[Iliustracija 14 puslapyje]
Jehova 70 m. e. m. romėnų rankomis nubaudė neatgailaujantį Izraelį
[Iliustracija 15 puslapyje]
„Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys“